Taip pat joje daugiausia išsilavinusių žmonių ir vyksta daugiausia streikų. Turistinis sezonas Keraloje žiemą, vasarą regionas mirksta lietuje.
Nepaisant fakto, kad vykstu lietaus sezono metu ir tikimybė nieko nepamatyti bei strigti kokiam kaime dėl eilinio streiko yra gan nemaža, nugali turisto smalsumas ir nusprendžiu savo akimis įsitikinti, ar tikrai jau tokia nepakartojama yra Kerala. Juo labiau, kad esu tik už 800 km, t.y. viena naktis traukiniu. Indijos masteliais - visai netoli.
Dažiausiai turistai į Keralą vyksta dėl paplūdimių bei paplaukioti laivais-namais vidiniuose regiono kanaluose, bet kadangi man staiga atsirado nuotykių poreikis, nusprendžiau pažintį su Kerla pradėt nuo tigrų.
Keraloje esantis Periyar tigrų rezervatas yra viena iš nedaugelio vietų Indijoje, kur galima eiti į džiungles pėsčiomis, lydint apsaugai ir gidui, tikintis pamatyti tigrus natūralioje aplinkoje. Kituose parkuose, kur yra tigrų, jų pažiūrėti vykstama džipais.
Dieną prieš išvykstant į Keralą Indijoje įsigaliojo draudimas rengti išvykas džipais į tigrų gyvenamas vietas. Kiek supratau, pagrindinis motyvas - tigrai sparčiai nyksta.
Kadangi jau turėjau traukinio bilietą, nusprendžiu vis tiek rizikuoti, vykti į Kumily miestelį, esantį arčiausiai rezervato, ir vietoj viską išsiaiškinti. Kumily kiek į priešingą pusę nuo jūros ir paplūdimių, tačiau arčiau kalvų. Lietuviškais masteliais tai jau ir visai kalnai.
I.Ledkanynės nuotr.
Traukiniu atvykus į Kottayam miestą, tenka dar keletą valandų važiuoti iki Kumily. Išvažiavus iš miesto, visą kelią lydi kvapą gniaužiantis kraštovaizdis. Tiesa, juo grožėtis pavyksta ne visada, nes kelias veda per serpantinus, tad ne kiekvienas skrandis atlaiko temperamentingą vietinių važiavimą.
Žalios kalvos, kriokliai, maži Indijos miesteliai, arbatos ir prieskonių plantacijos. Tikriausiai gerokai nusibodau kitiems keleiviams, nuolat atidarinėdama autobuso langą ir bandydama nors kažką nufotografuoti.
I.Ledkanynės nuotr.
Kumily miestelis iš pažiūros atrodo gan tipinis, nieko ypatingo. Skirtumą supratau gerokai vėliau. Jei kas įsivaizduoja, jog Indija dvokia mėšlu ir yra nesibaigiantis šiukšlynas, rekomenduoju atvykti į Kumily.
Kadangi čia kas antra parduotuvė prekiauja prieskoniais, gatvėse vyrauja prieskonių kvapas. Jausmas einant tokiomis kvepiančiomis gatvėmis yra neįtikėtinas. Atrodo, tarsi visi ruoštųsi Kalėdoms ir masiškai keptų sausainius ar meduolius.
Daugybė parduotuvių prekiauja „naminiu rankų darbo“ šokoladu, tik kažkodėl jis visur vienodai atrodo ir visur vienodai bjauraus skonio. Kaip vėliau man išaiškino vietiniai, visiems svarbu pinigai, o ne kokybė. Tas šokoladas skirtas užsienio turistams, kurie ilgai neužsibūna ir nespėja paskleisti informacijos, kokia bjaurastis tas jų „naminis“ šokoladas.
Vietiniai pataria eiti į turizmo informacijos centrą. Tai yra vienintelė vieta, turinti teisę vesti turistus į rezervatą pažiūrėti tigrų. Mieste pilna agentūrų, siūlančių išvykas į džiungles, bet realiai jie tik perparduoda turizmo informacijos paslaugas.
Pasisekė, kad lietingo sezono metu nelyja, bet visiška nesėkmė laukė Turizmo informacijos centre. Leidžiama eiti vienai 8 žmonių grupei. Grupė suformuota, išvyksta ryt, dar vieną žmogų prie jos prijungt kategoriškai atsisakė. Kita grupė po savaitės. Taigi tigrai, galima sakyti, „nuplaukė“.
Nuėjus į agentūras, siūlančias išvykas į džiungles, teko tik stebėti, kaip jie skambina į tą patį Turizmo informacijos centrą ir nieko daugiau man negali pasiūlyti. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad pamatyti tigrą tikimybė labai menka. Vietinis, penkerius metus gyvenantis parko teritorijoje, jų nė karto nėra matęs. Per didelis plotas ir per mažai jame tigrų, kad išėjus keletui dienų į džiungles juos susitiktum.
Kadangi nepavyko išeit keletui dienų į džiungles, tenka ieškotis kitokių pramogų. Ne taip ir sunku. Kumily pakankamai turistinė vieta. Aplinkui daugybė prieskonių ir arbatos plantacijų. Privačios prieskonių plantacijos įrengę pažintinius parkus turistams, kur gidai papasakoja apie vietoje augančius prieskonius.
Pirmą kartą gyvenime pamačiau kaip atrodo kardamonas, kuris čia vadinamas prieskonių karaliumi.
Ekskursija po arbatos gamyklą nuvilia. Pasitaikė labai keistas gidas, jo nusibodo klausyti jau po kelių minučių, o teko atkentėti keistas kalbas gal pusvalandį.
Arbatos gamybos technologija gan paprasta. Kiek supratom, teoriškai geros kokybės arbatai tinka tik trys viršutiniai lapeliai, bet kas sužiūrės, kiek ir kokių lapelių patenka į bendrą masę?
Kumily kas vakarą rengiami tradicinių Kerala šokių pasirodymai. Jei įdomu, verta pažiūrėti juos būtent čia, nes kitur brangiau. Galima atvykti pora valandų prieš pasirodymą ir stebėti, kaip artistamas daromas makiažas bei apvelkami kostiumai. Tai netgi įdomiau nei pats pasirodymas.
Tradicinis Keralos šokis Kathakali labiau primena pantomimą nei mums įprastą šokį. Veidas „šoka“ daugiausiai. Artistai sugeba taip gerai perteikti emocijas, kad nereikia jokių žodžių.
Skaniausia tipinė Keralos duona irgi pasitaikė Kumily. Juokinau vietinius, kai jos prisipirkus kimšau vieną kaip pyragą. Praėjus kuriam laikui, suvokiu, kaip pasiilgau tos duonos, prieskoniais kvepiančių gatvelių, daugybės gėlių ir geranoriškų, besišypsančių Kumily gyventojų.
