Kai savaitgaliais pabėgi iš sostinės į gamtą, dažniausiai sutinkamas peizažas prie kone visų ežerų – kelio užkardai su užrašais: „Privati valda“. Viską suprantu, taip žmonės saugo savo ramybę nuo lietuviškų budulių. Bet kur tada tą ramumą atrasti tiems, kurie nėra šitame gyvenime tokie sėkmingi ir į privačias valdas, visų mūsų gamtoje, nepretenduoja?
Ačiū šitai ekonominei (ir ne tik) krizei, tokių vietų dar išliko; ir už visai prieinamą kainą, net paprastam mirtingajam. Ir netgi su jūra.
Užmauroja pasibastymų žvėries motoras ir išsiilgusi poilsio kompanija patraukia tiesiai į šiaurės vakarus. Taip taip, pas braliukus, į Latviją. Ne, ten su ežerais lygiai tas pats, vien šlagbaumai, bet dar likęs geras gabaliukas neįsisavinto veiklių žmonių pajūrio.
Pro automobilio langą lekia peizažas: liepa, margaspalvė, išsidabinusi, su besišypsančia saulute (vėl tie orų būrėjai-sinoptikai su prognozėmis dėjo Dievui į langus, antri metai į juos dėmesio nebekreipiam), nuo žalumos net akys raibsta, rapsų laukai ją padaro dar gražesnę, pasienis, stojam, reikia benzino įsipilti, Latvijoje jis brangesnis. Užkandam ir vėl pirmyn. Latvija, jei ne kelių kokybė ir neatskirtum, viskas taip pat gražu: miškai, pievos, gandrai su karvėmis po jas maklinėja, kalvos, upės, Jelgava, Tukums, o štai ir švyturys reikalingas tolumoje dunkso. Kelionės pabaiga.
Mažas miestukas prie Rygos įlankos, su savomis legendomis, Engure besivadinąs. Tautiečių atrastas, mylimas, reklamos lietuvių kalba apie kambarių nuomą gatvėse matosi (para žmogui, beje, apie 25 litai). Labai turėtų patikti dzūkams, nes peizažas su pušynais tikrai sukels deja vu jausmą. Ir grybai auga su uogomis, tik gal ne taip gausiai.
Mažoji jūra šiandien rami, kaip visada su būriais gulbių, žuvėdrų, kirų, ančių, na, ir vienas kitas žmogus pakrante vaikšto. Jei žmonių visai nepageidauji matyti, čiuoži padoriu keliuku link Kolkos, lydimas nuostabios gamtos šalikelėse; tuščio laukinio pajūrio kiek tik širdis geidžia, net nepriklausomai nuo savaitės dienos.
Štai ir atsidūrėme tikrame antilietuviškame pajūryje, ramybės oazėje, be minios, kičo. Viskas čia kitaip, net ir saulė. Ji teka jūroje, o leidžiasi už šilų. Na taip, vietiniai žmonės labai į mus panašūs, kainos krautuvėse kone tokios pat, ir maistas skanus, kavinukės tylios ir jaukios. Viskas, atostogos su ramybe prasideda, traukiame pirkti šviežiai rūkytos žuvies...
Kuo dar šitą idilę pareklamuoti? Tikrai yra visko ir tiems, kam jūros negana. Taip, miestukas netinkamas naktinio gyvenimo mėgėjams, bet tai labai menka problema. Nori naktinio šou, šoki į ratus ir už keliasdešimties kilometrų tavęs laukia Tukums, Jūrmala, Ryga su savo linksmybėmis.
Gamtos mylėtojai atras Engurės ežerą (ornitologinį draustinį), su orchidėjų taku (galima pasigrožėti raudonosios knygos klientėmis, keliomis rūšimis šios šeimos gėlių), laukinėmis karvių ir arklių bandomis pakrantėse.
Visai greta miestuko galima pasigėrėti tik keliose Europos vietose teaugančiomis gintarinėmis pušimis.
Nori šiokio tokio ekstrymo, trauki link Jūrmalos ir rasi basųjų vaikščiojimo taką, labai gera vieta pėdų masažui. Čia batuoti neįleidžiami.
Yra kelios vietos, susijusios su labai garsiais žmonėmis. Ir jie mylėjo šią ramybės oazę. Tokia imperatorienė Jelizaveta labai mėgo vaikščioti savo laiku po šių vietų kopas, jog dėl tų pasivaikščiojimų palengvinimo buvo perkasta Baltoji kopa. Miestukas šia dama labai didžiuojasi – net pati carienė nepasididžiavo kadaise apsilankyti. Mena ši vieta ir labai garsų mano jaunystės laikų dainių - Viktorą Cojų. Šis didelis žmogus, išsilaisvinimo iš sovietijos simbolis man, čia padėjo savo galvą. Rugpjūčio pradžioje ten vyks tradicinis šiam dainininkui ir poetui skirtas festivalis.
Aš labai mėgstu istorijas apie visokius vaiduoklius. Engurės apylinkės jų turi nemažai, man labiausiai patinkanti legenda apie vilkolakius. Čia sakoma ir tikima – jei pralįsi po pušies šaknimis, tokiu pavirsi...
Sėdime eilinį vakarą prie švyturio, tylime, nes ryt jau laikas judėti namo, liūdna nežmoniškai – pasaka baigėsi, laikas grįžti pas žmones, gal dar ir kitąmet tave surasime, Engure, tokią pat nuostabią ir neurbanizuotą, kasmet to linkiu ir kol kas man sekasi...
**************************************
Gintaras Katinas
išleido pirmąją savo
knygą „Pavasaris“.
Nors vyrai retai rašo meilės
romanus, šįkart - išimtis.
Autorius, remdamasis savo patirtimi,
su švelniu humoru pasakoja
šaunaus įsimylėjusio vyro,
patiriančio moterų klastą
ir gudrybes, istoriją.
Šis romanas jūsų jau laukia
knygynų lentynose.
