Alyvuogės noksta net tada, kai ilsiesi...

Besiruošiant keliauti į Italiją, vienas geras pažįstamas man pasakė „Italija – didžiulis muziejus po atviru dangumi. Kiekvienas miestelis – nepakartojama įvairių epochų architektūros ekspozicija...“. Ir jis buvo teisus.

Kur bevažiuotum, kur besustotum, visur užburia nuostabūs senamiesčiai ar pavieniai pastatai – negali likti abejingas jų istorijai ir grožiui. O ką jau kalbėti apie gamtos perlus: svaiginančius kalnus, beribes jūras, kurios Italiją skalauja iš visų pusių! Iš atminties niekaip neištrinsi gražuolės Kaprio salos. O kaip pamiršti miestus, tokius kaip: Romą, Pizą, Florenciją, Neapolį, Veneciją, Genują, San Remą ir kt.! Neišbluks prisiminamai apie šiurpuliukus sukeliančias Pompėjos gatvelės ir netoli jų snaudžiantį Vezuvijų...

Italijoje tarsi sulėtėja laikas. Iš pradžių mums, lietuviams, itališkas niekur neskubėjimas buvo kiek keistokas, bet vėliau supratome, kad toks gyvenimo tempas greičiau privalumas, nei trūkumas. Italai sako: „Alyvuogės noksta net tada, kai ilsisi. O štai rytojaus gali ir nebebūti“. Todėl jie lėtai mėgaujasi kiekviena akimirka ir ypač... maistu.

Pietų pertraukos gali trukti nuo dviejų iki trijų valandų. Mes, lietuviai, nuolat skubame visur, net papietauti. Jei kavinėje tenka kiek ilgėliau palaukti patiekiamo maisto – pykstame, niurzgiame. Italijoje – priešingai: jeigu labai greitai pavalgai ir kyli nuo stalo, virtuvės šefas tuoj pat teiraujasi kas nepatiko, kas negerai, gal maistas neskanus.

Valgymas italams tarsi savotiškas ritualas, šventas ir labai reikšmingas gyvenimo įvykis: jo metu neretai sudarinėjamos įvairios verslo sutartys, aptariami darbo planai, sprendžiamos asmeninės problemos arba tiesiog nuoširdžiai bendraujama bei maloniai leidžiamas laikas.

Mūsiškis skubėjimas keistas ir ten gyvenantiems šunims – mums pradėjus eiti greičiau, jie vejasi ir loja. Tokį greitą ėjimą tenykščiai keturkojai priima taip, kaip mūsuose gyvenantys važiavimą dviračiu – tikriausiai juos tai erzina.

Tačiau mes, lietuviai, daug ramesni bendraudami, tarpusavy kalbėdami. Pirmą kartą lankantis Italijoje užsukus į kavinę pasijutau nejaukiai: prie daugelio staliukų sėdėję italai triukšmingai kalbėjo ir aršiai gestikuliavo rankomis. Kartais, didžiulių emocijų užvaldyti, jie pakildavo iš savo vietų. Atrodė – dar minutė ir kils muštynės. Tik vėliau supratau, kad tai - draugiškai nusiteikę žmonės. Jie mėgavosi buvimo kartu akimirka.

Pasakoti apie Italiją – tai tas pats, kaip rašyti knygą apie begalybę... O jų apie šią puikią šalį parašyta ne viena, girdėtas ne vienas pasakojimas. Tačiau kiekvienas keliautojas, apsilankęs Italijoje, patiria tik jam būdingus išgyvenimus, atmintyje išsaugoja tik jam mielas akimirkas, daugelio turistų aplankytą šalį atranda naujai ir savaip.

Šį kartą prisiminimais noriu sugrįžti į Montekasino abatiją.

Montekasino abatija

Į Montekasino vienuolyną kilome siauru serpantinu. Kalno viršūnė, rodos, skendėjo debesyse. Šlaituose, kur ne kur augo seni, sulaukėję alyvmedžiai bei vieniši kiparisais. Priešingoje kelio pusėje driekėsi nuostabus kraštovaizdis: tolumoje dungsojo kalvos, žemai, kalno papėdėje ramiai sutūpę snaudė miestelio pastatai, o laukais bėgo vingiuoti keliai. Vis kilome aukštyn: karštį pamažu keitė vėsa, apsuptas vynuogynų, prieš akis išniro vienuolynas.

Montekasino vienuolyną įkūrė ankstyvųjų viduramžių vienuolis Benediktas. Jis, su dvyne seserimi Scholastika, kuri taip pat vėliau tapo vienuole, gimė 480 m. Nursijos mieste, turtingoje šeimoje. Tėvai sūnų išsiuntė į Romą studijuoti teisės ir literatūros, tačiau šis pajutęs pašaukimą tarnauti Dievui, nusprendė pasitraukti iš pasaulietinio gyvenimo. Benediktas apsigyveno ant Kasino kalno.

Maždaug 525–529 m. vienuolis iškirto šventas pagonių giraites ir romėnų Apolono šventyklos vietoje, kartu su savo pasekėjais, įkūrė Montekasino vienuolyną. Čia jis parašė savo garsiąją regulą.

Jau būdami vienuoliais Benediktas ir Scolastika kartą per metus susitikdavo prie šio vienuolynų sienų. Praėjus trims dienoms po jų paskutinio susitikimo, mirė sesuo Scholastika. Benediktas ją palaidojo kape, kurį buvo paruošęs sau: mat, jis žinojęs savo mirties laiką. Netrukus pasiruošė mirčiai ir pats.

Lankantis Montekasine, vos įėjusius į didįjį vienuolyno kiemą pasitinko šv. Benedikto ir jo sesers šv.Scholastikos skulptūros: bažnyčioje ilsisi šių šventųjų palaikai. Montekasino vienuolyno vidiniuose kiemeliuose veši rūpestingai prižiūrėti rožynai, o fontanai – sklidini lietaus ir balandžių sparnų plasnojimo. Viename tokiame kiemelyje yra skulptūra, vaizduojanti Šv. Benedikto mirtį: mokinių prilaikomas jis priima šv. Komuniją ir melsdamasis, pakėlęs į dangų rankas atiduoda sielą Dievui.

Vienuolynas daugybę kartų buvo sugriautas ir atstatytas. Labiausiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu, kai per šešias valandas trukusius antskrydžius ant abatijos pastatų buvo numeta 1400 tonų bombų. Beveik visas vienuolynas virto griuvėsiais. Pasakojama, kad viena bomba pataikiusi į bažnyčią, toje vietoje, kur palaidotas šv. Benediktas – ji nesprogo. Tai – savotiškas stebuklas, kurio metu išliko nepažeistas šventojo kapas ir dalis pastato sienų.

Pokario metais abatijos atstatymas tapo visos Italijos atsitiesimo po karo simboliu. Jį aktyviai parėmė visuomenė, savanoriai bei valstybė. Atgimusią Montekasino abatijos baziliką 1964 m. pašventino popiežius Paulius VI. Tačiau taip ir nebuvo visiškai užbaigti restauracijos darbai: neatkurtos bažnyčios skliautų ir sienų mozaikos, kur akivaizdžiai matosi vietos kadaise jų buvus.

Neskubama tai daryti sąmoningai – laukiama, kada atsiras (gims) toks dailininkas, kuris bus vertas papuošti bažnyčios skliautus. Tačiau pagrindinis altorius, kupolas virš jo ir bažnyčioje esančios koplyčios – nepaprasto grožio, o nusileidus laiptais į bažnyčios požeminę dalį nuostaba užgniaužia kvapą.

Laiptų, vedančių į požemį, skliautai švyti tūkstančiais žvaigždžių, o sienos išpuoštos reljefais iš vietinio akmens. Juose vaizduojamos vienuolių procesijos, tarsi, palydi ateinančius prie pagrindinėje kriptoje esančio altoriaus. Šiame altoriuje stovi šv. Benedikto ir šv. Scholastikos bronzinės statulos. Skliautus puošia augalinės ornamentikos mozaikos.

Įspūdinga šv. Benedikto mylimiausio mokinio šv. Mauro koplyčia. Ji – daug kuklesnė nei pagrindinė, tačiau marmuriniai bareljefai, vaizduojantys vargšų ir ligonių palaiminimą kryžiumi, palieka didžiulį įspūdį. Požeminėje bažnyčios dalyje slypi nepaprasto grožio kriptos. Šios patalpos autentiškai atkurtos ir turi kiekviena savo paskirtį, pasakoja vis kitą istoriją.

Montekasino vienuolynas, atsiskyręs nuo viso pasaulio, stūkso ant stataus kalno, skendi debesyse, pieno tirštumo migloje. Išėjus iš jo bažnyčios atsiveria nuostabus vaizdas, primenantis mūsų įsivaizduojamąjį dieviškąjį Dangų: toks jausmas, lyg žengtum iš Dievo namų į Žemiškąjį pasaulį. Pro plaukiančius debesis didžiuliais laiptais leidiesi žemyn, o ten, kalno papėdėje, nuolankiai sutūpę rymo miesteliai, tolumoje rūkais apsigaubę kalnai ir upės. Susidaro pojūtis – tarsi pasisvečiavęs pas Dievą iš Dangaus leistumeisi Žemėn į savo kasdieninį gyvenimą. Nepakartojamas jausmas.

Šiame vienuolyne vis dar gyvena ir dirba vienuoliai. Čia jie turi įsirengę mažą parduotuvėlę, kurioje prekiauja savo gaminiais, tai – alyvmedžio rožiniais bei šių medžių vaisių alyva, vynais, medumi ir kt.

Prie Montekasino vienuolyno yra didžiulės lenkų karių kapines. Jose palaidota daugiau kaip tūkstantis kovotojų iš II Lenkų korpuso. Kariai dalyvavo garsiajame Montekasino mūšyje, vykusiame Antrojo pasaulinio karo metu. Montekasino kalnų masyvo kruvini susirėmimai tęsėsi nuo 1943 m. gruodžio iki 1944 m. gegužės 18 dienos. Jie pareikalavo apie 100 tūkstančių karių gyvybių.

Kadaise buvusi Apalono šventykla, vėliau – vienuolynas, menantis šventųjų gyvenimus, darbus ir maldas bei nežmoniškai žiaurias, kruvinas karo dienas, greta – žuvusiųjų kapai... Viskas vienoje vietoje: mirties ir amžinojo gyvenimo kava ant aukšto Montekasino kalno.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją