Kaip žinia, Šveicarijoje yra trys regionai: vokiškasis, prancūziškasis ir itališkasis. Skiriasi architektūra, žmonių bruožai, kelio ženklai, kalba... Jie neprivalo mokytis kitų kalbų, tad dažniausiai šneka savo regiono kalba. Ir štai iš vokiškojo krašto patraukėme itališkojo link, net kirtome sieną ir aplankėme Milaną.
Važiavom savo automobiliu, nedideliu 2 durų MG mašiniuku, gale trise vos tilpome :) Ir štai, visai vakare, iš itališkojo regiono pradėjome kelionę namo į kitą Šveicarijos galą... Mašina pradėjo skleisti įdomius garsus ir salone pasijuto nemalonus svilėsio kvapas. Stabtelėjome autobano aikštelėje. Vyrukai puolė tvarkyt mašiną (ačiū Dievui, kad jie tai puikiai sugeba! Turėjo ir įrankius, ir domkratą) ir po gero pusvalandžio pajudėjome toliau.
Temo, kaupėsi lietus... Ir vėl mašina pradėjo skleisti nemalonų kvapą, o garsai buvo dar aršesni... Dar kartelį stabtelėjome ir vyrai ėmėsi tvarkyti mašinos. Buvo tikrai nejauku, nes esame svetimoje šalyje, daugiau nei 300 km nuo tos vietos, kur apsistoję, autobane lekiame dideliu greičiu, o dar priešaky laukė 17 km tunelis (!), kuriame negali būti jokių sustojimų... Taigi vėl sulipome į automobilį ir bandėme tęsti kelionę.
Deja, tik pravažiavome tiltą ir teko stoti autobane, pradėjo smarkiai lyti ir tamsa jau buvo beapgaubianti viską. Iš visų pusių pūpsojo kalnai, pikti debesys, lietus ir tamsa, kaip kokiame siaubo filme. Apie 22 val, rytoj mamai į darbą, nežinomybė... Be to, buvome išalkę ir teturėjome labai mažai užkandžių.
Autobano taisyklėse draudžiama sėdėti sugedusiame automobilyje, visi turi vilkėti ryškias liemenes ir pasitraukti kuo toliau nuo kelio. Mūsų atveju tai buvo sudėtinga, teturėjome porą liemenių ir siaubingai lijo. Broliukai pasileido pėdinti iki telefono (kelyje jie maždaug 1 km atstumu išdėstyti) išsikviesti pagalbą. Maniškis puikiai šneka vokiškai, tačiau telefonu atsiliepė itališkai ir nemokėjo vokiečių kalbos... Niekaip nepavyko susikalbėti.
Nusiminę broliukai grįžo į automobilį ir skambino pusseserei, kuri kartu su mama gyveno vokiškajame rajone. Pusseserė padėjo išsikviesti pagalbą, taip pat ieškojo, kas gali mus partempti iki pirmo serviso, kur tokį rasti. Kainos žvėriškos. Už tai, kad mus nutempė 5 km iki pirmo miestelio, iš mūsų nuplėšė 500 lt.
Miestelyje tikėjomės rasti degalinę, kad galėtume pavalgyti, autoservisą ir viešbutuką. Deja, daug pinigėlių neturėjome... O ir miestelis mus pasitiko labai nesvetingai... Degalinė pasirodė apgailėtina - vienintelė žarna prie autoserviso, kur net šviesa buvo išjungta. Kol vyrai per lietų kėlė automobilį ir bandė išsiaiškinti, kas nutiko, mes su kita mergina ir būsima anyta nuėjome ieškoti viešbutuko nakvynei. Ir mažame miestelyje radome... bet jis buvo aklinai uždarytas. Tamsios vitrinų žaliuzės nuleistos net ant durų... Prisibelsti nepavyko.
Taigi sulytos grįžome prie autoserviso, kur stovėjo mūsų automobilis. Visi buvome nuvargę, jau laikrodis mušė po vidurnakčio, tad sulipome 5-iese į mūsų mažutį mašiniuką ir kaip silkės bandėme užmigti. Supratome, kad rytoj laukia įdomi diena, kad mama nenueis į darbą, kad už dviejų dienų mes turime grįžti į Lietuvą, kad nedaug pinigėlių beliko... Miegoti buvo baisiai nepatogu, lijo, mašinoje trūko oro, o pradaryti langų nesinorėjo, nes tuomet lijo į vidų ir lašai nemaloniai tiško ant kūno...
Ir štai ryte mus pažadino malonūs autoserviso darbuotojai, tikėjęsi darbo :) Tik sandoris nepavyko, nes jiems atrodė, kad mes turime pirkti naują automobilį ir klausė, kur paliksime senąjį. Šveicarai praktiškai netvarko automobilių - ateina techninės apžiūros mėnuo ir jie perka naują automobilį. O mūsų berniukai jau žinojo, kur yra bėda, jiems tereikėjo geresnių įrankių ir autoserviso, kur būtų galima iškelti automobilį.
Taigi patraukėme per miestelį ieškoti pusryčių, o tuo pačiu bandėme išsiaiškinti, kiek mums kainuotų partempti automobilį į vietą, kur buvome apsistoję. Spėkit? 1890 lt ir greičiausiai būtų per 3 dienas, o realiausiai - per savaitę... Plius 5 asmenų kelionė traukiniais būtų kainavusi 1350 lt. Taigi neturėjome nei laiko, nei tiek pinigų.
Eidami link parduotuvės pamatėme aikštelę, kur stovėjo apdaužyti automobiliai, tad į visas puses ėmėmės dairytis kokio "namudinio" servisiuko. Ir radome italo namo kieme įrengtą autoservisą. Susikalbėti sekėsi sunkiai... Matėme, kad jis turėjo automobilį, su kuriuo gali vilkti mašinas, tačiau jis neturėjo reikiamo leidimo ir to padaryti buvo neįmanoma.
Galų gale broliai susitarė su italu, kad jiems valandėlei išnuomotų savo servisą (už 50 lt) su įrankiais ir keltuvu. Jie kibo į darbą, o mes vaikštinėjome po miestelį, užlipome į aukštą kalną, ant kurio stovėjo bažnyčia ir matėsi visas miestelis. Buvo ankstus rytas, rasota žolė... Šiek tiek pasivaikščiojusios sulaukėme, kol atsidarė parduotuvės ir nusipirkome valgyti, pusryčiai buvo toookie skanūs, kaip niekada! :)
Grįžome su maistu pas broliukus, kurie plušo neatsipūsdami, o italas labai susidomėjęs vaikštinėjo aplink ir jais žavėjosi... Nebuvo matęs, kad tokius dalykus darytų kas nors :)
Po poros valandų nuleido mašiniuką ir pradėjome judėti. Žinojome tai, kad dabar turime nesustoti važiuodami, nes sugedęs šarnyras galėjo vėl išsibarstyti. Lėkėm kiek galėjom ir vis artėjom to baisiojo 17 km tunelio link. Ir .... STOP! Kamštis. Nejudantis, toks, kaip per filmus. Stovėjome 2 valandas, aplink bėgiojo vaikai, visi buvo išlipę iš automobilių pasivaikščioti... Mūsų vairuotojas pamiegojo ant vairo.. Mes nupėdinome iki degalinės kavos.
Po 2 val galėjome pradėti judėti... bet.. teko dar kartelį sustoti, pakelti mašiną ir vėl ją patvarkyti. Daugiau nebestojome, važiavome į kitą šalies galą, o ypač atsargiai riedėjome pro tą klaustrofobiją keliantį 17 km tunelį... Namo grįžome vakare. Nuvargę, bet su dideliu palengvėjimu. Džiaugėmės, kad pagaliau pasiekėme namus, kad viskas baigėsi gerai. Nusiprausėme, pasigaminome vakarienę ir vėl sėdome visi prie stalo bendrauti ir žaisti...
P.S. Reikiama detalė iš Lietuvos mus pasiekė dar po kelių dienų, tad atostogos truko 4 dienomis ilgiau... :)
Dovilė
*******************************************************************
Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis. Pasidalinkite savo kelionių istorijomis, papasakokite, ką patyrėte, ir pamokykite kitus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o mes geriausio rašinio autoriui dovanosime kvietimą (dviems) apsilankyti viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne). Jūsų istorijų, parašytų lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š) el. paštu gyvenimas@delfi.lt lauksime iki rugsėjo 7 dienos.
