Dirbome dideliame ūkyje Upwellio miestelyje netoli Wisbeatsho kartu su studentais iš Latvijos, Ukrainos, Bulgarijos, Lenkijos, Moldavijos, Baltarusijos. Žodžiu, buvo labai smagu ir dirbti, ir leisti laiką, svarbiausia - gerai uždirbdavom. Seniai norėjau aplankyti Angliją, po ją pakeliauti. Nusipirkau automobilį, nes jie, lyginant su uždarbiu, yra labai pigūs.
Vieną dieną draugas iš Bulgarijos paprašė, kad ji pavėžėčiau į Heatrow oro uostą Londone - skrido namo atostogų. Išanalizavau kelių žemėlapį, pasirodė visiškai paprastas kelias-greitkeliais kažkur apie šimtą mylių. Labiausiai norėjau su žmona pamatyti tą milijoninį Londoną, bet, deja, jos neišleido iš darbo.
Pasileidom su Nikolajumi į kelionę. Labai patinka Anglijos keliai, nes čia labai aiškiai pateikiama informacija keliaujantiems. Netrukus pasirodė Londono priemiesčiai, kelių remontai, kamščiai ir niekur neskubantys londoniečiai su savo prabangiais automobiliais (bent man taip pasirodė, kad jie niekur neskuba). Atvykom į oro uostą, atsisveikinau su Nikolajumi, o pats ėmiau tyrinėti Londono žemėlapį. Pamačiau, kad nuo oro uosto, važiuojant keliu tiesiai, pakliūsiu į Londono širdį - Chelsea rajoną, už jo - Big Benas ir kiti turistų pamėgti objektai.
Įspūdingas miestas, o ypač jo senamiestis, pastatai, žmonių srautai. Sustojau pasivaikščiot po Chelsea rajoną. Šiaip labai sunku Londone rasti vietą pastatyti automobilį, tačiau vietelę randu. Londonas prieš Olimpines žaidynes statosi, remontuojasi, tad palikau automobilį, sumokėjau už stovėjimą automatinėje pakelės kasoje, esančioje priešais. Šalia manęs buvęs dėl remonto darbų buvo uždengtas. Kvitą padėjau matomoje vietoje, žodžiu, viskas teisingai, sumokėjau už dvi valandas.
Pasileidau pasivaikščiojimui: nerealūs vaizdai, visur didžiulė prabanga, tiek pastatai, automobiliai, parduotuvės. Viskas nerealu, bet labiausiai norėjau pamatyti Londono akį (apžvalgos ratą), o iki jo reikėjo pavažiuot toliau, tad nutariau grįžti prie automobilio.
Pareinu, tos pačios statybos, kažkokios šalies ambasada, bet mano auksinės spalvos automobilio nėra. Kažkokia nesąmonė, pamaniau, juk užtrukau gal pusvalandį, o sumokėjau už dvi valandas.
Paklausiau netoliese dirbančio statybininko, gal matė, o jis: "Jo, mačiau. Prieš penkias minutes atvažiavo miesto parkavimo priežiūros autovežis, pasikrovė automobilį ir nuvažiavo. Bėk šiuo keliu - dar pavysi (juokėsi)". Mums bekalbant pamačiau netoliese šmirinėjantį policininką. Priėjau prie jo ir viską papasakojau.
O jis sako nieko nematęs, nes neva ką tik prasidėjo jo darbo pamaina. Sako, tikriausiai padariau kažkokią klaidą, už tai ir nuvežė mašiną. Įteikė man bukletą, kur rasti nuvilktą automobilį, paaiškino, kad visai netoliese yra Hyde'o parkas, o po juo ir laikomi automobiliai.
Bėgte nulėkiau iki to parko, atstumas - apie kilometrą. Labai sutrikęs pribėgu tą garsųjį parką, ženklai nuveda mane po žeme, ir matau, kaip nuvelkama mano mašina tolyn į tamsią aikštelę. Pradėjau aiškintis, kas, kur, kaip su ten dirbančiu personalu. Jie pasakė, kad neva nesumokėta. Aš viską paaiškinau, kad tikrai sumokėta ir net yra galiojantis laikas, o kvitas ryškiai matomoj vietoj po stiklu.
Nueiname su pareigūnu prie mano automobilio, atrakinu, įteikiu jam tą kvitą, kuriame dar beveik visą valandą galioja apmokėjimas, nueiname į ofisą, jis patikrina ir atsako jog, taip, viskas apmokėta, tik bėda ta, kad automobilis stovėjo ne toje kelio pusėje, kur buvo įvykdytas apmokėjimas.
Bet aš aiškinau, kad dėl statybos darbų buvo uždengtas apmokėjimo automatas, todėl man beliko įsigyt bilietą kitoje kelio pusėje. O jiems tai nė motais. Dabar aš, norėdamas atgauti savo automobilį, turėsiu sumokėti du šimtus svarų sterlingų (virš tūkstančio litų) baudą. Visai sutrikau. Ir niekam neįdomu, mokėtam ar ne; ar tu londonietis, ar svečias.
Buvau įžūliai pasiųstas į kasą sumokėti baudos. Už manęs jau laukė šeima iš Prancūzijos, pakliuvusi į panašią bėdą. Gerai dar tiek, kad kaip nujausdamas turėjau su savimi pakankamai grynųjų pinigų. Labai pasišlykštėjau kasoje dirbančiais darbuotojais, matyt, taip pat emigrantais, liaudyje vadinamais „babajais“. Jie akivaizdžiai šaipėsi iš manęs įvairiais gestais, kaip aš, „ruskis“, turiu šitiek pinigų. Trumpai atšoviau - mes čia atvykstam dirbti, o ne plėsti giminės ir gyvent iš pašalpų.
Metė mano asmens dokumentą, kai padaviau pinigus už baudą. Sako, tu dar ir skaičiuot moki. Vat tada buvo viskam viskas, nedaug trūko, kad bučiau peršokęs pas juos per pertvarą ir abudu pamokęs. Bet tuomet atėjo prancūzai, taip viskas ir baigėsi.
Atsiėmiau automobilį ir moviau iš Londono kiek kojos nešė. Tikrai miestas gražus, bet ne jo gyventojai.
Mano patarimas: jei norite aplankyti Didžiąją Britaniją, tai tik ne Londoną, nebent turėsite kelionių gidą. To pusdienio neužmiršiu visą savo gyvenimą.
Linas V.
*******************************************************************
Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis. Pasidalinkite savo kelionių istorijomis, papasakokite, ką patyrėte, ir pamokykite kitus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o mes geriausio rašinio autoriui dovanosime kvietimą (dviems) apsilankyti viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne). Jūsų istorijų, parašytų lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š) el. paštu gyvenimas@delfi.lt lauksime iki rugsėjo 7 dienos.
