Nors prabėgo jau treji metai, tačiau kaskart prisiminus Šveicarijoje patirtus įspūdžius kūnas vis dar suvirpa ir nubėga pagaugais.
© Shutterstock nuotr.

Savo pirmosios kelionės aplink Europą metu apkeliavau daugiau nei 15 miestų, pažinau nemažą kiekį kultūrų ir žmonių, o įspūdžių bagažas pasirodė esąs kur kas didesnis nei tikėtasi. Tačiau vienoje šalyje, o tiksliau Šveicarijoje, džiaugsmo ir baimės jausmų kreivės pasiekė apogėjų.

Saulei pasislėpus už horizonto, greitasis traukinys skriejo geležinkelio bėgiais tiesiai į Ženevą, mažą Šveicarijos kampelį, kuris mane žavėjo dėl jame esančio mokslų ir technologijų centro “CERN”. Tačiau iki suplanuotos ekskursijos jame man dar buvo likusios kelios dienos ir naktys, kurių viena turėjo būti praleista būtent pačiame Ženevos mieste, kur ir susidūriau su nakvynės paieškos problema.

Viešbučiai brangūs, „hostelių” beveik nėra, jei ir yra koks pigesnis, tai, žinoma, kad perpildytas. Tad pasikliaudama žemėlapiu, kurį radau autobuso stotelėje, kulniavau link artimiausio parko, net nesuvokdama, kiek kilometrų teks nupėdinti. Kaip ir kiekvienas miestas, taip ir Ženeva naktį nepasižymi saugumu ir malonia aplinka, tačiau tikslo siekiančiai mergiotei tai buvo nė motais.

Mano akys apsidžiaugė pamačiusios žaliuojantį sodą Ženevos ežero pakrantėje. Susiradau atokiai esantį suoliuką, kurio nepamatysi iš niekur, tik iš kito ežero kranto, nes jis pasislėpęs medžių ir krūmų apsuptyje. Sulindusi miegmaišin jau buvau beužmieganti, tačiau tylą nutraukė artėjantys žingsniai… Iš už pakrūmės išlindo žmogelis su prožektoriumi, „turbūt sargas” - pagalvojau, „o jei jis išvis mane iš parko, kur aš tada eisiu”. Tačiau tai būtų buvę mažiausia mano problema.

Tas tylus vyrukas apsidarė ir pasišalino ten, iš kur atėjęs, tačiau mano besidaužanti širdis jau man sufleravo nešdintis iš ten. Tad aš tyliai ir iš lėto pradėjau kraustytis daiktus, ir kartu klausydamasi visų aplinkinių garsų, kiekvieno kriabžt ir šiušt. Man bebaigiant pakuotis kuprinę, išgirstu daugiau žingsnių, ir mano rankoms pradėjus drebėti, pamačiau iš už krūmų išžygiuojančius keturis vyrukus, ir sustojančius maždaug per 15-20 metrų nuo manęs.

Tą akimirką mano protas prablaivėjo ir pradėjo mintis sukti kaip vijurkas. Nervai nurimo ir rankos atvėso, drebulys perėjo į kojas, ausys įdėmiai klausėsi kiekvieno garso, o prieš akis lėkė visi kažkada išmokti kovos menų judesiai ir kovinių filmų akimirkos. Labai greitai atėjo mintis, kad jeigu parodysiu savo baimę, rezultatas gali pakrypti neigiama linkme.

Realiai pagalvojus, aš esu mergina, kurios jėgos tikrai nėra didesnės už tų vyrukų, stovinčių ir nekaltais veidais rūkančių netoliese, tad kaip galiu išsisukti iš šios situacijos su kuo mažesniais nuostoliais ir žala? Staiga prisiminiau kažkada girdėtas istorijas apie tai, kaip draugai išsigelbėjo iš panašių situacijų, tad nusprendžiau kad tai vienintelė mano tinkama išeitis šią naktį.


Daug kainavusi naktinė Ženevos nuotrauka

Tuomet aš giliai įkvepiu ir garsiai atsidūstu, dar keli tokie kartai ir aš jau rami ir susikaupusi, mano akys plačios, stebinčios viską aplink, o protas nesustodamas vertina situaciją ir galimus veiksmus. Dar keli gilūs įkvėpimai ir aš su šiokia tokia piktoka, o gal net pamišėliška išraiška šaltame veide demonstratyviai išsitraukiu sulankstomą peilį ir pasidedu greta ant suoliuko, tuomet dar ir pipirinių dujų balionėlį akivaizdžiai padedu šalia.

Pastebiu, kad jie seka kiekvieną mano žingsnį, tačiau kad ir kaip man drebėtų kojos, tą nuslepiu ir toliau šaltu veidu ir įtikinamai baigiu tvarkytis kuprinę ir savo ramiu elgesiu bandau nebyliai sakyti, kad „manęs jūs negąsdinat, bet tik prieik arčiau ir aš būtinai pasinaudosiu greta išdėliotais daiktais”. Tiesą pasakius, nežinau, kodėl tą akimirką jie nusprendė pasišalinti, tačiau aš nelaukdama naudojausi šia situacija ir supratau, kad tik jiems išnykus už posūkio turėsiu visu greičiu dingti iš čia. Taip ir dariau.

O toliau veiksmai pradėjo skrieti stebėtinu greičiu, nes adrenalinas išsiskyrė į kraują ir įgavusi naujų jėgų numečiau savo sunkiąją kuprinę nuo maždaug 6 metrų aukščio molo ant krantinės akmenų, nes kaip tik tą akimirką iš krūmų vėl išlindo tamsios figūros ir puolė tiesiai link manęs.

Bėgti nėra kur, jie keturi ir stiprūs, aš viena mergina su brangiu fotoaparatu ir banko kortelėmis, na, žinoma, ir su savo gyvybe. Neblogas lobis, argi ne? Truputis sarkazmo man suteikia jėgų, tad pirmąjį vyruką pasitinku lyg iš niekur išnirusiu dujų balionėliu ir tiesia pipirinių dujų srove tiesiai jam akis, dalis kliūna ir jo bendražygiui, tačiau faktas, kad nepakankamai, nes jis savo bėgimo tempo nesumažina.

Toliau sekė kažkokie per Aikido treniruotes išmokti judesiai, kurie nesupratau kaip, tačiau padėjo sustabdyti užpuoliką ir, kaip spėju, išsukti jam riešą, kuris maloniai sutraškėjo. Rodėsi, kad mano protas atsiskyrė nuo kūno ir stebėjo mane iš kažkur greta, nes pati nesupratau savo veiksmų. Pamenu tik tiek, kad kažkurią akimirką labai suskaudo koją, ir šio skausmo vedina šiek tiek atsitokėjau bei suvokiau, jog ta koja „sumikštino“ bato smūgį.

Tuomet adrenalino vedina ir prisiminusi, kad kumščiu smogti gali būti man pačiai skausminga, ištiesiau pirštus ir delno apačią sugrūdau trečiajam į nosies sritį, delnas sudrėko, turbūt nuo kraujo paplūdusio iš jo nosies. Ir liko paskutinis, kurį reikėjo kuo greičiau „suvarkyti” kol dar kiti neatsigavo.

Mano rankoje sužibo plačiageležtis išlankstomas peilis, tačiau suvokiau vieną - jis nieku gyvu negali atsidurti pas jį, nes tuomet man pačiai baigsis prastai, tad suspaudžiau plieninę rankeną kaip tik įmanydama ir pasitikau atbėgančią ketvirtą figūrą. Tolesnių veiksmų nelabai pamenu, tik žinau, kad po kelių mostų peiliu aš šokau nuo to aukšto molo ant žemiau esančių akmenų, už savęs palikdama už pradrėkstos rankos susiėmusį juodą šešėlį. Pagriebusi ten gulėjusią kuprinę, kuri dabar atrodė lengvutė kaip pūkų prikimšta, visomis išgalėmis pasileidau bėgti palei pakrantę.

Po kelių šimtų nubėgtų metrų supratau, kad jie manęs nesiveja, tad nurimau ir nužingsniavau toliau. Ėjau gal kokį kilometrą ar du ta pakrante, kol aplink nebegirdėjau nei šlamančių krūmų tik bangų, skalaujančių akmenis, ošimą.

Kūnas rimo, rankos atsipalaidavo, širdis grįžo į normalų savo plakimo ritmą, o pilnatis krentanti į tamsius ežero vandenis sakė, kad viskas baigėsi, laikas pailsėti. Tačiau neilgam.

Po daugiau nei valandos išgirstu kaip virš mano galvos, aukštai aukštai ant molo šiugžda medžių šakos, kažkas braunasi pro jas, girdžiu kažkieno uždususį kvėpavimą. Jis per aukštai, kad galėtų nušokti nesusižeisdamas, tad atsisėda ant medžių šakų ir garsiai šnopuoja bandydamas atgauti kvapą.

Įsivyrauja psichologinė įtampa, aš stebiu, ar iš abiejų šonų neateina jo bendrininkai, tačiau ramu, girdisi tik jo kvėpavimas. O aš vėl privalau sugalvoti, kaip išsisukti iš šios pavojingos padėties. Staiga ateina rizikinga mintis, tačiau neturiu iš ko rinktis, ir nutaisiusi piktą bet pasitikintį balso toną pradedu savo monologą. Aš nerėkiu, aš tiesiog garsiai kalbu, nes žinau, kad jis kuo puikiausiai viską girdi.

Iškleidžiu savo gelbėtoją peilį ir pradedu valyti sudžiuvusį kraują nuo ašmenų, „puiku, pailsėki, o aš tuo tapu pasiruošiu savo peilį tolimesniam darbui” - raiškia anglų kalba pasakau jam, visomis jėgomis stengdamasi valdyti balsą, kad nepasigirstų nei vienas jo sudrebėjimas.

Jis sėdi ir garsiai kvėpuoja, stebi. „Tu prieiki nors kiek arčiau ir aš nedvejodama pasinaudosiu savo peiliu, aš nepabijosiu, o ar tu turėsi tiek drąsos?” - mano veide ir balse atsiranda dirbtinai sukelto pamišėliško elgesio prieskonių: nutaisau sarkastišką šypseną ir pamišėliškomis akimis pažvelgiu į jį. Mėnesiena puikiai nušviečia mano veidą, tad jis turėtų gerai matyti mano išraišką ir užtikrintą pasiryžimą kovoti.

„Tai ar ateini? Ne? Gaila. Tuomet aš ramiai susikrausiu savo daiktus ir ramiai nueisiu palei pakrantę, jeigu tu mane seksi, aš galiu pasidaryti labai pikta, o tik suteiki pretekstą man tokiai būti, ir pasigailėsi tai padaręs”.

Užsimetu kuprinę ant pečių, paskutinį kartą piktu žvilgsniu dėbteliu į jį ir ramiai nupėdinu pakrante, akylai stebėdama viską aplink ir klausydama bet kokio krabždesio. Jis kelis metrus bandė mane sekti, tačiau veliau nustojo. O gal tik išmoko sliūkinti tyliai? Nepaisant vis dar galimos grėsmės aš ėjau akmenuota pakrante, kol priėjau laivų prieplauką, nedrąsiai užlipau suklerusiais mediniais laiptukais ant molo sienos ir kartas nuo karto atsigręždama ramiu (nors, tiesa pasakius, ne itin ramiu) žingsniu ištipenau iš parko.

Nei jo nei kitų nebesimatė. Vis dar drebančiu nuo adrenalino kūnu dar kelias valandas basčiausi naktinės Ženevos gatvėmis, kol galu gale sumasčiau, kad miegojimas laiptinėje gali būti tinkama išeitis, tik pirmiausiai reikia rasti nors vieną neužrakintą. Ir man pasisekė.

Užkilusi į patį viršutinį aukštą, o tiksliau - į lifto aptarnavimo patalpą, išsitiesiau kilimėlį ir nekreipdama į visus aplink kabančius gigantiškus vorus, kurių normaliomis sąlygomis aš paniškai bijočiau, atsiguliau numigti bent porą valandėlių. Šilta ir ganėtinai saugu. 

Nors turėčiau pastebėti, kad išsisukau labai sėkmingai, nes visi daiktai vis dar buvo su manimi, atsipirkau tik patemptais kojų raiščiais, nubrozdintomis alkūnėmis ir keliais, bei su keletu mėlynių ant kojų, šonkaulių ir menčių, na, žinoma, ir skaudžiai sutraumuotu riešu, kuris buvo didysis mano pagalbininkas šioje kovoje. Tačiau aš gyva ir ganėtinai sveika, aš laimės vaikas.

Živilė Š.

*******************************************************************

Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis. Pasidalinkite savo kelionių istorijomis, papasakokite, ką patyrėte, ir pamokykite kitus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o mes geriausio rašinio autoriui dovanosime kvietimą (dviems) apsilankyti viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne). Jūsų istorijų, parašytų lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š) el. paštu gyvenimas@delfi.lt lauksime iki rugsėjo 7 dienos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (21)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (17)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (203)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Savame bute jaučiasi kaimynų įkaitu (6)

Nuo lubų besisunkiantis vanduo, kibirkščiuojantys laidai ir nuolatinė drėgmė jau tapo...

Užsiminė apie galimybę padėti mažiau uždirbantiems, dėl kurios iečių nelaužo jokia partija (70)

Politikai turėtų peštis ne dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, o galvoti apie...

Atsibodo valdžios diskriminacija – renka parašus

Šiemet įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas jau kurį laiką neramino...

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (167)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (3)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (271)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Kvapą gniaužiančios vestuvės: prabanga, 3 metrų šleifas ir seksualus nuotakos šokis (6)

Dainininkė, šokėja bei aktorė Rochelle Pangilinan ištekėjo už aktoriaus bei modelio Arthuro...