Tik vėliau prie visko taip pripratome, kad vakarėlis su vietiniu boksininku, priimtas iššūkis iš auksu apsikarsčiusios marokietės ar sugebėsime užrašyti frazę arabiškai (na gerai, nukopijuoti) bei „taško“ paieškos viename iš senųjų dykumos kaimų (beje, pastarasis buvo mečetės kieme) – nė kiek nebestebino.
Tiesa, ramybės tikriausiai ir nereikia tikėtis, jei visas kelionės planavimas apsiriboja pigių skrydžių bendrovės bilietais, perskaitytu „Lonely Planet“ gidu ir... tiek. Nei viešbučių, nei ekskursijų, jokių planų. Tik susirastos dar trys bičiulės, pasiryžusios leistis savaitei į Maroką.
Mums gana ilgą kelionę į visai kitą žemyną šiek tiek praskaidrino persėdimas Liverpulyje. Beje, Liverpulio oro uostas pavadintas Johno Lennono vardu, o sienos išmargintos ištraukomis iš jo dainų. Tamsiame kampe stoviniuoja garsaus muziko skulptūra, prie kurios nepraleidžia progos nusifotografuoti pro šalį bėgantys japonai. Dar vienas smagus užsiėmimas beveik kiekviename Didžiosios Britanijos oro uoste – spėlioti kurie iš praeivių yra lietuviai. O jų ten išties daug. Labai daug…
Po bokalo alaus ir apsilankymo parduotuvėse galų gale įsirangiusios į lėktuvą nustebome, kad aplink vis dar girdime ne ką mažiau lietuviškų balsų. Tuo pačiu reisu į Maroką skrido dar 3 grupės tautiečių. Nors vieni su kitais net nepasisveikinome oro uoste ar lėktuve, savas kraujas labai pravertė Agadir‘o oro uoste besiaiškinant, kokius dokumentus ir kaip užpildyti, jei nori patekti į Maroką.
Pasirodo, kad prieš pasų kontrolę reikia užpildyti dokumentus su kelionės tikslu, adresu Maroke ir kitais dalykais. Lyg ir viskas normalu, tik bėda ta, kad mūsų lėktuvas buvo paskutinis ir tų dokumentų buvo likę vos 10-čiai keleivių (nebent, žinoma, norėtumėte pildyti dokumentą arabų kalba). Jausmas gana įdomus: stoviniuoji minioje pasimetusių turistų, kažką „balbatuojančių“ visomis Europos kalbomis, niekas nežino, kas tai per dokumentai, iš kur jų gauti ir ką su jais daryti, o prie visos „harmonijos“ – aplink automatais ginkluoti pareigūnai.
Netoliese užmačiusi pareigūną (be automato), puolu prie jo klausti, ką ir kaip daryti, jis nuramina ir po 5 min. grįžta su šūsnim įvažiavimo dokumentų. Tiesa, akivaizdu, kad visiems keleiviams jų vėlgi neužteks. O tada ir prasideda kova už būvį. Besistumdydami europiečiai atskleidžia tikrąjį savo veidą, iš paskutiniųjų kovodami už balto popieriaus lapelį… Kai nutaisiusi „amerikonišką“ šypseną išprašau dokumentų, labai labai piktas prancūzas pradeda ant manęs rėkti – matai, jis turėjo būti pirmas. Ką gi – užjaučiu. Kartais lietuviškas naglumas laimi…
Nuotykiai su bandymu galų gale iš tiesų patekti į Maroką tuo dar nesibaigia. Kadangi neturime užsisakę jokio viešbučio – savo apsistojimo adresą tiesiog nurašome nuo „Lonely Planet“ vadovo. Tiesa, adresą tai nurašome, o va viešbučio pavadinimo neįsimenam. Pro pasų kontrolę einu pirmoji – ilgai suvedinėjęs sudėtingą mano pavardę į kompiuterį, pareigūnas klausia: „O kaip vadinsis jūsų viešbutis?“. Geras klausimas! Apsimetu, kad labai sunkiai kalbu bet kokia kita kalba išskyrus lietuvių (kaip tai kartais praverčia) ir sušvebeldžiuoju, kad gyvensim kažkokiam „Tizniznizmit“.
Žinoma, mano bendrakeleivėms, einančioms po manęs, pirmasis klausimas būna: „Tai gal bent jūs pamenat viešbučio pavadinimą?”. Tikrasis atsakymas: „Ne”. Teisingas atsakymas: „Viešbučiais rūpinasi mūsų draugė, kuri nuėjo pirmoji. O ji nesakė? Aš į tai nekreipiau dėmesio…”.
Pagaliau visos keturios oficialiai įleidžiamos į Maroko karalystę. Kol įveikėme visus formalumus, iš oro uosto pastato išėjome apie 19.30 val. Laikas gana vėlus, ypač kai mūsų tikslas (a) pasiekti maždaug už poros šimtų km esančią Essaouira‘ą, susirasti ten nakvynės vietą ir pabandyt išsimiegoti; arba (b) nusigauti į už 20 km esantį Agadir‘o centrą, susirasti nakvynę ir ne itin išsimiegojus iš pat ryto važiuoti į Essaouira‘ą. Apsistoti Agadir‘e nesinori, nes tai kurortinis miestas su daugybe viešbučių, todėl tai būtų tik laiko švaistymas.
Kiek toliau nuo marmuru iškloto oro uosto pastato, apsupta palmių slepiasi Gand Taxi stovėjimo aikštelė. Maroke egzistuoja dviejų rūšių taksi: Petit Taxi, kuriais galima važinėti tik mieste (kaina apie 5 Dh) ir Grand Taxi, kurie gali važinėti tarp miestų (kaina priklauso nuo derėjimosi gabumų ir vietos, nuo kurios važiuojate). Dar tik einant iki stovėjimo aikštelės bendrakeleivėms sakau: „Matote ten daug vyrų? Dabar mes su jais derėsimės…”.
Žodžiai pasitvirtina visu 100 proc. Per keletą akimirkų mus apsupa taksistai ir pradeda siūlyti savo kainas. Iš pradžių iki Essaouira‘os siūlo nuvežti už 9000 Dh (apie 900 eurų), tada kaina krenta iki 900 Dh, bet už tiek siūlo nuvežti tik iki Agadir‘o centro. Galų gale, visom įmanomom kalbom ir visais įmanomais ženklais susitariam, kad už 800 Dh visas keturias nuveš iki Essaouira‘os medinos (senamiesčio).
Nors buvau girdėjusi, kad su Grand Taxi galima pakeliauti ir pigiau, šį kartą nuovargis ir suvokimas, kad derėtis bandome oro uoste – nugali. Sutinkame su kaina ir patogiai įsirangome į seną „mersą”.
Iš oro uosto pajudame apie 20 val. ir, nežiūrint to, kad taksistas iš pradžių bando mus nuvežti iki Agadir‘o centro – galų gale išvažiuojame į… tarkim – greitkelį. Aplink tamsu, nors į akį durk. Paliekant miestą mus palydi iš mečečių sklindantys maldos garsai, suvokimas, kad eismo taisyklės čia negalioja (pasidžiaugiam, kad nenuomavom automobilio, kaip kiti oro uoste sutikti lietuviai) ir tamsių akių žvilgsniai degalinėje, kurioje taksistas sustoja pasipildyti kuro.
Kelias iki Essaouira‘os iš pradžių eina pakrante, paskui pasuka į priekalnes. Iš principo, jis gana siauras, o dažniausiai pasitaikantys automobiliai, kuriuos lenkiam – „fūros”. 100-120 km/h tokiam vingiuotam keliukui akivaizdžiai didokas, todėl kai automobilis nuslysta į kelkraštį ir vienu ratu kliudo žvyrą – pasidaro kiek nejauku.
Pakeliui kelią mums „perbėga” apie 50 kupranugarių banda, 6 šernai ir triušis. Tiesa, triušis kelio perbėgti nespėja… Pasirodo, kad vieną akimirką vairuotojas lyg ir norėjo stabtelėti „susirinkti” triušienos, bet pamatęs mano žvilgsnį, matyt, greitai persigalvoja. Tikriausiai nuo nuovargio ir šiokio tokio adrenalino visos pradedam juoktis.
Paskutinis kelionės akcentas – riaušės vidury kelio. Vaizdelis nepakartojamas: dviejų juostų kelias, kurio vienoje pusėje sustoję automobiliai, autobusas, „vištų vežimo mašina” (pastarosios spokso iškišusios galvas pro narvų plyšius), dega sukrautos padangos… Kita kelio juosta tuščia, tik ant važiuojamosios kelio dalies primėtyta meliono dydžio akmenų. Vienas vyriškis su turbanu bando juos nustumti šalin, o pasiutusiai rėkianti moteriškė – mėto juos atgal. Kas, kaip, apie ką? Neaišku… Mūsų taksistas su savo menkom anglų kalbos žiniom paaiškinti nesugebėjo.
Taigi, galų gale, po visų nuotykių kelyje, apie 23.30 val. pasiekiame Essaouira‘os mediną. Norisi kuo greičiau apsistoti kokiam pigiam viešbutėlyje, todėl vairuotojui sumokam dar 10 eurų, kad tik jis rastų nakvynės vietą. Patamsyje nepažįstamam mieste ir šalyje ne itin norisi bastytis pačioms. Sprendimas, galų gale, pasirodo ne kvailas, nes visi padorūs hostel‘iai, viešbutukai ir pan., užsidaro apie 12 val. Nakties.
Nakvynę randam Hotel Agadir, medinos širdyje. Kaina nakčiai pačiam pigiausiam keturviečiam kambary – 50 Dh žmogui. Karštas dušas – dar 5 Dh. Kambarys kiek apšiuręs, spintos durys vos užsiveria, o ir tos aprašinėtos keliautojų vardais, datom ir valstybėm (kai kurie užrašai siekia 1989 ar 1992 metus) tualetas bendras ir tas – skylė. Kita vertus – patalynė švari, savininkas puikiai kalba angliškai, padovanoja žemėlapį ir mes galų gale galim išsimiegoti. Tikslas a) pasiektas!
Užmiegam su klykaujančiom žuvėdrom už lango ir vėjo klibinamom langinėm. Ne veltui Essaouira vadinama Vėjų miestu.
Laura
*******************************************************************
Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis. Pasidalinkite savo kelionių istorijomis, papasakokite, ką patyrėte, ir pamokykite kitus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o mes geriausio rašinio autoriui dovanosime kvietimą (dviems) apsilankyti viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne).
