Per tas 16 dienų teko miegoti lovoje, pilnoje skruzdėlių, būti "legaliai" įgrūstiems į eilės priekį prie Taj Mahal, bare gavom narkotikais užnuodytų gėrimų, atskiras autobusas iki lėktuvo - tik mums, buvom palaikyti filmo prodiuseriais ir daug daug kitų...
Bet norėčiau aprašyti vienos dienos nuotykius Goa regione. Po kelių dienų, praleistų netoli jūros, nusprendėm pavažiuoti iki Dudhsagaro krioklio. Kelionėms buvome išsinuomoję ryškiai geltoną Suzuki Gypsy džipą atviru galu. Atsikėlę kiek anksčiau iš pradžių nusprendėm nulėkti iki paplūdimio išbandyti vandens motociklus, vandens slides ir išsimaudyti - puikus būdas pradėti dieną! Tuomet šokom į savo džipą ir pajudėjom krioklių link.
Vairavimas Indijoj yra labai savotiškas, visi lyg ir bando laikytis bent jau teisingos kelio pusės, bet realiai važiuoji ten, kur yra laisvas tarpas. Galiu pasakyt, kad dar niekur kitur man neteko važiuot per autostrados skiriamąją veją ir bordiūrą į priešpriešinį eismą vien dėl to, kad ten nėra kamščio. Jei važiuoji su džipu ir to nedarai, lieki nesuprastas netgi policijos.
Kitoj vietoj kažkur valandai užstrigom milžiniškam sunkvežimių kamštyje ir dulkių debesy, kažkur netoliese buvo žvyro karjeras... Dulkių buvo tokie kiekiai, kad teko užsidengti burną ir nosį, nes kitaip nebuvo įmanoma kvėpuoti.
Beje, jei teks vairuoti Indijoje, tai pasiruoškit gana dažnai stovinėti ir kelio klausti žmonių, nes kai kur tiesiog nebūna ženklų. Ir klausti reikia bent 3 skirtingų žmonių, nes greičiausiai du parodys į teisingą pusę, o vienas - visai į priešingą. Labai retai kada išgirsi, jog nežino, nors iš tikrųjų net neįsivaizduoja kur tas miestas yra.
Po daugiau nei 3 valandų kelionės (apie 90 km) pagaliau pasiekėm miestelį, nuo kurio iki krioklių dar buvo likę apie 10 km keliuku per nacionalinį parką. Miestelis buvo užgrūstas 4x4 džipais, siūlančiais pavežti iki krioklio.
Pasiekus įvažiavimą į nacionalinį parką, reikėjo susimokėti pakankamai mažą mokestį už automobilį, kiekvieną žmogų ir leidimą fotografuoti. Tačiau sargai mus informavo, jog su savo džipais važiuoti draudžiama ir mes turim imti vieną iš miestelyje turistus medžiojančių vairuotojų. Kadangi žinojom, jog tai melas, Dhruv (jis indas, bet iš kito regiono) per 10 minučių įrodė mūsų tiesą ir dar gavom nuolaidą už iššvaistytą laiką.
Kelias, jei jį galima taip pavadinti, iki krioklio buvo žiaurus: duobės, akmenys, kalniukai, medžių šaknys ir t.t. Be džipo ten pravažiuoti būtų buvę be šansų. O dar linksmiau, kai privažiuoji upę, kurią reikia kirsti tris kartus. Tiltų nėra, todėl reikia važiuoti tiesiog per vandenį.
Antrojoj sankirtoj upės gylis buvo gana didelis ir džipą apsėmė iki lempų, į vidų pribėgo gal 20 cm vandens. Ir kas linksmiausia, vidury upės, kai ant slidžių dugno akmenų prasisuko ratai, mes supratom, jog tas 4x4 užrašas ant mūsų Suzukio yra tik lipdukas, o realiai varomi tik galiniai ratai. Už dar poros kilometrų pamatėm sugedusį džipą, ir tik pravažiavus trečiąją upę mus sustabdė šeima, paklausė ar negalėtumėm jų pavežti iki krioklio, nes jų mašina neatlaikė šito “kelio”. Kadangi vietos gale buvo, tai mielai sutikom, buvo likę vos keli kilometrai.
Ir štai, kelio pabaiga - nedidelė stovėjimo aikštelė prie Dudhsagar krioklio! Greitai nusifotografavom su savo pakeleiviais ir patraukėm įspūdingu takeliu krioklio link. Po 10 minučių pasivaikščiojimo pasiekėm tiesiog pasakų kampelį, vanduo krenta iš 310 metrų aukščio į apačioj esantį nedidelį tvenkinėlį iš kurio išteka upė. Pasigrožėję vaizdu dar įšokom į skaidrų vandenį kur gali paplaukt ir po pačiu kriokliu, paskutinė sekcija yra pakankamai žema. Laaabai geras dušas! Deja, ten galėjom praleist tik valandą, nes privalėjom išvažiuoti iš parko iki 17 valandos, o tuos 10 km įveikti užtrunka apie 45 min.
Mums išvažiuojant, dar buvo likę 4 džipai. Bandėm važiuoti kiek greičiau, kad jei nors kas atsitiktų, dar būtų bent kelios mašinos už mūsų. Ir ką manot? Tai buvo teisingas sprendimas! Važiuojant per giliausią upę, matyt, pasirinkom kiek netikusią trajektoriją ir pačiam vidury užstrigom! Į vidų pliaupė vanduo, galiniai ratai tiesiog slydo ant nedidelių dugno akmenų, mašina judėjo vos 10-20 cm pirmyn - atgal. Bent jau variklis dar neužgeso.
Galvojom, nu jo, dabar tai jau bus nuotykis! Dar pabandėm išvažiuot, bet progresas labai varganas. Kai jau ruošėmės šokti į vandenį ir bandyt stumti, kol variklis dar dirbo, iš galo pamatėm atvažiuojantį kitą džipą. Sustojo, atsidarė durys ir staiga iš jo iššoko 3 žmonės ir pradėjo bėgt per vandenį link mūsų. Tai buvo ta pati šeima, kurią mes prieš tai pavežėm link krioklio! Nieko neprašyti trys vyrukai mus išstūmė be jokių vargų. Juk žinot posakį: daryk kitam gera - grįš su kaupu.
Pakeliui atgal į viešbutį dar sustojom pajoti ant dramblio, vardu Mala. Pasirodo, jie mūsų specialiai laukė, nes važiuodami pirmyn buvom stabtelėję ir pasakėm, jog dabar labai skubam, bet važiuosim pro čia už gerų trijų valandų.
Toliau, tęsiant kelionę, jau visiškai sutemo ir likus maždaug trečdaliui kelio, bevažiuojant siauru ir visiškai tamsiu keliuku, pro mišką staiga variklis užsikosėjo ir užgeso! Baigėsi kuras.
Nors prieš važiuodami ir užsipylėm degalų, bet per visus kamščius ir tuos 10 km link krioklio sudeginom gerokai daugiau kuro nei tikėjomės, benzino rodyklė neveikė. Vos tik nustūmėm mašiną į įvažiavimą prie apleisto namo, lyg iš niekur prisistatė viena šeima ir pradėjo domėtis, kas atsitiko. Jie, pasirodo, gyveno šalia esančiame name, kurio nuo kelio nesimatė.
Vos tik paaiškinom problemą, po poros minučių vaikinas atlėkė su motoroleriu ir kanistru pavežt vieną iš mūsų iki artimiausios degalinės. Belaukiant degalų, pabendravom su mus apsupusia šeima, nors jie angliškai ir nekalbėjo. Vaikas išsišiepęs atsinešė lygiai tokio paties kaip mūsų džipo modeliuką, kuriuo labai didžiavosi, tuo tarpu mergaitė bandė paaiškint, kad užaugus ji nori tapti medike.
Kaip ir dauguma vietinių, visi baisiai apsidžiaugė, kai išsitraukėm fotoaparatą ir iškart puolė pozuot. Už maždaug 20 min. iš kanistro užsipylėm degalų ir atsidėkoję šeimai, aišku ir finansiškai, patraukėm toliau.
Ir tai - tik viena kelionės diena. Kaip jau minėjau, patyrėm begalę nuotykių ir parsivežėm neišdildomų įspūdžių! Indija yra nuostabi šalis, kur gali praleisti bent kelis mėnesius nuolat lankydamas naujas vietas.
Žmonės yra nepaprastai draugiški, nors karts nuo karto kai kurie prekybininkai ar “pagalbininkai” bandys tave apgauti. Tiesiog reikia suprasti kultūrą ir žinoti, ko vengti. Manau, nemažai kam teko matyti ir “Tuk Tuk Indija” per televizorių. Tikrai noriu čia dar sugrįžti!
Justas
*******************************************************************
Šis rašinys - konkurso „Nuotykis užsienyje, kurio nepamiršiu“, dalis. Pasidalinkite savo kelionių istorijomis, papasakokite, ką patyrėte, ir pamokykite kitus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, o mes geriausio rašinio autoriui dovanosime kvietimą (dviems) apsilankyti viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne). Jūsų istorijų, parašytų lietuvių kalba (su ą, ę, ė, š) el. paštu gyvenimas@delfi.lt lauksime iki rugsėjo 7 dienos.
