Norvegijoje gyvenanti lietuvė: kasdien čia atrandu daug grožio

Šis skaitytojos pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano įsimintinos atostogos“. Dėkojame skaitytojai Linai Travel Norge. Laukiame Jūsų istorijų ir įspūdžių!

Gyvenu Norvegijoje – labai gražioje šalyje. Todėl visą savo gyvenimą šioje šalyje galiu pavadinti savo įsimintinomis atostogomis. Be galo be krašto mėgstu keliauti. Jei norite keliauti, nereiškia, kad reikia skristi tūkstančius kilometrų, kad pamatytumėte kažką ypatingo – kalną, paplūdimį ar jūrą.

Norvegija – tokia šalis, kurioje yra viskas: kalnai, fiordai, kriokliai, vasarą galima pamatyti ledynus, siaurus kalnų keliukus (serpantinus). Šita šalis yra kontrastų šalis, kurioje galima atrasti tai, ko tikrai nesitiki pamatyti, tik reikia vieno vienintelio noro – meilės gamtai Jeigu myli gamtą, tikrai užteks užlipti į kalną ir pamatyti tai, kas kitam atrodo visai nereikšminga.

Daug kartų girdėjau klausimus: „Kodėl tu vyksti į kalnus? Ar lankaisi tose pačiose vietose? Kuo taip ypatingi kalnai ar pasivaikščiojimai po juos?“.

Tačiau man atrodo, kad kai aš nuvykstu į tą pačią vietą, visada sakau: „vau, aš to dar nemačiau, koks nuostabus bus kadras“. Atrodo, tokių kadrų jau esu padariusi šimtus ir tą kalną fotografavau daug kartų, bet sugrįžusi į namus peržiūriu savo nuotraukas ir suprantu, kad kalnas gal ir tas pats, bet jis nufotografuotas kitu kampu – pavasarį jis švelnesnių spalvų ir atspalvių, snieguotomis viršukalnėmis, vasarą jis jau beveik be sniego ir žaliuoja, žydi gėlės, vanduo pakeitęs spalvą, rudenį nusidažo ryškiomis spalvomis – tiek kalno samanos, tiek medžių lapai, viskas būna labai ryšku. Ir visa tai sudaro visai kitokį vaizdą.

Aš nesirenku pagrindinių turistinių vietų, bet tikrai ir jas esu aplankiusi ar aplankau. Aš bandau atrasti tokius kampelius, kur galėčiau parodyti kitiems žmonėms, kad ne tik tai, kas populiaru, gali būti lankoma.

Norvegijoje yra nuostabiai išvystytos turistinės kelionės po kalnus. Yra turistinis interneto puslapis, kuris suteikia daug išsamios informacijos apie keliones po Norvegijos kalnus. Galima tapti jo nariu ir turėti daug nuolaidų keliaujant (susimokėjus metinį mokestį jų puslapyje). Tuomet gali dar susimokėti 100 kr. (maždaug 10 eurų) depozitą už kalnų namelių raktą ir, kai keliauji į kalnus, gali pernakvoti tuose nameliuose, ten taip pat yra maisto, kuris būna ilgai negendantis (už nakvynę ar maistą reikia susimokėti tam tikrose vietose, viskas būna parašyta ant užpildyto lapo).

Kiekvieno namelio kaina už nakvynę yra skirtinga. Jeigu namelis su patogumais ir ten yra kavinė, mokėti teks daugiau, bet jei esate „Turistforegning“ narys, bus pritaikyta nuolaida. Jeigu atvyksite ten, kur nėra vandens ir elektros, nakvynė kainuos labai mažai. Šis „Turistforegning“ turi savo internetinį puslapį, kuriame galima susirasti kokio savaitgalio turo norite – lengvo, kur galima eiti su vaikais ir vežimėliais, sunkesnio, sunkaus ar net ekstremalaus. Ten viskas išsamiai nupasakota – kokiu metų laiku galima eiti, kokio sudėtingumo kelionė, kiek laiko užtruksi, ką galima pamatyti, kiek kilometrų reikės įveikti.

Aš pati keliauju savarankiškai. Visada ieškau to, ko dar nemačiau. Važiuojant keliu pamatau kažkokį ženklą ir susigundau užsukti pasižiūrėti, gal ten bus kažkas gražaus. Ir visada taip būna, atrandu tai, ką norėjau atrasti – gamtą. Keliauju su savo vaiku, kuris mane labai džiugina. Jis dar tikrai mažas ir ne kiekvienas norėtų taip eiti. Šeštadienį jis atsikelia ir sako: mamyte, kur mano kuprinė, ar įdėjai valgyti, kur mano gertuvė, ar jau važiuojame?

Pasiekus kelionės tikslą, vaikas lipa iš mašinos ir sako: greičiau einam. Kartais tenka iki vietos nueiti 4 km, ten dar pasivaikščioti kelis kilometrus ir pareiti atgal. Bet jis visa tai daro su džiaugsmu, nes jeigu pavargsta aš visada paklausiu: gal važiuojam namučio? Jis atsako, kad dar nenori ir toliau lipa. Gamta ir tyras oras – du nuostabūs dalykai. Kartais sunku patikėti, kad 4 metų vaikas gali suvaikščioti 10 km, ir po savaitės klausti: mamyte, kur važiuojam?

Smagu būtų, kad daugiau žmonių norėtų keliauti kartu, pažinti gamtą, nebijotų iššūkių: sušlapti kojas ar išsipurvinti rūbus, nes kartais visko pasitaiko, atrodo, lipi ant sauso akmens, o pradedi čiuožti ir pajunti, kad jau guli ant nugaros kokioje baloje. Tikrai visko pasitaiko. Jeigu kas pasiūlytų rinktis tarp vakaro klube ar kalnuose prie laužo su palapinėmis ir fotoaparatu rankose, aš net negalvodama pasirinkčiau antrąjį variantą.