Kartais - dažniausiai - ieškome savęs visą gyvenimą: skaitydami protingas knygas, kalbėdami su protingais žmonėmis, mąstydami, keliaudami... Tokią savo vietos po saule ieškančią keliautoją Miglę Daugnoraitę kalbina Audrė Karaliūnaitė iš kultūros gyvenimo žurnalo jaunimui “Pašvaistė”.
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Migle, gal norėtum į Afriką?

- Norėčiau.

Nelaimingas atsitikimas Pietų Afrikoje tik sustiprino meilę šiai šaliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

- O kaip tau į galvą šovė mintis belstis į kitą pasaulio kraštą?

- 
Noras atėjo iš širdies. Ta šalis man jau labai seniai atrodo pasakų kraštas, kur gamta ir žmonės egzistuoja harmoninguose santykiuose.

Ir štai aš sėdu į lėktuvą Kopenhagoje ir pradedu savo kelionę. Nė nepajutau tų 19 valandų iki Johanesburgo. Beje, vietiniai taria Džohanes. Baimė, apėmusi Johanesburgo oro uoste – daug apsaugos, daug tikrinimų, – kažkaip ištirpo. Galiausiai aš vėl lėktuve tęsiu kelionę iki reikiamo taško.

Nelaimingas atsitikimas Pietų Afrikoje tik sustiprino meilę šiai šaliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kas labiausiai patiko Pietų Afrikos Respublikoje?

- Visuma. Viskas, kas buvo aplinkui matoma ir jaučiama. Tai kraštas, kuriame išsipildė mano svajonė, kas visa tai ir padaro neapsakoma.

Kiekvieną rytą pabudindavo liūtų riaumojimas arba beždžionių lakstymas stogais. Mielesnių garsų nesu girdėjusi. Net penktą ar šeštą ryto pabusdavau su šypsena. Labiausiai norėjau paliesti tigrą ir pabūti šalia žirafų. Abu šie norai išsipildė.

Nelaimingas atsitikimas Pietų Afrikoje tik sustiprino meilę šiai šaliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Apėmė keisčiausias jausmas, jog taip ir turi būti, jog šie nuostabūs gyvūnai tiesiog turi būti mano gyvenime. Drambliai, ateinantys visai šalia, atrodė lyg mieli šuniukai, kuriuos norisi paliesti, nepaisant jų dydžio.

Raganosiai ir buivolai atrodė labiau atsiskyrę ir nenorintys bendrauti su žmonėmis. O įvairiausių antilopių pulkai imdavo bėgti, vos išgirdę džipo variklio garsus. Zebrai, ramiai padėję snukius ant gentainių pasturgalių, iš tolo stebėdavo susižavėjusių žmonių akis.

Pietų Afrika nėra objektas, kurį būtų galima aprašyti popieriuje. Tai reiškinys, kurį reikia patirti ten esant.

Nelaimingas atsitikimas Pietų Afrikoje tik sustiprino meilę šiai šaliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kas nutiko, kad atsidūrei ligoninėje? Papasakok, kaip atrodo ligoninė Afrikoje.


- Atsitiktinumas. O kas pasakė, kad atsitiktinumų nebūna? Ar atsitiktinai aš atsidūriau čia? Šią dieną?

Stoviu šiaip sau kelkrašty ir galvoju: „O Dieve, kokia aš laiminga, jau seniai nesijaučiau tiesiog laiminga.“ Ši akimirka buvo paskutinė, ką pamenu.

Nelaimingas atsitikimas Pietų Afrikoje tik sustiprino meilę šiai šaliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Kartais viena sekundė pakeičia viską: žmogų, mąstyseną, norus ir galias. Atsibudusi per miglą pirmiausia išvydau nepažįstamą aplinką. Ar tai dan-gus? Ne, danguje nebūna skausmo. O kur aš tada esu? Viena kambaryje, daug pypsinčių garsų.

Smarkus įsižnybimas į ranką irgi nepažadino. Šalimais netikėtai atsirado žmogus, šypsosi, kalba lyg būtume kalbėję nebe pirmą sykį. Ramina, kad manimi pasirūpins. Bet kodėl manimi reikia rūpintis? Tada suvokiu – aš ligoninėje...

Nelaimė įvyko kelyje, po mano laimingų minčių. Kai viską svarstau vis iš naujo, nerandu paaiškinimo. Šiandien atėjo mintis, gal nelaimė įvyko todėl, kad gerus darbus darantys žmonės pamiršta, jog už tai ne visada bus atlyginta.

Nelaimingas atsitikimas Pietų Afrikoje tik sustiprino meilę šiai šaliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Bėga savaitės ligoninėje. Vienas po kito mane ima lankyti nepažįstami žmonės. Jų apsuptyje suvokiu jų kultūros ypatumus ir tą tikrąjį supratingumą, kad rūpi ne dėl to, kad TURI rūpėti, o todėl, kad tiesiog rūpi.

Kasdienybė ligoninėje paprastesnė. 4-ą valandą ryto pažadina skardus metalinių dubenų barškinimas. Laikas praustis. Bet kam praustis, jei gulim lovose ir nejudam? Bet šiltame vandenyje suvilgytos audeklo nuoplaišos maloniai apglėbia kūną saulei brėkštant pro langą.

Kodėl jums neužtraukus užuolaidų? Juk tai paprasta. Kad pabustume savaime, nesame mirę, esam tik sužaloti. Paskui ateina moteris, papurto, kad 5-ą ryto išgertume kavos, tyloje, tik saulei jau braižant medžių viršūnes. Dienos bėga greitai. Tik kai galiausiai vaistų dozės sumažėja, suvoki, dar didesnį skausmą nei kūniškas.

Nelaimingas atsitikimas Pietų Afrikoje tik sustiprino meilę šiai šaliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ką aš padariau, kad mano šeima turi taip kentėti? Myliu juos, nenoriu, kad mano svajonės juos taip kankintų. Bet šypsenos aplinkui, pašnekesiai su seselėm apie bet ką, kad tik nesijausčiau vieniša. Jie suprato, kad esu kitam pasaulio krašte visiškai vieniša ir neleido tam jausmui manęs kirbinti.

Pirmasis nuėjimas į tualetą, pirmasis išėjimas iš palatos, pirmas atsisėdimas į kėdę... Džiaugsmas daug didesnis nei turtuoliui gavus naujausią “Porshe”. Kodėl paprasti dalykai mūsų nebedžiugina? Kodėl tie potyriai gali ateiti tik esant tokioje šalyje kaip Pietų Afrika? Atsakymo niekas nežino, tiesiog taip nutinka. O gal aš esu kažkokia kitokia? Gal mano gyvenimas vis dėlto turi kažkokią ypatingą gyslelę.

Nelaimingas atsitikimas Pietų Afrikoje tik sustiprino meilę šiai šaliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kokie ten žmonės?

- Seselės tapo daugiau nei draugėmis, daugiau nei padėjėjomis. Gydytojas tapo artimu žmogumi. Nes užvaldo vietinis neaprėpiamas bendravimo sklandumas ir noras įsilieti. Sužinojęs, kad svajojau pamatyti, kaip Pietų Afrikos Respublikoje švenčiamos Velykos, gydytojas suorganizavo man išvyką į bažnyčią.

Kodėl mane traukia tolimi kraštai, kur viskas yra kitaip: žirgai yra pavojingesni nei liūtai, masyvių dramblių gąsdinimas kelia tik šypseną.

Dar prieš autoįvykį pamenu, kaip mes, trys baltaodės merginos, užklydome į „blogiausią“ rajoną. Įspėjimai: tik neikit ten, jau buvo išgaravę iš galvų. Sutikom daugybę draugiškų ir pagalbą siūlančių žmonių. Buvom, kaip ir visi vietiniai, iškratytos apsaugos, palydimos policininkų žvilgsnių. Taip mes įsiliejome aplinkinių ratą.

Bet dabar kasdienybė yra noras išgyti ir vėl patirti kažką tokio jaudinančio. Randų tepimas kasdien kelia tik šypseną. Kai buvo nuimti tvarsčiai, gydytojas ėmė džiūgauti, kaip gražiai jie sugiję. Ir tik ranka numojo į besikaupiančias mano ašaras. Jis privertė mane mąstyti, kad ligoninėje esu tik dėl to, kad ataugtų nuskustas antakis. O atsisveikinti užėjo net kelis sykius.

Nelaimingas atsitikimas Pietų Afrikoje tik sustiprino meilę šiai šaliai
© Asmeninio archyvo nuotr.

Visas mane ant kojų pastatęs kolektyvas, atėjęs manęs išlydėti, vienbalsiai sutarė: ligoninė nebebus tokia pat, kokia buvo. Mat aš buvau Migle from over seas. Vieną dieną visas personalas sugužėjo prie kompiuterio pažiūrėti, kur ta Lietuva...

Atrodo, tuo afrikiečių gerumu persiima net ten gyvenantys lietuviai. Kai prasidėjo kalbos apie mano grįžimą namo, buvo aišku, kad viena skristi negalėsiu. Reikia lydinčio asmens. Kaip tokį surasti? Bet kas ieško, tas randa. Taip „atsitiktinai“ mama surado Lietuvių bendruomenės Pietų Afrikos Respublikoje pirmininką Gintarą Ulevičių, kuris ten gyvena devynerius metus. Ir jis sutiko mane palydėti į Lietuvą! Atskrido į Port Elizabet iš Keiptauno – atstumai PAR tikrai dideli – ir 27 valandas keliavo kartu iki Vilniaus.

Tačiau grįžus į Europą, vėl apima liūdinančios mintys, nes lietuviai – ir draugai, ir gydytojai, ir praeiviai gatvėje – nėra tokie malonūs ir geranoriški. Gal visas tas afrikiečių rūpestis buvo tik iliuzija, gal tik dėl pinigų (gulėjau privačioje ligoninėje), o gal tik pasigyrimas draugams, kad padėjo kažkam iš labai toli. Bet tokias mintis norisi stumti šalin, kad ir kaip tai sunku. Ir galvoje sukasi viena mintis: aš turiu ten grįžti, kad įsitikinčiau, jog tai – ne iliuzija ar sapnas.

Norintiems vykti į Pietų Afrikos Respubliką savanoriauti ar dirbti padeda „Jaunimo Kelionės“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Prastos naujienos planuojantiems uždirbti iš būsto nuomos (6)

Dar neseniai bankai ir įvairūs ekspertai buto įsigijimą nuomai įvardino kaip patrauklią...

Mokestis už mokyklos įnorius mamai atėmė žadą: išeitis – tik užsienis (222)

Naujiems mokslo metams besiruošiantys tėvai atakuoja ne tik parduotuves, bet ir siuvyklas. Tiesa,...

Meilės V. Putinui kaina: už pinigus gali parduoti ne tik tėvynę, bet ir visą Europą? (367)

„Putino samdinys“, „apmokamas Putino tarnas“, „Kremliaus lobistas“ – taip buvusį...

Krito naujų butų pardavimai (57)

Naujų butų pardavimo apimtys Lietuvos didmiesčiuose antrąjį šių metų ketvirtį buvo...

Lietuvė iki šiol sapnuoja Etiopijos moterų klyksmus: tai, ką pamatai čia, smegenys atsisako suprasti (53)

„Tai unikali šalis, daugiau tokių nėra likę, - apie paslaptingąją Etiopiją sako kelionių...

V. Matijošaitis: per ateinančius porą metų neatpažįstamai pasikeis visos centrinės Kauno gatvės (265)

Dalies medžių, kurie yra sergantys ir pažeisti, pakeitimas bus neišvengiamas, sako Kauno meras...

Rizikingų bitkoinų vertė vilioja: ar gali pabrangti iki 25 tūkst. JAV dol.? (20)

Bitkoino vertė šią vasarą pasiekia vis naujas rekordines aukštumas, o analitikai žada ir...

Pavojų kelia ir nedidelė žaizda (1)

Iškylas į gamtą ir tolimesnes keliones neretai apkartina dėl neatsargaus elgesio atsiradę...

Suskaičiavo algų didėjimą: kam pasisekė labiausiai? (218)

Antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, šalies...

A. Juškevičiui – bilietas į Europos čempionatą, L. Lekavičiui – du mėnesiai be krepšinio (16)

Negailestingą diagnozę išgirdęs Lukas Lekavičius ketvirtadienio rytą galėjo šiek tiek...