Naujuosius Honkonge sutikę lietuviai: žinokite, kokių nedaryti klaidų

Naujuosius metus lietuvių pora Donatas ir Ieva pasitiko Honkonge. Keliautojai pasidalino įspūdžiais ir naudingais patarimais.

Honkongas – tai oficialiai Kinijai priklausanti teritorija, bet tuo pačiu turinti ir labai plačią autonomiją. Pvz. į Kiniją Lietuvos piliečiams vizų reikia, o į Honkongą – ne.

Be to, Honkongas turi savo atskirą finansų sistemą, pinigus ir netgi nuosavą kariuomenę, na o vietiniai gyventojai mielai atsiskirtų nuo didžiosios Kinijos, bet pastaroji nelabai linkusi tai leisti, netgi atvirkščiai – stengiasi vis labiau didinti savo įtaką. Bet kokiu atveju, Honkongas labiau primena atskirą valstybę ir turi daug ką pasiūlyti turistams.

Pagrindinė priežastis, kodėl mes pasirinkome savo sugrįžimą į Aziją pradėti nuo Honkongo buvo tai, kad čia Naujųjų metų sutikimas yra vienas iš įspūdingiausių pasaulyje. Tiesa, iš pradžių bilietus pirkome tik iki Pekino (buvo pigiausi), bet labiau pasidomėję supratome, kad Pekine labiau švenčiami Kinų Naujieji metai, o tradiciniams dėmesio skiriama ne tiek ir daug. Be to, šiuo metų laiku Pekiną kankina neišsisklaidantis smogas, kas dar labiau paskatino pasiieškoti kitos vietos Naujųjų sutikimui.

Į Pekiną skridome su Ukrainos avialinijomis ir nors perkant bilietus buvo šiek tiek abejonių dėl skrydžio kokybės, viskas praėjo be nesklandumų. Lėktuvas gan senas, tačiau techniškai tvarkingas ir prižiūrimas, nors tai tuo pačiu reiškė, kad pramogos skrydžio metu taipogi buvo iš „praėjusio amžiaus“ – keli nusileidžiantys ekranai, rodę kelis filmus.

Visa kita, tiek maistas, tiek aptarnavimas buvo geros kokybės, labai panašus į kitas avialinijas. Taigi po 9 valandų skrydžio leidomės Pekine, kur tikėjomės tiesiog laukti kito skrydžio kaip tranzitiniai keleiviai. Vis dėlto pasirodė, kad leidomės antrajame terminale, o skrydis laukė iš trečiojo – naujausio terminalo, kuris yra ne taip ir arti, kelionė trūko apie pusvalandį autobusu.

Terminalas, kuriame leidomės nėra pats informatyviausias, taigi autobusą radome tik „pasigooglinę“. Jei kada jums irgi reikėtų patekti iš pirmo ar antro terminalo į trečiąjį, nepasiduokite vietinių taksistų įtikinėjimams, kad jokių autobusų nėra, o traukinys važiuoja tik dienos metu. Iš tiesų nemokamas autobusas vyksta visą parą ir stoja tik išėjus iš terminalo.

Po kelių valandų jau leidomės Honkongo orouoste, kuris yra tikra priešingybė Pekino. Viskas tvarkinga, aišku ir efektyvu. Nors jau žinojome, kokiu autobusu reiks važiuoti link centro, bet mus užkalbino vietinė darbuotoja ir tiksliai paaiškino, koks greičiausias ir patogiausias būdas nusigauti ten, kur mums reikia.

Be taksi ir autobusų iš orouosto kursuoja dar ir metro, tiesa, jis šiek tiek brangokas – 100 Honkongo dolerių, kas atitinka maždaug 12 USD. Dviaukštis autobusas kainuoja 40-45 HKD ir užtrunka maždaug 40-50 minučių iki centro, kas yra šiek tiek ilgiau nei traukinys, bet suteikia progą pasigrožėti aplinkiniais vaizdas.

Pasiekę savo nedidelį butą, kurį išsinuomavome per AirBNB, kurį laiką svarstėme, ar iš karto griūti pailsėti po kelionės, ar dar nueiti kažko užkąsti.

Alkis nugalėjo ir pasiklausę vietinių, kur čia gera vieta pietums, patraukėme į šalia esantį daugiaaukštį turgų, kurio viršuje veikia daug mažų užeigėlių, siūlančių tradicinius dim sum patiekalus. Labiausiai mums patiko koldūnai su krevetėmis ir kiauliena. Na, o po to jau buvo laikas popiečio miegui, tikintis nepramiegoti Naujųjų metų sutikimo.

Naujuosius metus buvome suplanavę švęsti plaukiodami laivu po Viktorijos uostą (Victoria Harbour), kur nuo dangoraižių bus šaudomi įžymieji Honkongo fejerverkai. Kruizas prasidėjo 23 valandą, o vaizdas laivo viduje priminė dideles vestuves – stalai su baltomis staltiesėmis, „gyvos“ muzikos grupė ir grumtynės prie maisto, kurios greitai atlėgo. Kruizas kainavo po šiek tiek daugiau nei 100 USD žmogui, su įskaičiuotu maistu ir visais gėrimais.

Na, bet svarbiausia dalis ir pagrindinė priežastis, kodėl pasirinkome plaukimą laivu, nes tai, galima sakyti, geriausia vieta stebėti fejerverkus, kurie buvo įspūdingi ir truko apie 10 minučių, o jos prabėgo nejučia ir norėjosi dar bent 10 papildomų. Po fejerverkų laukė dar valanda pasiplaukiojimo su smagiais šokiais ir Naujųjų sutikimas buvo baigtas. Kruizas tikrai pateisino mūsų lūkesčius, gal tik norėjosi, kad būtų kokia valanda ar dviem ilgesnis Naujųjų Metų sutikimo šventimas.

Kitą rytą, sausio 1-ąją, grįžome atgal į savo kelionių ritmą ir leidomės nagrinėti Honkongo, pradėdami nuo Mong Kok rajono. Čia dieną naktį verda gyvenimas ir veikia nesuskaičiuojama galybė parduotuvėlių, užeigų, masažo salonų ir t.t. Planavome pradėti pasivaikščiojimą nuo Tim Ho Wan užkandinės, kurią jau buvome aplankę Singapūre. Tikėjomės eilės, laukiančios prie durų, bet radome ne eilę, o visą minią, taigi nusprendėme šįkart nelaukti ir geriau apsilankyti kitoje Tim Ho Wan vakare.

Patraukėme toliau nagrinėti rajono ir ieškoti vietos pietums. Savo kelionių vadovo leidinyje perskaitėme, kad būtina aplankyti bent vieną vietą, kur parduodamos Pineapple Buns, kurios iš tikro neturi nieko bendro su ananasais, o tiesiog yra bandelės, patiekiamos su sviestu. Taip pat rekomenduojama prie jų paragauti vietinės kavos ar arbatos su pienu.

Radome tokią užkandinę, kurioje, aišku, meniu buvo tik kiniškas, gerai, kad žinojome, ko norime ir galėjome tiesiog parodyti į paveikslėlį ant sienos. Bandelė buvo skani ir puikiai derėjo su kava, kuri taip pat suteikė energijos tolesniam keliavimui per miestą.

Mong Kok’e dar veikia gėlių ir naminių gyvūnų turgūs, o pastarajame geriausiai atrodo parduodamos akvariuminės žuvytės. Turguje yra nesuskaičiuojama galybė maišelių su spalvotomis žuvytėmis, prie kurių dar galima įsigyti įvairiausio dydžio vėžlių, krevečių ir kitų gyvūnų.

Šie turgūs skirti labiau vietiniams, nes turistai, matyt, retokai perka žuvytes, o pvz. žymusis Ladies market yra skirtas būtent turistams, kurio asortimentas skirtas būtent jiems – marškinėliai, suvenyrai ir prekeiviai, siūlantys padirbtus laikrodžius.

Eidami toliau pasiekėme Tsim Sha Tsui rajoną, kuriame yra dideli prekybos centrai ir viešbučiai. Iš tiesų, Honkongas yra puikia vieta apsipirkti: pasirinkimas milžiniškas, o kainos nesikandžioja. Mūsų atveju, deja, tai buvo tik kelionės pradžia, o keliaujant tik su rankiniu bagažu vietos pirkiniams nelabai lieka. Iš kitos pusės – mažiau pergyvenimų, kad kažko nenusipirkom, kas tikriausiai vėliau pasirodytų ne taip ir reikalinga.

Kitą dieną skyrėme susitikimui su Rachel ir jos drauge, kurios mus nusivedė tradicinių pietų į restoraną prekybos centre. Čia, kaip ir Singapūre, labai dažnai tikrai geros vietos pavalgyti būna dideliuose prekybos centruose, visiškai atvirkščiai, nei Lietuvoje. O su Rachel mes susipažinome žygyje į Maču Pikču, buvo smagu ją pamatyti ir sužinoti, kaip jai sekasi grįžti į kasdienybę po praktikos Ekvadore.

Minėtame restorane prekybos centre pietūs buvo vėl gi Dim Sum, bet šį kartą galėjome išmėginti daug skirtingų patiekalų, nes gavome puikių rekomendacijų. Taip pat sužinojome keletą įdomių dalykų apie jų valgymo tradicijas, pvz. yra įprasta visus valgymo įrankius ir lėkštes prieš valgymą nuplauti karštu vandeniu į atskirai atneštą dubenėlį.

Kartą mums jau buvo tokį atnešę, bet tada nesupratome, kam jis skirtas, o dažniausiai turistams jų net neatneša. Švara nei vienoje valgymo vietoje negalėjome skųstis, taigi tai atrodė labiau kaip populiari tradicija. Arba pvz. šalyje yra įprotis vietoj sakymo ačiū, kai kas nors tau įpila arbatos, tiesiog du kartus pastuksenti dviems pirštais į stalą.

Dauguma pietų patiekalų buvo garinti garuose, pradedant žymiaisiais koldūnais, baigiant pyragu, kuris tikrai atrodė kaip keptas orkaitėje. Po pietų dar turėjome laiko kartu pasivaikščioti po miestą ir aplankyti keletą įdomių vietų, pvz. naminių paukščių turguje. Dar kartą įsitikinome, kad naminiai gyvūnai čia ypač populiarūs.

Rachel dar mums rekomendavo užkopti į Victoria Peak, kalną, esantį visai šalia centro, nuo kurio atsiveria viso miesto panorama, tačiau oras nebuvo pats geriausias, taigi tiesiog ramiai pasivaikščiojome šalia esančiame botanikos ir zoologijos sode.

Paskutinę dieną pradėjome gan netikėtai – bažnyčioje, tiesa, aukščiausioje pasaulyje. Dieną prieš tai buvome nusprendę pakilti į vieną iš dangoraižių, kur yra apžvalgos aikštelės ir pasigrožėti Honkongo vaizdu iš viršaus.

Tačiau kadangi buvo sekmadienis, pasirodė, kad vienintelė išeitis yra eiti į Sky City bažnyčią, kuri įsikūrusi 75 aukšte, nes kitos apžvalgos aikštelės buvo uždarytos. Ši bažnyčia tai tiesiog nedidelė krikščionių bendruomenė Honkonge, kurią remia pastato savininkas. Jis taip pat leidžia naudotis patalpomis su puikia panorama.

Bendruomenė renkasi kiekvieną sekmadienį pamaldoms ir kartais sulaukia tokių turistų kaip mes, kurių pagrindinis tikslas, iš tikrųjų, yra tiesiog pasižvalgyti per langus. Pamaldos labai neprailgo, o ir laiko savo tikslų įgyvendimui turėjome pakankamai, gaila tik, kad diena pasitaikė apniukusi, na bet kokiu atveju, dabar galime pasigirti, kad apsilankėme aukščiausioje pasaulio bažnyčioje.

Likusią pusę dienos skyrėme apsilankymui Cheung Chau saloje. Tai viena iš vietų, kur galima patekti su viešuoju keltu, kuris kainuoja tik kelis eurus. Plaukimas keltu užtrunka maždaug valandą ir iš šurmuliuojančio didmiesčio patenkama į ramią salą, garsėjančią savo žvejais ir jūrų gėrybių patiekalais. Taip pat tai viena iš pagrindinių vietų, kur honkongiečiai atostogauja vasarą. Sala nedidelė, ją galima apeiti jei ne per vieną dieną, tai per dvi tikrai.

Be pasivaikščiojimo takų, čia dar galima rasti keletą urvų, kuriuose įmanoma palandžioti bei keletą gražių paplūdimių. Bevaikščiodami po salą pagalvojome, kad būtų visai smagu gyventi tokioje ramioje saloje ir į darbą tiesiog plaukioti keltu kiekvieną dieną – užtrunka tik valandą, o miesto triukšmo kaip nebūta. Apėjus pusę salos kaip reikiant išalkome, o jūros gėrybių vakarienė nenuvylė. Kai kurių gyvių, kuriuos valgėme, net nežinojome pavadinimų, vėlgi beveik viskas buvo kiniškai, tačiau visi iki vieno bandyti patiekalai buvo puikūs.

Šaltinis: www.oursmalladventure.com