„Debesuota ir ramadanas“, – liūdnai šyptelėjęs atsako kolega afganistanietis, bičiulio europiečio, atostogaujančio gimtinėje, telefonu paklaustas, kas naujo Kabule. Šventas pasninko mėnuo kasmet keturioms savaitėms užvaldo daugiau nei milijardo musulmonų mintis.
Afganistanas
© Shutterstock nuotr.

Kai visą dieną negali ne tik valgyti, bet ir gerti, gyventi tampa nelengva, ypač kai tvyrant kone 40 laipsnių kaitrai turi plušti biure prie kompiuterio arba kur nors gatvėje. Vakariečiams sunku pasikėti, kad galima tiek laiko gyventi maitinantis tik prieš saulėtekį ir vakarais, bet... įmanoma net lietuviškam skrandžiui.

Dar prieš prasidedant ramadanui ketinau bent dieną pasninkauti ir savo kailiu (tiksliau, skrandžiu) patirti, kas kasmet laukia daugybės musulmonų. Rugpūčio 1-ąją prasidėjęs ramadanas šiomis dienomis baigsis džiausminga Eid al Fitr švente, kurios metu žmonės, pasipuošę naujais aprėdais, jau gali kada panorėję sėsti prie vaišėmis nukrautų stalų.

9 val.

Pagal tradiciją per ramadaną musulmonai dieną pradeda lengvu valgiu prieš aušrą. Nuo saulės patekėjimo iki saulėlydžio draudžiamas net vandens gurkšnis, taigi kol galima, jie stengiasi pasistiprinti ne vienai valandai. Bet aš iš karto nusprendžiau – jokio kėlimosi paryčiais (dabar saulė teka prieš penkias, leidžiasi apie 19 val.), bandysiu išgyventi be ankstyvų pusryčių. Mano skrandis dažnai protestuoja prieš maistą anksčiau nei kokia 10 val., o ir šiaip kiekvieną rytą pabundu nuo stiprios vandens, kuriuo darbininkai plauna akmenimis grįstus takelius ir gaivina žolę, srovės. Šlapia – vadinasi, švaru (nesvarbu, kad kartais po lietaus gatvės paplūsta purvo ir šiukšlių upėmis), sausa ir dulkėta – ne. Toks vietos žmonių mąstymas. Sunku būtų jį nuginčyti, todėl prislopus vandens garsui kasryt stengiuosi dar bent trumpam užmigti.

Kolegos ir bičiuliai apie ramadaną pradėjo kalbėti jau prieš kelias savaites. Mes, vakariečiai, iš pradžių dažniau prunkšdavome, tarytum laukdami smagios šventės, tačiau ilgainiui juoką pakeitė susirūpinimas. Kaip reikės organizuoti susitikimus? Visi pietūs iškart mėnesiui išbraukiami iš darbotvarkės, arbatėlės – taip pat. Kebli situacija – gal svečias nėra karštai praktikuojantis musulmonas ir neatsisakytų stiklinės vandens ar puodelio arbatos, bet, nenorėdamas nusižengti etiketui ir įžeisti tikėjimo, nesiūlai. Lieka tik vakarienės, per kurias galima valgyti įprastą maistą, bet jų pradžia derinama prie saulės laidos. Kviesdamas žmones po poros savaičių, pirmiausiai atsiverti kalendorių ir išsiaiškini, ar dar bus ramadanas ir kada tą dieną tikimasi saulėlydžio. Kiti susitikimus iš popietės perkelia į rytą, kol žmonės dar gali galvoti ne vien apie maistą.

Vienas bičiulis, neseniai norėjęs susitikti, siūlė rinktis kurią nors dieną prieš ramadaną. Mat kai prasidės pasninkas, jis turės „visokių įsipareigojimų“. Daug nesiginčijau – bičiulis užima oficialias pareigas, taigi vaikštinėdamas su blondine užsieniete tuomet, kai turėtų galvoti apie varguolius ir tikėjimo tiesas, būtų mažų mažiausiai nesuprastas.

Turgaus prekeiviai Kabule nebesiūlo nei arbatos, nei džiovintų vaisių. Čia jau bėda – kartais, sutikęs palaukti arbatos puodelio (o jie, priešingai nei kokioje Turkijoje, keliauja baisiai ilgai, kita vertus, tai tikriausiai reiškia, kad arbatą verda specialiai man...), gali susiderėti dėl papildomos nuolaidos. Dabar prekeiviai ne taip noriai leidžiasi į derybas.

Musulmonai griežtą pasninkavimą priima kaip neišvengiamybę – vos pradėjus apie tai kalbėti, jų akys truputį apsiblausdavo, nors kai kurie irgi bandydavo juokauti. Mūsų mokykloje per Adventą ir Gavėnią diskotekos nevykdavo, tačiau rimtas pasninkavimas ir susikaupimas būtų buvę išimtis, o ne visuotinė būsena. Čia – viskas kitaip. Ne vieno pažįstamo afganistaniečio klausiau, ar jie tikrai kruopščiai laikosi nurodymų nevalgyti ir negerti (dienos metu negalima ir mylėtis, bet kai skrandis tuščias ir kūnas nusilpęs, turbūt ne seksas būna galvoje).


E.Digrytės nuotr.

Draugas musulmonas, gyvenantis Maskvoje, kartą per ramadaną išaiškino visas taisykles, o po valandos nusitempė į „McDonald's“ ir prisikirto keptų bulvyčių (tiesa, prieš tai apsidairė, ar nemato koks pažįstamas). Afganistaniečiai, išgirdę tiesmuką mano abejonę, negalvodami atkerta: „Reikia pasninkauti.“ Suprask kaip nori, juolab kad kartais po tokio atsakymo akyse ima šokinėti velniukai, o veidą nušviečia sukta šypsenėlė. Tik vienas kolega prisipažino, kad kartais nusižengia taisyklės ir pasistiprina dienos metu.

13 val.

Aš vis dar be pusryčių ir kol kas be pietų. Ačiū, laikausi gerai. Tiesa, porą kartų atsigėriau vandens. Teko nusižengti šiai taisyklei – ramadano reikaluose esu naujokė, todėl baisiai sunku imti ir iš karto laikytis visų nurodymų. Užtat kai kolegė ištiesia dėžutę su šveicariškais saldainiais, nedvejodama atsisakau. Jei ir valgyčiau, norėčiau ko nors paprastesnio – obuolio ar džiūvėsio.

Grįžtu prie kompiuterio ir lyg tyčia pataikau internete atsiversti puslapį, prigrūstą įvairių patiekalų nuotraukų. Nieko, ramiai peržiūriu. Valgiai tuščiam mano skrandžiui – per daug įmantrūs. Per iftarą – kasdienę vakarienę – vyksta puotos, žmonės prisigamina įvairaus maisto ir kerta viską iš eilės, kad sotumas neapleistų net kitą dieną. Man tokie pripuolami apsirijimai atrodo mažų mažiausiai nesveikai.

Lietuviškas pasninkas, nors teoriškai būna du mėnesius per metus ir dar kiekvieną penktadienį, atrodo protingesnis. Kartais apriboti savo maistinius poreikius, ypač galvojant, kad kai kas tokiu režimu gyvena nuolat, sveika, bet gal ne iki visiško badavimo be vandens lašo. Užtat galiu šiurpinti afganistaniečius – kai papasakoju apie katalikiško pasninko trukmę, jie tik išplečia akis: „Taip ilgai? Kaip jūs išgyvenate???“ Nutaisau kančios kupiną veidą, bet galiausiai nuraminu, kad neprisimenu nė vieno pažįstamo, kuris laikytųsi mūsiško pasninko.

Sako, kad iftarai, tos besaikės vakarienės, sukėlė maisto kainas. Badaudami žmonės pradėjo šluoti viską iš parduotuvių ir turgų, taigi prekeiviai rado progą užsidirbti. Šiemet Afganistaną kamuoja ir didžiulė sausra, taigi situacija – ne iš gerųjų. Užtat džiaugiuosi, kad visą dieną galima nusipirkti šviežutėlės duonos – paprastai ji šilta, minkšta ir skani būna rytais, bet per ramadaną tokios galima gauti ir vakarais, prieš pat iftarą.


E.Digrytės nuotr.

15 val.

Vis dar jokio maisto. Didžiuojuosi savimi. Bet kai nevalgai, mintys vis tiek nuolat sukasi apie maistą. Vargšai musulmonai... Ypač kai žinai, kad kažkada tuoj tuoj (po 6 valandų... po 4 valandų... po pusvalandžio...) prisikimši ko nors skanaus. Bet tuomet iš tiesų prisikemši ir kankiniesi ne tik fiziškai, bet ir dėl moralinės graužaties, nes juk „žadėjai šį kartą daug nevalgyti“.

Taip pat pastebėjau, kad jei nusistatai konkretų valgymo laiką, lengviau jo sulaukti nieko nevalgant. Užtat lengviau susitarti su savimi: pietūs bus tada ir tada, turi kažkiek laiko įvairiems darbams nuveikti, taigi dirbi ir stengiesi negalvoti apie maistą.


Moterų darbas - paruošti vakarienę po pasninko. E.Digrytės nuotr.

Šiaip nevalgyti ilgesnį laiką nėra sunku. Pastebėjau, kad kelionėse, jei ryte sočiai papusryčiauju viešbutyje, o paskui visą dieną kažką veikiu, tik vakare atsimenu, kad praleidau pietus. Bet kai reikia badauti per prievartą, kažkam paliepus... Gerai nors tiek, kad esi ne vienas. Kita vertus, ramadaną galima traktuoti kaip savotišką iššūkį, valios išbandymą, lažybas su savimi. Jei įveikei, gali užsidėti pliusą didžiųjų gyvenimo darbų sąraše.

19 val.

Badas... Toliau kantriai sėdžiu prie kompiuterio. „Facebook“ pilnas įspūdžių apie ramadaną (akivaizdu, kur bičiuliai mirksta vietoj pietų). „Pirma ramadano diena! Aš tooooks mieguistas ir pavargęęęęęs.“ „Jau praėjo 17 pasninko valandų, atrodo, kad pasaulis sukasi taip lėtai...“ „Prakeikimas, šiandien toks alkis ir troškulys! Nieko nevalgiau nuo vakar vakaro, taigi dabar jaučiuosi kaip gatvėmis vaikštantis vampyras.“

Atrodo, kad viskas persigėrė tuo ramadanu. Per radiją nuolat apie jį kalba. Visi dirba bent valanda trumpiau, nes tikrai atrodo (turbūt ir jaučiasi) kaip lavonai, be to, reikia eiti namo ruoštis vakarienei. Šiandien užsimiršusi įsiveržiau į vieną drabužių ir visokių niekų parduotuvę prieš pat darbo pabaigą. Šiaip jie užsidaro 18 val., o per ramadaną – 17 val. Bet trumpam įleido.

Klaikiausiai turėtų jaustis mūsų virėjai. Va čia tai žmogiškumas... Gaminti ir nieko nevalgyti... Jei jie tikrai nevalgo. Po pietų visada lieka maisto, taigi galėtų papuotauti. Užtat apsaugininkai ramadano, atrodo, laikosi. Prieš porą vakarų vienas vyrukas, mane pamatęs, taip apsidžiaugė, kad pakvietė pasivaišinti vištiena. Net pasimečiau. Gražiai atrodė – beveik padengtas stalas prie vartų. Tiesa, atsisakiau. Vairuotojai irgi laikosi ramadano. Paprašė, kad neužsisakytume mašinų iftaro laikui.

Biure stengiuosi kitų nenervinti. Neseniai koridoriuje sutikau kolegą ir sustojau papliurpti. Bekalbėdama suvokiau, kad rankoje laikau buteliuką vandeniui (laimė, jis dar buvo tuščias). Rankos staigiai atsidūrė už nugaros. O eidama įsipilti arbatos paklausau, ar koridoriuje nėra afganistaniečių. Jei nešuosi kokį bananą ar obuolį, stengiuosi paslėpti.

Per ramadaną musulmonai ima kur kas aktyviau keliauti, nes valgyti leidžiama ne tik vaikams, ligoniams, nėščiosioms ir pan., bet ir tiems, kurie leidžiasi į ilgą kelionę. Neseniai teko skristi į Dubajų ir pataikėme ant saulėlydžio. Stiuardas keleiviams išdalino mažas dėžutes su vandenius ir keliomis datulėmis. Būtent tokiu maistu musulmonai baigia dienos pasninką. Po šios kuklios įžangos ir maldos laukia išganymas – iftaras su maistu nukrautu stalu. Maisto būna tiek, kiek pas gruzinus, – įvairių mėsos, ryžių ir daržovių patiekalų, duonos, salotų, saldėsių, vandens ir kolos (atrodo, kad ji Afganistane yra populiaresnė ir beveik pigesnė už vandenį), kalnas nepaprastai skanių vaisių...

Vakare (pasiekimas – jokio maisto visą dieną, net ir sutemus) prisimenu barono Miunchauzeno nuotykius. Knygoje buvo pasakojama apie planetą, kur žmonės kartą per mėnesį prisikrauna maisto į visokius stalčiukus ir viskas. Kaip būtų patogu, ypač per ramadaną... Iš tikrųjų valgymas yra kvailystė ir laiko gaišimas. Aišku, labai malonu prisikirsti visokių skanėstų, bet viskas vis tiek išlenda lauk, o jei padaugini, tai tik blogiau būna.

Ramadaną vainikuoja viena iš dviejų svarbiausių islamo švenčių – Eid al Fitr (pasninko nutraukimo švente), kuri minima pirmą dešimtojo mėnesio Šaval dieną. Šiemet ramadanas turėtų baigtis rugpjūčio 29-ąją, nors tikslus jo pabaigos, kaip ir pradžios, laikas kartais paaiškėja tik atėjus tai dienai. Afganistane ta proga laukia trys ne darbo dienos, kad žmonės galėtų iki valiai pasimelsti bendruomenėse, atsivalgyti už keturias pasninko savaites, aplankyti draugus ir artimuosius. Deja, neretai ramadano pabaigą pažymi ir kraujas – teroristai laiko ją puikia proga priminti apie save.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Ar tai jau ženklas? „Valstiečių“ ministerijoje atsirado postas buvusiai V. Tomaševskio bendražygei (20)

Žemės ūkio ministro, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) atstovo Broniaus...

Pasiruoškite: vaizdas sostinės gatvėse skirsis kaip diena ir naktis (10)

Pirmąsias rugsėjo savaites eismas sostinėje taps kur kas intensyvesnis – į gatves išvažiuos...

Laukiniai reklamos vakarai: feisbuko žvaigždėms – savos taisyklės (35)

Praėjusią savaitę nuskambėjusi istorija, kai Lietuvos bankas viešai pabarė feisbuko...

Kraupi moters išpažintis: brolis pirma pardavė kiemo draugams, o toliau prievartavo pats (199)

Nuo savo praeities ji bėgo ilgai ir baisią paslaptį slėpė ir nuo mylimųjų, ir nuo vaikų,...

„Islamo valstybės“ rėmėjai švenčia: juos žudydami mes darome jų vaikams paslaugą (117)

Naujienų agentūra „Amaq“ išplatino pranešimą, kuriame rašoma, kad teroristinė organizacija...

Darbdavių patyčias kentęs jaunuolis turi svarbų patarimą siekiantiems karjeros (21)

Sezoninis darbas jaunuoliams yra puiki galimybė užsidirbti, be to, anot specialistų tai labai...

K. Maksvytis: lietuviai Europos čempionate laimės medalius (6)

Europos krepšinio čempionatui besiruošianti Lietuvos rinktinė artėja link pasirengimo ciklo...

Mokslininkai išsiaiškino „magiškųjų grybų“ paslaptį (5)

Tyrėjams pavyko perprasti psichoaktyvios „ magišk ųjų grybų“ medžiagos – psilocibino –...

Jauniausia someljė Lietuvoje: senajai kartai alkoholis lygu girtuoklystei (24)

Jauniausia Lietuvos someljė Silvija Umaraitė jaučia, kaip auga konkurentų gretos. „Anksčiau...