Rytą praleidę prie Matildos, vėl į Trasą. Tai jau buvo mūsų penkta diena Rusijoje (trečia darbo diena), todėl skubėjome prisiregistruoti. Taip nuvykome į Tichorecką. Buvome nustebinti miestelio grožiu ir tvarka. Gatvės švarios ir tvarkingos, alėjos apsodintos medžiais ir gėlėmis. Čia pradėjome ieškoti, kur įmanoma prisiregistruoti.
Kelionė į Centrinę Aziją
© L.Dobrovolskio nuotr.
Rusijos pasienyje mums pasakė, kad tai daryti reikia pašte. Tačiau čia mums prisiregistruoti nepavyko, todėl daugiau informacijos ieškojome milicijoje. Čia sužinojome, kad registruotis galima tik tam tikruose viešbučiuose, kurių artimiausias buvo Krasnodare. Tačiau grįžti 200 km atgal nenorėjome. Nors ir 200 lt bauda baugino.

Kaip nebūtų keista, Matilda vėl nebenorėjo važiuoti. Bet ir čia bėdos nesibaigė – Liudvikas pasigedo savo migracinės kortelės. Mums bepuolant neviltin, prie mūsų privažiavo jaunuolis Sergej ir pasisiūlė padėti. Jis mums siūlė mums nakvynę, stengėsi surasti meistrą bei parodė motociklų atsarginių dalių parduotuvę, kur mus nustebino didžiulis dalių kiekis mūsų motociklams. Apsipirkę su dar vis negaluojančia Matilda bandėme traukti toliau. Likusią dienos dalį važiavome Salsko link.

Viename pakelės autoservise vėl bandėme ieškoti pagalbos Matildai. Nors ir išmanančių Iž motociklus neatsirado, tačiau autoserviso viršininkas greit surado žmogų šalia esančiame miestelyje, galintį apžiūrėti motociklą. Po naujo žmogaus rankų prisilietimo Matilda pasijuto geriau. Važiavome toliau.

Azija, Kalmukija
© L.Dobrovolskio nuotr.

Nakvynę radome iki Salsko likus 30 km prie ežeriuko. Čia sutikome jauną žvejį, kuris labai džiaugėsi mūsų kompanija. Iš to džiaugsmo mus vaišino vietinės gamybos vynu bei šokolado skonio konjaku. Bet kadangi iš ankstaus ryto turėjom tęsti kelionę, jo pagundom nepasidavėm.

Kitą dieną mūsų draugas jautėsi nekaip. Jam padėti bandėme vaistais nuo galvos skausmo. Salske vėl bandėme registruotis. Ir vėl nesėkmingai. Todėl bandėme rizikuoti, apsieidami be šios procedūros.

Azija, Kazachstanas
© L.Dobrovolskio nuotr.

Šiame mieste radome servisą, kuriame meistras bandė sustyguot Matildos variklį. Jam pavyko neblogai, tik šįkart dar trūko sankabos trosas. Kadangi visi atsarginiai trosai buvo per trumpi, teko skubiai ieškoti išeities. Čia buvo pritaikytas automobilio Lada kapoto atidarymo trosas.

Pradėjus temti, įvažiavome į Kalmukiją. Nakvynei įsiprašėme į fermos sargo valdas. Prie kavos puodelio ilgai klausėmės čia gyvenančių žmonių šiandienos rūpesčių bei nostalgiškų prisiminimų apie sovietų laikus. Buvo tikrai įdomus pašnekovas.

Azija, Kazachstanas
© L.Dobrovolskio nuotr.

Kadangi Matilda važiavo be problemų, sekančią dieną įveikėme įprastą dienos normą – 400 km – per Elistą traukėme į Astrachanę, Tik važiavimas nebuvo labai įdomus. Kelias driekėsi per smėlingas pievas.

Astrachanės traukinių stoty tikėjomės gauti informacijos apie galimybę važiuoti traukinių su motociklais per visą Kazachstaną. Žinodami, jog čia sunkus susisiekimas, prastos būklės keliai, nepakeliamas karštis bei bandydami taupyti savo laiką, pinigus bei motociklus, nusprendėme, jog tai būtų geras sprendimas. Tačiau bagažo skyrius tą vakarą nebedirbo.

Azija, Kazachstanas
© L.Dobrovolskio nuotr.

Naktį praleidome stotyje esančiuose nakvynės namuose. Nors tai nebuvo brangu, tačiau papildomos išlaidos nuotaikos nepakėlė. O dar ir Martynas sudaužė savo akinius, tad užmigom prastos nuotaikos.

Tačiau ir kitą rytą reikalai nepasitaisė. Sužinojom, jog nėra galimybės motociklų gabenti iš Rusijos per Kazachstaną traukiniu. Rankų bandėm nenuleist ir nupirkę Martynui naujus akinius, išvažiavome į Kazachstano pasienį. Jei įvažiavimas į Rusiją didesnių problemų nesukėlė, tai išvažiavimas iš jos užtruko labai trumpai. Be reikalo buvo jaudintasi dėl registracijos.

Rusija paliko labai gerą įspūdį. Prieš atvykdami čia visiškai kitaip įsivaizdavome šią šalį. Žmonės čia nuoširdūs ir geranoriški, ir, kaip pasirodo, gyvena ne taip ir blogai. Aplinka visur sutvarkyta. Kur tik važiavom, visur matės dirbami laukai, tvarkingos pakelės, gražūs miestukai. Taip pat buvome nustebinti kelių kokybe, čia jie tikrai puikūs.

Azija, Kazachstanas
© L.Dobrovolskio nuotr.

Priešingai, nei įvažiuojant į Rusiją, Kazachstano pasienyje teko nemenkai pavargti. Nuo vienų durų prie kitų vaikščiojome kelias valandas, taip sugaišdami gerą pusdienį. Tik išvažiavę pro muitinės vartus, patekome į neaprėpiamų tolių, begalinio horizonto stepes. Ko gero, pirmas čia į akį kritęs reiškinys buvo ramiai šalia kelio besiganantis kupranugaris. Labai keista matyti šį dykumų milžiną besiganantį laisvėje.

Kazachai turi keistą įprotį mirusiuosius laidoti kapinėse, kurios būtinai įkurtos kuo arčiau plento. Vietoj antkapių jie stato savotiškus namelius. Kur „biednesnis“, matyt - paprastas iš plytų lipdytas, kur turtingesnis - su pagražinimais, kelių aukštų bokšteliais. O ir pačios trobos visuose kaimuose iš molio lipdomos, o kaimas atrodo kaip termitų lizdas, kur ne kur, be jokios tvarkos namai statomi vienas prie kito.

Saulei paraudus ir besileidžiant už horizonto sustojome savo pirmajai nakvynei Kazachstane. Iki šiol neramiausios ir daugiausiai nervų pareikalavusios dienos rytas prasidėjo kaip ir visada. Ramiai supakavę palapinę, užkandę ir išgėrę kavos pajudėjom Atyrau link. Kraštovaizdis tapo monotoniškas. Tie patys kupranugariai nebekėlė nuostabos ir susižavėjimo, tačiau nepraleidome progos jų nufotografuoti.

Azija, Kazachstanas
© L.Dobrovolskio nuotr.

Iki pusiaudienio jau buvome Atyrau. Pirmą kartą savo gyvenime atvykome į Aziją, kirtę Uralo upę. Pirmas dalykas, kurį skubėjome patikrinti, ar iš Atyrau įmanoma pergabenti mūsų motociklus iki Almatos traukiniu. Tik atvykę į traukinių stotį išsiaiškinome, kad kiekvienos dienos vakare važiuoja keleivinis traukinys, kuriame yra ir krovininis vagonas, tad Matilda ir Eleonora galėtų vykti vienu traukiniu su mumis.

Tačiau čia pat paaiškėjo, jog bilietai į Almatą greit išperkami, tad nežinia, kada galėsim išvykti. Kaip tyčia, tą dieną bilietų kasos normaliai neveikė, mat nebuvo ryšio su duomenų baze, kaip vėliau sužinojom, dėl to neva buvo kalti ilgapirščiai, nugvelbę gabalą tinklo kabelio. Pralaukę apie 5 valandas tvankioje stoties salėje, kur temperatūra siekė virš 35 laipsnių, nusipirkom bilietus į traukinį, kuris turėjo vykti po dviejų dienų.

Besvarstant, ką toliau turėtumėme veikti, turint šitiek laisvo laiko, susipažinome su dviem kazachais, kurie kaip tik traukiniais važiuoja iš Vokietijos pro Lietuvą namo. Jie mums pasisiūlė padėti. Greit atsirado žmogus, galintis dar tą patį vakarą įsodinti mus į traukinį kartu su motociklais.

Azija, Kazachstanas, Matilda traukinyje
© L.Dobrovolskio nuotr.

Kadangi traukinys turėjo išvykti netrukus, privalėjom greit apsispręsti. Nusprendėm pasinaudoti pasiūlymu ir iškart užvedę savo motociklus nuriedėjom parodytu keliu į peroną. Čia ir prasidėjo visos linksmybės. Išpuolęs iš tualeto nusmuktkelnis milicininkas griežtai mums nurodinėjo važiuot atgal ir, paėmęs mūsų dokumentus, nusivedė į savo darbo kambarį. Čia Martynas buvo išprašytas laukan saugoti motociklų, tuo tarpu Liudvikui buvo grasinama teismais, baudomis bei, žinoma, kalėjimu už tai, kad pravažiavome pro jų įsivaizduojamą ženklą, draudžiantį važiuot.

Po ilgo pasikalbėjimo buvo patikrintos kišenės bei piniginė, kur rado 14000 tengių, kas tolygu 250 Lt. Žinoma, jau susirinkusiam būriui geranoriškų milicininkų knietėjo pasiimti viską, ir dar Liudviką ragino eiti pasiimti daugiau pinigų iš bankomato. Tačiau po ilgo pasišnekėjimo buvo apsiribota gerokai mažesne pinigine bauda, kurią, žinoma, pasidalino visi susirinkę ekspertai, padėję išsiaiškinti šiurkštų prasižengimą.

Tik privažiavę prie traukino, supratome jog mūsų motociklai bus vežami keleivinių vagonų sudūrime. Traukinys turėjo išvykti už pusantros valandos, todėl reikėjo skubėti nuardyti daiktadėžes, kad motociklai tilptų pro vagono duris. Nors ir be daiktadėžių sukrauti motociklus pro duris esančias pusantro metro aukštyje nebuvo lengva.

Azija, Kazachstanas
© L.Dobrovolskio nuotr.

Mums besidarbuojant, vienas girtas vyriškis nugvelbė Martyno šalmą ir įsėdo į traukinį. Bandėm gražiuoju su juo kalbėt, tačiau jis tvirtino jį radęs ir dabar šalmas priklausė jam. Be mūsų dviejų motociklų bei visos mantos tuo pačiu vagonu buvo vežama ir pusės namo statybinės medžiagos: kelerios durys, santechnikos vamzdžiai, medienos plokštės, ir visa tai tilpo kartu su keleiviais.

Prieš pat traukiniui pajudant iš stoties, vyriškis, pavogęs Martyno šalmą, buvo jėga išsodintas iš traukinio, mat kabinėjosi prie žmonių. Galų gale šalmas buvo atgautas. Kadangi traukino vagonų sujungimuose yra rūkoma, mums buvo liepta nuimti motociklo benzino bakus ir iš jų išpilti visą benziną.

Pajudėjus traukiniui ir sudėliojus visą mūsų mantą po visą vagoną, šiek tiek atsipūtėm. Susipažinom su palydovais, vienas jų, pasirodo, buvęs aistringas Kauno Žalgirio gerbėjas, žinojo visas mūsų krepšinio legendas. Besikalbant buvo prieita ir prie kalbų apie užmokestį. Iš mūsų buvo paprašyta gerokai didesnė suma, nei buvo tartasi iš pradžių, todėl, kad mes važiuojam kaip zuikiai, ir dar draudžiamus krovinius vežame, reikės mokėti kyšius milicijai ir t.t.

Pasiderėję ir įrodę, jog mes tiek pinigų neturime, sutarėme dėl kiek tai mažesnės sumos. Pagaliau galėjome atsipalaiduoti ir grožėtis už horizonto besileidžiančia saule. Bet mūsų džiaugsmui nebuvo lemta tęstis ilgai.

Azija, Kazachstanas, korupcijos traukinys
© L.Dobrovolskio nuotr.

Kadangi traukinys dunda per daugybę apskričių, kiekvienoje iš jų įlipa milicininkai ir tikrina dokumentus. Patikrino ir mūsų. Žinoma buvome nuvesti į mažą kupe, kur prasidėjo ilga šneka, kas mums dabar bus, kiek ilgai reikės kalėjime būti, kokias dideles baudas teks mokėti, todėl, kad esam zuikiai. Čia jie pradeda pildyti tuščius lapus, siekdami iš tikrųjų įbauginti.

Kadangi tai toli gražu nebuvo pirmas susidūrimas su maloningais pareigūnais, labai nepasimetėm, tačiau kyšį teko duoti. Tačiau kai antrą kartą scenarijus kartojosi, jau tiksliai žinojom ką sakyti ir ką daryti, todėl kyšius už mus jau mokėjo traukinio palydovai. Paskutinieji milicininkai iš vis „pripaišė" net 3 nusižengimus ir, žinoma, grasino deportacija, bei vis kartojo, jog į Kazachstaną negalėsim įvažiuoti net penkis metus.

Tačiau mes ir toliau vaidinome labai pasimetusius nors iš tiesų tenorėjom viską baigti kuo greičiau. Šį kartą ir vėl mokėjo traukinio palydovai. Visa kelionė traukiniu užtruko 36 valandas. Miegojom ant gultų, skirtų susidėti nešuliams, įrengtų prie pat lubų. Susipažinom beveik su visais vagono keleiviais ir, žinoma, teko kiekvienam pasakoti, iš kur mes, kur važiuojam, ką veikiam gyvenime.

O vagone virė atskiras gyvenimas. Vos įlipę žmonės iš karto persirengia, visi turi arbatinukus, kuriose visada garuoja verdama arbata. Traukiniui sustojus didesnėje stotyje, dauguma žmonių išlipa prasivaikščioti ir tuo pačiu nusipirkti maisto ar vandens iš greta traukinio pardavinėjančių moterų.

Mes turėjome važiuoti iki Almatos, tačiau paklausę žmonių patarimų ir priėmę vieno iš traukinio palydovų pakvietimą apsistoti pas jį namie, nusprendėme išlipti Tiulkubas stotyje už Šimkento. Iškraustę motociklus iš vagono bei su visais savo daiktais atsiradę už stoties esančioje aikštelėje lengviau atsidusome ir džiūgavome ištrūkę iš „korupcijos traukinio".

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (13)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (30)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (46)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (11)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (23)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (104)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (516)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę klausytis...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (22)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (10)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...