Cefatas yra viena iš tų vietų, kuri atrodo lyg neapsisprendžianti. Per šimtmečius šis nedidukas Izraelio miestas, įsikūręs aukštai virš Galilėjos jūros, svyravo tarp švento ir pasaulietiško. Įvairiu metu Cefatas buvo prieglauda Tel Avivo gyventojams, bandantiems pabėgti nuo vasaros karščių, lošėjų ir prostitučių magnetas, menininkų kolonija, apsnūdęs arabų kaimelis ir kovos laukas. Tačiau visais laikais Cefatas išliko „mistine vieta“ (angl. „thin place“).
Šis keltų terminas, naudojamas apibūdinti vietą, kur atstumas tarp rojaus ir žemės sumažėja, taikliai pagauna subtilią atmosferą, kuri būdinga tik kelioms vietoms pasaulyje. Rojus ir žemė, kaip tikėjo keltai, dažnai būna arčiau nei mums atrodo. Tačiau tokiose „mistinėse vietose“ tikrai galite pajusti šį dieviškumą.
Auksinė šventykla Amritsare (Indijoje – red. past.), sikų religijos širdis, yra puikus tokios vietos pavyzdys. Marmurinės grindys po jūsų kojomis yra šaltos, o aplinka su raminančiais vandenimis ir melodinga muzika nuramina mintis, nukreipia jas kita linkme. Jums nebūtina būti sikų religijos išpažinėju, kad pajustumėte kažkokį pokytį giliai viduje.
Taigi taip, tokios vietos yra dvasiškos, bet ne visada. Miškas gali būti mistiška vieta, bet tokia vieta gali būti ir biblioteka. Net barai ar prekybos centrai gali būti mistiški, nors tai mažai tikėtina. Taip pat ne visos „dvasiškos“ vietos yra mistiškos. Pavyzdžiui, Jeruzalė, „taikos miestas“, kai kurių keliautojų sielos nesuvirpina.
Bet Cefate yra kitaip. Kiekvieną kartą, pasak keliautojų, kai aplankai šį miestą, jauti, kaip užplūsta ramybė. Tai nėra rojus, ne visai, tačiau švelnus oras ir neskubėjimo atmosfera teikia šviesą šiai pakankamai „sunkiai“ žemei. Cefatas yra viena tų vietų, į kurias žmonės atvyksta vos kelioms dienoms, tiesiog dėl smagumo, o vėliau staiga supranta, kad ten netikėtai prabėgo visas jų gyvenimas.
Kabala, mistinė judaizmo atšaka, klestėjo Cefate per amžius. Kai žydai buvo išvaryti iš Ispanijos 1492 metais, kai kurie jų apsistojo Cefate. Tarp jų buvo mokslininkai ir mistikai, kurie studijavo kabalizmą. Su savimi jie atsivežė aistrą šiai temai ir netrukus buvo įkurtos keletas kabalizmo mokyklų. Nors ši dvasinė praktika negimė Cefate, bet čia ji išsivystė, įgavo gyvybingumą ir žavesį, kuris gyvuoja iki šiandien.
Ją galima pastebėti pasižiūrėjus į ortodoksę žydę, kuri apsirengusi tradiciškai papuošta suknele iki kulkšnies, galvą apdengusi skara, per petį permetusi jogos kilimėlį. Arba pasižiūrėjus į hasidų žydą, vilkintį tradicinį ilgą juodą paltą ir skrybėlę, važiuojantį ant vieno rato dviračio, tokio, kokį esate įpratę matyti cirke.
Tai Cefato ir yra esmė, vietos, kur tradicijos ir keistenybės džiaugsmingai sugyvena. Čia apsigyvenantys dažniausiai yra dvasiniai nepritapėliai, kurie nesijaučia kaip namuose ortodoksiškos Jeruzalės suvaržytame pasaulyje, ar pasaulietiškame Tel Avivo pasaulyje. Cefate jie nejaučia jokios sąžinės graužaties dėl to, kad yra kitokie.
Mėgstamiausias keliautojų laikas Cefate yra šabas, kurį žydų teologas Abrahamas Heschelis pavadino „šventove laike“. Ši šventovė, be abejo, egzistuoja visur, kur minimas šabas, bet yra kažkas ypatingo tame, kaip Cefato gyventojai mini šią dieną – su pagarbos ir keistų užgaidų kombinacija.
Ironiškai, penktadienio vakaras čia yra paženklintas pašėlusio aktyvumo, ir tai būna tyla prieš audrą. Tai panašu į Vašingtoną prieš pat sniego pūgą. Visi ruošiasi, jausdami sparčiai artėjantį galutinį terminą. Tada nuskamba sirenos, pranešančios apie šabo pradžią, ir apima toks jausmas, lyg kažkas būtų paspaudęs milžinišką tylos mygtuką.
Vienintelis girdimas garsas – žmonių žingsniai, kurie eina į miesto Sinagogas, nedidelius akmeninius pastatus, ar į netoli esančius laukus, kad praktikuotų „kabalos šabą“ – pasitikdami šabą jie pasineria į gamtą. Tai, pasak menininko Davido Freedmano, „į kiekvieną gyvenimo aspektą atneša džiaugsmą ir vidinę prasmę“.
Cefatas keliautojus išmoko kaip nusiraminti. Čia, skirtingai nuo daugelio kitų vietų, niekada nesijauti, lyg kažką praleistum ir yra „dar kažkas geresnio“. Cefatas padeda suprasti, kad džiaugsmą galima rasti neįprastose vietose. Netgi kapinėse. Vienos kapinaitės Cefate, įsikūrusios kalno papėdėje, yra užpildytos šeimų ir piligrimų srautais, kurie meldžiasi prie kabalos išpažinėjų kapų.