Todėl metų pradžioje, ten jau buvusios draugės paraginta, sutiko mėnesį kartu pakeliauti po Indiją. Po šalį, kurioje, anot draugės, gali pajusti, kaip sustoja laikas. Dėl nenumatytų aplinkybių sugriuvus jų planams, Gražina Viktorija netikėtai sulaukė pasiūlymo po Indiją pakeliauti su Ajurvedos akademijos grupe.
Svečiuose pas tris brolius
Keliautojų grupė neužsibuvo Delyje ir tiesiai nuvyko į Faridabadą, kur įkurta ajurvedos daktaro Partapo Čiauhano (Partap Chaugan) klinika „Dživa Ajurveda“. Partapas Čiauhanas ne kartą lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas, vedė seminarus. Lietuvių kalba išleista jo knyga „Ajurveda. Mokslas apie gyvenimą ir sveikatą“. Garsus gydytojas Indijoje turi ne tik kliniką, bet ir farmacijos įmonę, kurioje iš žolelių gaminami vaistai, papildai, kosmetika. Švietėjišką veiklą jis puoselėja kartu su dviem savo broliais: pedagogas Rišis Palas Čiauhanas (Rishi Pal Chauhan) yra įkūręs mokyklą Faridabade, o dr. Satja Narajanas Dasa (Satya Narayana Dasa) – išminčius, mokslininkas, dvasininkas, „Dživa“ Vedų studijų instituto direktorius.
Trys broliai sugebėjo sukurti įdomų ir labai reikalingą savo veiklos derinį: natūralų gydymą, sudvasintą vidurinio mokslo sistemą, šventraščių studijas. Savaitę laiko klinikoje vyko ajurvedos seminaras „Sveikata tau ir tavo šeimai“, kurio metu grupė keliautojų iš Lietuvos mokėsi sveikos gyvensenos, mitybos, jogos ir masažo paslapčių.
Gražina, į šią kelionę patekusi netikėtai, iš pradžių baiminosi, kad bus mažiausiai išmananti apie ajurvedą. Tačiau ne tik jai, jau turinčiai šiek tiek sveikuoliškos gyvensenos patirties, bet ir visiems kitiems, net ir visiškai žaliems, seminaras buvo įdomus ir naudingas. Gražina stebėjosi, kaip suprantamai ir paprastai per savaitę buvo perteikti svarbiausi fizinės ir dvasinės sveikatos principai.
Jau pirmąją dieną seminaro dalyvių buvo paprašyta surašyti savo ligas, dvasines problemas, kurios vėliau daktaro buvo grupuojamos, nagrinėjamos ir aiškinamos jų atsiradimo priežastys, būdai, kaip jų atsikratyti, pateikiami įvairiausi receptai.
Dalis ligų atsiranda dėl dvasinių priežasčių, kai mus valdo neramus protas, skubėjimas, blogos mintys. Tai dvasinis nuodas, ajurvedoje vadinamas – ama. Taip pat ir nesuvirškinto, netinkamo ir nepasisavinto maisto ama (toksinai) kaupiasi organizme ir teršia jį.
Paskaitos, jogos ir kiti užsiėmimai vyko šalia klinikų esančioje mokykloje, kuriai vadovauja Partapo Čiauhano brolis. Buvo smalsu pasidomėti ir mokyklos gyvenimu, nes dėmesį patraukė tai, kad joje nėra mums įprasto drausminamojo skambučio. Mažųjų grupes vaikai čia pradeda lankyti nuo trejų metų amžiaus, o nuo septynerių – mokyklą. Mokymo programa remiasi holistiniais metodais, ji yra patvirtinta valstybės ir sulaukusi pripažinimo savo šalyje, be to, ji pastebėta ir pradėta taikyti Vakarų šalyse.
Mokykla įrengta taip, kad vaikams būtų jauku ir linksma – spalvingai išpieštos sienos, erdvūs koridoriai, stadionas. Net šiukšliadėžės čia netradicinės – imituojančios linksmus žvėrelius, laikančius šiukšlėms skirtas dėžes. Į kiekvieną vaiką mokykloje žvelgiama kaip į asmenybę. Mokytojas pildo vaiko dienoraštį apie jo gabumus, sveikatą, charakterį, pomėgius, santykius šeimoje, draugus ir kt. Daugiau reikalaujama ne tiek iš mokinio, kiek iš mokytojo, kuris su juo dirba. Svarbiausia – ne kimšti vaikui žinias, o išmokyti jį, kaip reikia mokytis. Vaiko gabumai atskleidžiami ir realizuojami per jo individualius pomėgius – muziką, sportą, dailę ir kt. Svarbiausias mokymo tikslas – išmokyti vaikus siekti gyvenimo pilnatvės ir būti sveikus.
Išnykęs laiko pojūtis
Rytines teorijos paskaitas keisdavo popietiniai užsiėmimai – seminaro dalyviai mokėsi daryti masažus, patys kartu su profesionaliais masažuotojais galėjo išbandyti įvairias technikas.
G. V. Petrošienė sako, kad Lietuvoje ne kartą lankėsi sveikatingumo mokyklose, išbandžiusi įvairius masažus, tačiau mums dar labai toli iki profesionalumo.
„Kai masažuoja indė, išnyksta laiko ir kūno pojūtis, apima lengvumas. Jausmas, kad tai ne tavo kūną liečia masažuotojos rankos, o tarsi vėjas žarsto smėlį ant kopos. Manau, svarbiausia masažuojant suderinti viso organizmo energetiką. Jeigu kūnas tik „maigomas“ – bus daugiau žalos nei naudos. Nors aplinka paprasta, aliejus šildomas ant parūdijusios plytelės, puodai irgi netviska variu, masažo stalai senoviški, mediniai, niekas nepasiūlys vienkartinių kelnaičių, tik išskalbtą marlės juostelę, tačiau masažuotojos atlieka ritualus, prieš liesdamos kūną meldžiasi, dirba susikaupusios, dėmesingai, su meile.
Masažui naudojamas pašildytas sezamo ar kitoks aliejus, jo pilama gausiai, ne tik ant kūno, bet ir ant galvos, plaukų. Ypač maloni procedūra, kai aliejus plona srovele teka ant kaktos, trečiosios akies zonos. Tai vadinama širodara. Apima nepaprastai gera būsena, imi regėti vaizdinius, – prisimena Gražina. – Galėjome išmėginti tradicinį abjangos, maišelių su ryžiais masažus, karšto aliejaus voneles akims, ausims, juosmeniui ir dar daug kitų procedūrų.“
Seminaro metu reikėjo laikytis griežtos dienotvarkės, anksti eiti miegoti, anksti keltis. Mityba – ajurvedinė. „Tradiciškai nuvežėme lauktuvių šakotį – nepataikėme (vėliau jis iškeliavo į Delį), nes maistui čia nenaudojama ne tik mėsa ir žuvis, bet ir kiaušiniai“, – šypsosi keliauninkė ir prisipažįsta pati sunkiau atsisakanti saldumynų nei mėsos.
Pagal ajurvedos mitybos principus turi derėti visi skoniai: kartus, rūgštus, sūrus, aštrus ir saldus. „Maistas labai įvairus ir nepaprastai skanus, nekaloringi ir saldumynai iš šviežių ir džiovintų vaisių. Per paskaitas išgirdome daug naujo apie prieskonius, jų maistines ir gydomąsias savybes. Turėjome galimybę išmokti gaminti kai kuriuos patiekalus, tačiau virtuvė – ne mano sritis. Kai teko keliauti po Kiniją, nuolat klausinėdavau vargindama vertėją, kas iš ko pagaminta. Indijoje tos klaidos nekartojau, tiesiog ragavau ir mėgavausi, nes sužinoti receptus nėra sunku“, – pasakoja Gražina.
Nuo viešbučio terasos
Apie Indiją daug girdėjo net ir tie, kurie niekada nesilankė šioje šalyje. Morališkai pasiruoši triukšmui gatvėse, mašinų signalams, stipriems (ir ne visada maloniems) kvapams, skurdo ir prabangos kontrastams. Žinai, kad net judriausiose miesto gatvėse sutiksi ramiai slampinėjančias karves. „Tik beždžionių atakoms nebuvau pasirengusi, – juokiasi keliautoja. – Jų pilna visur: gatvėse, medžiuose, ant stogų, pakelėse. Kai vakare atidariusi balkoną pamatai įsmeigtas į tave didelės beždžionės akis ir į skutelius jau sudraskytus padžiautus skalbinius, nugara perbėga šiurpuliukai. O ir vėliau reikėjo nuolat jų saugotis, išsisegti net auskarus, slėpti akinius, laikrodį, maišelyje atvirai nesinešti vaisių, nepalikti lauke batų – viską vagia. Kartą dingo vienos moters basutės, o ryte žiūrėk plumpt ant galvos iš medžio. Beždžionės taip išdykauja.“
Įdomu tai, kad iš aukštesnės viešbučio terasos buvo galima stebėti viduriniojo sluoksnio indų gyvenimą, kurio dalis vyksta ant jų dviaukščių namų stogų. Net ir čia jie įsigudrina džiovinti karvės mėšlo „paplotėlius“, vėliau jais kūrena pakuras, čia verda valgyti, su statinėje įšilusiu vandeniu prausiasi, valosi dantis, tada meldžiasi ir išskuba savais reikalais. Tuomet čia šeimininkauja beždžionės. Gyvena tokiame name tirštai – seneliai, vaikai, broliai, seserys, anūkai. Pastebėję juos stebinčius svetimšalius šypsosi, džiaugiasi, vaikai kalbina ir angliškai klausia: „Ponia, koks Jūsų vardas?“
„Kartą kaimynystėje gyvenantys vaikai pakvietė mus į svečius, o, jų mamai pritarus, apsilankėme. Susodintos ant plačios lovos buvome kukliai, bet nuoširdžiai vaišinamos, pasikalbėjome. Namai iš išorės atrodo prabangesni, viduje šiek tiek kukliau“, – pasakoja moteris.
Jau pirmą dieną iš balkono Gražina stebėjo įdomų vaizdą – ateina su padėklais ant galvos dvi moterys, įsisupusios į spalvingus sarius, neskubėdamos, besišnekučiuodamos prieina prie plytgalių krūvos, prisikrauna jų į padėklus ir užsikėlusios juos ant galvos, lengvai siūbuodamos klubais neša į netoliese statomą namą. Jokių darbo pirštinių. Kitą dieną jų nešuliai buvo cemento pusmaišiai.
Norėjosi pamatyti tikrą indų gyvenimą, todėl vakarais, nors turėdavo eiti miegoti, keliautojai įsigudrino būreliais ištrūkti į miestą.
Vos už kelių kvartalų staiga atsiverdavo visai kitas vaizdas – triukšmas, muzika, prekyba, siauros gatvelės pilnos žmonių, atviros šventyklų durys, per naktį veikiantis žuvų turgus. Visi šypsosi, džiaugiasi pamatę į juos nukreiptą fotoaparatą ir neįkyri nei siūlydami prekes, nei išmaldos prašydami, mat Faridabade lankosi nedaug užsieniečių ir vietiniai gyventojai nepuola reketuoti turistų.
Atvykėliai Indijoje dažniausiai sunegaluoja. Ajurvedos gydytojo nuomone, vakariečiai užsikrečia ne dėl užteršto vandens ar maisto. Mūsų imunitetas nėra atsparus bakterijoms, kurių yra dulkėse. „Jau pirmą vakarą vaikštinėdamos po miestelį, priėjome šventyklą, paaukojome pinigėlių ir šventikas atsidėkodamas mus pavaišino. Sutrikau, nežinodama, imti ar ne. Maža to, saldumynas man iškrito iš rankų, tiesiai ant dulkėto grindinio. Skubiai pakėliau ir suvalgiau, juk negali šventinto maisto išmesti. Ir nieko...“ – šypsosi Gražina.
Tiesa, teko matyti visko: nemaloniausia buvo tada, kai kelią Vrindavane į bankomatą užtvėrė užsikimšusi kanalizacija, užtvindžiusi visą gatvę. Rikša tempia vežimėlį, iki kelių brisdamas per nešvarumus, o keliautojų mintis tik viena – kuo greičiau parsirasti į viešbutį.
Indų požiūris į šiukšles savotiškas. Į visur besimėtančias plastikines pakuotes jie žvelgia abejingai ir dėl jų kaltina Vakarus – anksčiau buvo kitaip – numetei banano žievę ar kitą atlieką, jos supuvo, o užėjusi liūtis viską nuplovė kaip trąšą. Ir vėl švaru, viskas žydi.
Šventos vietos ir ritualai
Pasibaigus seminarui, antrąją kelionės dalį grupė praleido „Dživos“ instituto filiale pas trečiąjį brolį dr. Satją Narajaną Dasą. Pakeliui užsuko į Delį, aplankė muziejus, šventyklas ir išvyko į Vrindavaną – Krišnos gimtinę, jo pasekėjų laikomą švenčiausia vieta visatoje. Čia Dživos instituto filiale dr. Satja Narajanas Dasa yra įkūręs Vedų studijų centrą, turi surinkęs didelę senųjų šventraščių kolekciją, saugomą bibliotekoje.
Miestelis – įspūdingas, jame – apie dešimt tūkstančių šventyklų nuo didelių ir puošnių iki mažų namų altorėlių. Vietinių gyventojų nedaug, penkiems tenka viena šventykla. „Miestelį juosia upė Jamuna, anot mūsų vadovų Aurelijaus ir Linos, tai tas pats lietuviškas Nemunas. Ir, iš tiesų, upė labai panaši į mūsiškę“, – tikina pašnekovė.
Vieną rytą keliauninkams teko dalyvauti šventose apeigose vienoje miestelio šventyklų. Jos paliko nenusakomus, keistus įspūdžius. Lietuviams niekas nepaaiškino, kokios staigmenos jų laukia: atsidūrusius siauroje gatvelėje juos staiga pagavo džiūgaujanti ir šventyklos link judanti minia. Bendrakeleiviai sumišę dairėsi vieni į kitus, baiminosi kad nepasimestų ir visai sutriko, kai buvo liepta nusiauti batus – grindinys gana nešvarus, o ir kaip paskui juos atrasti tokiame chaose? Iš kažkur atsiradęs indas sumetė batus į vieną maišą ir lietuviai minios nešami pateko į šventyklos vidų. Šūksniai nesiliovė.
Per triukšmą ir chaosą nebuvo įmanoma ne tik susikaupti, ne visiems pavyko pamatyti ir apeigas. Žmonių srauto buvo ir išnešti iš šventyklos, kaip iš po žemių išdygo indas su maišu batų. Suprantama, tikėdamasis kelių rupijų. Pasirodo, ta šventykla labai populiari, gausiai lankoma. Gražina mano, kad ji skirta ne patiems turtingiausiems. Kitą dieną lietuviai apsilankė kitoje baltu marmuru tviskančioje, eteriniais aliejais ir rožių žiedlapiais kvepiančioje šventykloje ir galėjo ramiai, neapsupti minios, stebėti, kaip altoriuose yra atidengiamos šventenybės, atliekami kiti ritualai. Čia prieš įeinant kiekvienas yra patikrinamas, nepageidautini ir fotoaparatai.
Vrindavano gatvėse pilna sėdinčių žilagalvių senolių, kuriems dera paaukoti, parodyti pagarbą: galbūt tai pusdievių inkarnacija žmogaus kūne? Nors visur matyti daug skurdo, tačiau žmonių veiduose nėra nei pykčio, nei liūdesio.
Tą savaitę Vrindavane kiekvieną vakarą po kelias valandas grupė praleisdavo su išminčiumi ir filosofu dr. Satja Narajanu Dasu, klausydamiesi jo skaitomų ir aiškinamų šventraščių.
Tradicijos ir technologijos
Keliautojai iš Lietuvos vieną dieną skyrė piligriminei kelionei aplink šventąjį Govardhano kalną. Mes aplink Šiluvą einame keliais, o štai indai per tris mėnesius 14 km aplink kalną apsuka gulomis – patiesia kilimėlį, atsigula ant šono, ištiesę ranką padeda akmenėlį, atsikelia ir vėl tiesia kilimėlį ar tiesiog gula į kelio dulkes nuo akmenėliu pažymėtos vietos.
Piligrimų kelias paliko įvairių prisiminimų – pakeliui ne tik graži gamta, pavasarį žiedais apsipylę medžiai, oriai ant kalnagūbrio vaikščiojantys puošnūs povai, bet ir būriai akiplėšų beždžionių. Pakeliui įsikūrę kaimiečių gyvenvietės. Gali sutikti šventikų grupes ir nežinia iš kur pasipylusius vaikus, profesionaliai ir negailestingai reketuojančius užsieniečius turistus.
Palaiminus brachmanui, teko atlikti apsivalymo ritualą Radha Kundos šventajame ežere. Gražina sakosi nemaniusi, kad daro šventvagystę – mintyse sukalbėjusi krikščionišką maldą, parodė pagarbą kito tikėjimo šventai vietai.
Grupė aplankė daugelį garsių šios šiaurinės Indijos dalies vietų. Taip pat ir garsųjį septintuoju pasaulio stebuklu vadinamą Tadžmahalo mauzoliejų. Tačiau G. V. Petrošienei jo didybė nepaliko tokio ypatingo įspūdžio, kokio tikėjosi. Sakoma, kad gražiausias Tadžmahalas naktį, kai jo baltas marmuras švyti mėnulio šviesoje. Tada belieka tik atsidusti, kad reikia derintis prie kelionės organizatorių nustatyto laiko. Todėl lietuvei buvo daug įdomiau tiesiog stebėti žmonių gyvenimą gatvėse, bendrauti su jais, lankytis jų namuose, šventyklose. Čia sutiko ir mokslo žmonių, kurie ne kartą lankėsi Lietuvoje, dėsto mūsų universitetuose.
„Įspūdis nenusakomas, nuostabi šalis. Išsaugota senovė, tūkstantmetės tradicijos, bet ir neužsisklęsta nuo šiuolaikinių technologijų: asketiškas jogas sėdi ant žemės pasitiesęs kilimėlį, o šalia – kompiuteris“, – pasakoja Gražina Viktorija, dar kartą norinti nuvykti į Indiją, tačiau ne su grupe turistų, o savarankiškai, kad galėtų neskubėdama pakeliauti po šalį iki pat jos pietinių pakrančių, pasigrožėti gamta, jos žmonėmis, kad galėtų atskleisti dar ne vieną puslapį iš nepaprastai turtingos ir paslaptingos šios šalies dvasinio gyvenimo knygos.
