Lietuvio patirtis „Burning Man“: nesiryžtantiems turiu tik vieną patarimą

 (19)
Burning Man“ („Degantis žmogus“) pavadinti tik festivaliu būtų per maža. Kiekvienais metais Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Nevados dykuma, paskutinį rugpjūčio pirmadienį, vidurnaktį, paskęsta žmonių jūroje.
© Asmeninio albumo nuotr.

Savaitę čia bus tūkstančiai žmonių, įspūdingų dekoracijų, skirtingų kultūrų. Turbūt vieno garsaus keliautojo pasakymas: „Laimė tikra, kai ja dalijiesi“, taikliai apibūdintų „Degantį žmogų“.

Žmonės čia vyksta įvairiais tikslais: pasisemti įkvėpimo, pasiausti iki nukritimo ar net „dėmių“ atmintyje, kai nežinai, ką veikei, ar ko nepadarei. Kiti – dalyvauti kultūrinėje veikloje, dalintis, megzti naujas pažintis.

Po savaitės festivalis nutils, dalyviai išsiskirstys, dekoracijos bus išmontuotos ar sudegintos. Neliks nė pėdsako, kad čia buvo tūkstančiai žmonių. Keistai prasidėjęs festivalis, keistai ir pasibaigs. Tačiau dalyviai gyvens jo nuotaikomis toliau. Vieni kelias savaites, dalindamiesi nuotykiais, nuotraukomis, patyrimais. Kiti – mėnesių mėnesius. Ar net metus. Abejingų „Degantis žmogus“ nepalieka. Panašiai nutiko ir Giedriui.

„Degantis žmogus“ kaip pirmas bučinys

Pirmą kartą festivalyje jis atsidūrė dar 2007 metais.

„Nuvažiavau neplanuotai. Tuo metu dirbau ir gyvenau JAV, Ryne (miestas Nevados – aut. pastaba) ir sužinojau, kad po dviejų savaičių, už 120 mylių vyks kasmetinis festivalis dykumoje. Peržiūrėjau festivalio tinklapį, pasiūliau prisijungti porai draugių ir ilgai nesvarstę, tiesiog nuvažiavome“, – į pirmuosius festivalio prisiminimus pasinėrė Giedrius.

Lietuvio patirtis „Burning Man“: nesiryžtantiems turiu tik vieną patarimą
© R. Požerskio nuotr.

Vaikinas daug ir ilgai negalvojo, koks tai bus festivalis: „Nebuvo laiko įspūdžiui susidaryti – nemažai dirbau ir turėdamas laisvų dienų stengdavausi pakeliauti aplinkui. Tai buvo viena iš kelionių, kurioms nesiruošiau ypatingai ar ilgai“.

Bet po kelių minučių pridūrė: Gana daug laiko praėjo, tačiau tai tikrai buvo kitaip, nei būčiau galėjęs įsivaizduoti. Pirmas kartas „Degantis žmogus“ yra kaip pirmas bučinys – tikrai žinai, kada jis buvo ir kad nepakartojama, tačiau laikui einant užmiršti, kaip tuo metu plakė širdis“.

Utopija dykumoje

Pasak Giedriaus, festivalis dažnai įvardinamas kaip „Utopija dykumoje“ – atšiaurioje dykumoje atsiranda laikinas 70 tūkst. žmonių miestas. Jame nefunkcionuoja pinigai, pilna įvairiausių ir keisčiausių meninių projektų, instaliacijų.

„Kalbant apie žmones, sunku išskirti ar įvardinti kokie jie. Gali sutikti nuo teatro ir performansų atlikėjų iki NASA mokslininkų. Viskas priklauso nuo to, kas pačiam įdomu, kur lankaisi, sustoji, su kuo ir kaip bendrauji“, – pasakojo vaikinas.

Būti tuo, kuo nori būti

Tai vienas iš nedaugelio festivalių, kur žmogaus fantazija yra nesuvaržyta ir jai atveriamos visos durys. Tik imk ir daryk!

Giedrius įsitikinęs, kad festivalis yra tikra kūrybiškumo oazė. Čia galima išreikšti save ir būti tuo, kuo nori būti. Nėra kritikų ir recenzijų, pirmų, antrų ar paskutinių vietų. Viskas yra gyva ir dažniausiai nereikalauja planavimo.

„Festivalio metu visą parą vyksta įvairūs renginiai – kūrybiniai užsiėmimai, paskaitos, pamokos, „TedxBlackRockCity“ kalbos, gyvo garso koncertai, teminiai vakarėliai, paradai, teatriniai performansai, taip pat yra daugybė meno instaliacijų, skulptūrų, teminių erdvių ir barų, savotiškai konkuruojančių, kuris pritrauks daugiau žmonių“.

Savanorystė

Pabuvęs pirmą kartą festivalyje, Giedrius į jį grįžo po 3 metų. Jau ne kaip dalyvis, o savanoris. Savanorystė jam visada buvo artima, be to, tai buvo tiesiausias kelias pažinti festivalį iš vidaus, iš organizacinės pusės.

Savanoriauti „Degančiame žmoguje“ gali kiekvienas! Žinoma, pridūrė Giedrius: „Yra pozicijų, reikalaujančių patirties – turėjai nors kartą lankytis festivalyje, kad suvoktum kur važiuoji ir kokiomis sąlygomis reikės užsiimti savanoryste. Aš įsitraukiau paprastai – tiesiog užpildžiau savanorio anketą internetiniame tinklapyje“.

Lietuviai festivalyje

Lietuviai šiame festivalyje dažni svečiai. Kiekvienais metais jų būrys vis gausėja, atsiranda net teminės stovyklos.

„Pradžią davė 2011 m. skulptoriaus Donato Jankausko (Duonio) sugalvotas meninis projektas-idėja – milžiniškas kelmo formos paviljonas – „Blukis“. Tai buvo sunki, bet simboliškai prasminga pradžia – kolektyviai atvilkti kelmą į dykumą. Bėgant metams žmonės keitėsi, bet stovykla augo. 2012-aisiais statėm ir deginom kelmo skulptūrą. 2013 m., rengėm „Lituanica Birds“ skulptūros projektą, todėl nutarėm, kad gal užteks būti „kelmu“ ir persivadinome į „Lituanica Birds“ – kiekvienais metais perskrisdavom per Atlantą ir nusileisdavome kaip lietuviškų paukščių spiečius į dykumą. Mums tai tapo gražiu ir artimu pavadinimu.

Lietuvio patirtis „Burning Man“: nesiryžtantiems turiu tik vieną patarimą
© Asmeninio albumo nuotr.

Praėjusiais metais buvo kelios teminės lietuvių stovyklos: iš Čikagos, San Francisko ir Los Andželo tačiau iš Lietuvos, kuri kiekvienais metais prisidėtų prie lietuvių meninių projektų įgyvendinimo, kol kas yra viena. Ji prisideda logistika, šešėliu, įrankiais, dušo vandeniu ir karštu maistu. Lietuvių stovyklos festivalyje bendrauja tarpusavyje, lankosi teminių stovyklų renginiuose. Iš tikrųjų nustembi, kad tiek daug lietuviškai kalbančių žmonių gali būti viename Nevados dykumos kampelyje“, – stebėjosi Giedrius.

Kiekvienais metais festivalio rengėjai pasiūlo naują temą, kuri provokuotų dalyvius ir meninių instaliacijų, skulptūrų kūrėjus stengtis. Temas kartais pasufleruoja ir kylančios ar sunkiai išsprendžiamos socialinės problemos pasaulyje: globalinis atšilimas, skurdas, nelygybė ir t. t.

„Mano pirmasis „Degantis žmogus“ buvo susijęs su klimato tema – „The Green Man“. Šių metų paskelbta Leonardo Da Vinci dirbtuvių tema, mano nuomone, yra itin stipri. Ji apjungia menininkus ir inžinierius. Tai kas iš esmės ir vyksta XXI amžiuje. Taip pat ji aiškiai susieta su pasauliniu „Makerių judėjimu“ ir tuo, iš kur šis judėjimas atsirado“.

Lietuvio patirtis „Burning Man“: nesiryžtantiems turiu tik vieną patarimą
© R. Požerskio nuotr.

Su niekuo nepalyginama patirtis

„Degantis žmogus“ primena realų ir gyvą „Mad Max“ filmą – siurrealizmas, steampunk‘as, dykuma, dulkės. Tik niekas nešaudo ir nežudo. Kiekvienam festivalis asocijuojasi su labai skirtingais dalykais. Giedriui, pavyzdžiui, su Italo Calvino knyga „Nematomi miestai“.

„Joje keliautojas Markas Polas, pasakoja Kublai chanui apie savo aplankytus miestus. Kiekvienas keliautojo vaizdžiai nupasakojamas miestas pavadintas skirtingos moters vardu (itališkai „miestas“ moteriškos giminės) yra skirtingas. Fantastiškas, nerealus ir tuo pačiu atspindys realaus pasaulio. Tačiau iš tikrųjų Markas Polas pasakoja apie vieną ir tą patį miestą – apie savo gimtąją Veneciją.
Taip ir su „Degančiu Žmogumi“ – yra daugybė jo atspindžių ir kiekvienais metais jie kitokie. Ir pasakojimai apie kiekvienais metais besikeičiantį 70 tūkst. žmonių laikiną miestą, yra skirtingi. Tai yra festivalis ir festivalio miestas, kaip ir visi miestai pasaulyje – su savo rutina, jogos rytais, ledų ir šampano siesta, nuodėmingais vakarais ir vakarėliais, keistenybėmis ir šventenybėmis, ir dideliais bei mažais stebuklais, kuriuos turi pats atrasti.

Dykuma ir „Mad Max’as“ man yra laikas prieš festivalį ir po jo. Tada, kai nelieka žmonių ir sunkiai fiziškai dirbantys žmonės ten kuria savo pramogą – jų dėka per kelis mėnesius sukuriamas, o vėliau, be pėdsakų dingsta miestas nesvetingoje dykumoje.


„Degantis Žmogus“ man yra vienas gražesnių ir įdomesnių žmogiškosios energijos vektorių sankirtų pasaulio erdvėlaikyje – kai įdomūs ir nepakartojami žmonės, kurių negalėtum paprastai sutikti ar aplankyti, vienu metu susitinka plokščioje dykumoje, kurioje laikas skaičiuojamas kitaip – nėra kompiuterio, telefono, televizoriaus ir nereikia niekur skubėti.

Labai įstringa patirtys kai susiduri su ekstremaliomis gamtos sąlygomis ir kai pasireiškia tavo savisaugos instinktai – kažkada, siaučiant audrai, teko „paskraidyti“ su vėjo nešamu sulamdytu stovyklos geodeziniu kupolu“, – dalijosi prisiminimais Giedrius.

Laido riteriai nesupras

Mitai, stereotipai, išankstinės nuostatos – tokių „Degantis žmogus“ turi daugybę. Nuo narkotikų, lėbavimų iki „nusidavimų“, vienos nakties nuotykių ir t. t. Dažnai tokias kalbas išpučia nė karto nebuvę ir savo akimis nematę festivalio.

„Fotografų atrinktos nuotraukos, deja, atspindi tik labai menką dalį to, ką norint suvokti, reikia nuvažiuoti į dykumą ir išgyventi pačiam. Ne per seniausiai pasakojome apie „Degantį žmogų“ „Kelionių klube“, tačiau, kaip yra pasakęs fotografas R. Požerskis: „Mėginti paaiškinti, kas yra „Degantis žmogus“, tas pats, kaip mėginti paaiškinti aklajam, kas yra spalvos“.

Kartais nesmagu skaityti komentarus po straipsniais, pilnus nepaaiškinamo pykčio ir pasipūtimo – žmonės komentuoja ir rašo dalykus, taip, tarytum yra tik vienas pasaulis – pagal juos. Sėdėdami virtuvėje, prie klaviatūros, jie jau žino kas vyksta „Degančiame žmoguje“ ir „kad tai ne jiems“. Išėjęs į miestą, galiu nueiti į barą, naktinį klubą, jogos užsiėmimą arba parodą ar muziejų, o gal į teatrą ir vėliau į kavinę. Tai yra ta žmogaus pasirinkimo laisvė, kuri baigiasi, ten, kur prasideda kito.

„Degančio žmogaus“ 70 tūkst. žmonių mieste, renkiesi, kas tau pačiam įdomu ir aktualu. Tik reiktų įvertinti, kad festivalis vyksta viduryje atšiaurios dykumos ir tai nėra taip paprasta ir lengva, kaip atrodo filmuotoje medžiagoje ar nuotraukose, arba sėdint virtuvėje.

Lietuvio patirtis „Burning Man“: nesiryžtantiems turiu tik vieną patarimą
© R. Požerskio nuotr.

Per pastaruosius kelerius metus prisidėjau prie kelių lietuviškų projektų įgyvendinimo ir kiekvienas „Degantis žmogus“, įskaitant savanorystę jame, man buvo nemenkas fizinis ir emocinis iššūkis. Tačiau tai geriausiai supras ir įvertins tik žmonės, tai darę kartu. O „klaviatūros kariai“ (keyboard warriors) ir liks visažiniais ekspertais savo komforto zonos ribose“, – savo požiūrį išsakė pašnekovas.

Pasiteirauju, ką patartų tiems, kurie nesiryžta, nors galbūt ir norėtų keliauti į „Degantį žmogų“? Įprastai atsakymas būna – nuvažiuokit ir patirkit tai patys. Giedrius mano kitaip.

„Nesiryžtantiems turiu tik vieną patarimą – nevažiuokit. Yra daugybė kitų renginių ir vietų pasaulyje. Taip pat vyksta daugybė mažesnių „Degančio Žmogaus“ alternatyvų – „Nowhere“, „Borderland“, „Afrika Burn“, „Kiwi burn“, „Burning Seed“, „Degošie Jāņi“, „Midburn“ ir daugelis kitų.“

www.perpasauli.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata

Naujienos

Vandenyno bangas suvaldžiusios merginos: sunku įvertinti tai, ką patyrėme (13)

Vos spėjau užmigti, o jau jaučiu, kaip kažkas už rankos iš devinto sapno traukia: „Kelkis, jau vachta.“ Vachta? Ak taip, juk aš čia. Čia? Čia - kažkur Ramiajame vandenyne, Ambersaile. Užsimerkiu dar trumpam: sapnavau krantą.

Tyrimo rezultatai: lietuviai - daug keliaujanti tauta

„Spinter“ atlikta apklausa rodo, jog net dviejų trečdalių keliautojų pagrindinis tikslas vykstant į užsienį yra aplankyti nematytas vietas, o pusei keliaujančiųjų tai dar ir proga pabėgti nuo rutinos.

Po garsiojo „Real Is Beautiful“ skandalo Lietuvos vardą garsins neįprastu būdu (13)

Lietuva neturi savo gausios, viešos ir visiems atviros nuotraukų bazės. Bet Lietuva turi gražių vaizdų ir daug fotoaparatų. Akcijos „Padovanok nuotrauką Lietuvai“ sumanytojai sukūrė nemokamų šalies nuotraukų svetainę, kuri būtų atvira visiems. Ją pavadino „Real Is Beautiful Stock“.

Havanoje duris atvėrė pirmasis prabangus viešbutis

Kubos sostinėje Havanoje pirmadienį duris atvėrė itin prabangus penkių žvaigždučių viešbutis, kur naktis gali kainuoti iki beveik pustrečio tūkstančio JAV dolerių.

Kelionės į pajūrį traukiniu – jau nuo šio savaitgalio (78)

Jau šį penktadienį, gegužės 26 d., startuoja pirmasis „Pajūrio ekspresas“ – vasaros sezono naujovė, kuria „Lietuvos geležinkeliai“ siūlo keleiviams pajūrio kurortus pasiekti šiuolaikišku ir patogiu traukiniu, rašoma pranešime spaudai.