Užsienio turistas Šiaurės Korėjoje – lyg auksinis kiaušinis. Jis visur eina be eilės, jam sudarytas pertekliaus valgiaraštis, vežiojamas tik naujausiu transportu, jei yra galimybė, kėdės koncertų salėje minkštesnės nei vietiniams. Nesvarbu, kiek žmonių keliauja – du ar dvylika – grupelę lydi du gidai ir vairuotojas; važinėti individualiai draudžiama.
© S.Sprainaitytės nuotr.

Sostinė be kamščių

Kiek sudėtingiau išvengti energijos tiekimo trukdžių. Pirmą kartą tamsa ir tyla užklumpa lifte „Yanggakdo“ viešbutyje, po to įprantu visuomet su savimi turėti mažą prožektorių. Svečiams skirti pastatai dažniausiai apsirūpinę alternatyviais energijos šaltiniais, todėl užtemimai būna trumpi.

Mineralinių šaltinių kurortas netoli Nampo miesto išoriškai atrodo kaip karinis dalinys – apjuostas spygliuotų vielų tvora, su nuosavomis vėjo ir saulės jėgainėmis, nes centralizuotai elektra tiekiama ribotą laiką ir gydomasis vanduo akimirksniu nustoja tekėjęs.

Sukaupta energija apšviečia tik vidaus patalpas, o lauke – pati tamsiausia naktis. Jei neapsiniaukę, šiose dirbtinės šviesos neužterštose platumose turėtų būti rojus dangaus kūnų stebėtojams.

Pchenjane naktį šviesos ir triukšmo kiek daugiau, tačiau nėra net ko lyginti Pekinu, kur diena nuo nakties skiriasi nebent tuo, kad naktį nekursuoja metro. Automobilių ir žmonių gatvėse daugiausia, kuomet visi skuba į darbą ir po jo, apie 19-20 val. Tuomet minios suplūsta į viešojo transporto stoteles, o tie laimingieji, kuriems valstybė skyrė automobilius, rieda be jokių apribojimų, nes transporto gatvėse visai nedaug, nors judėjimas reguliuojamas tiek šviesoforų, tiek ir daugybės policininkų ryškiai mėlynomis uniformomis.

Lietuvės įspūdžiai iš Šiaurės Korėjos: turistai – auksiniai kiaušiniai ir visur lydintys gidai
© S.Sprainaitytės nuotr.

Pchenjano gatvės ir prospektai tokie, kad čia tikrai išsitektų ir didesni transporto srautai. Lengvieji automobiliai gana nauji ar ką tik iš fabriko, o senienų, būdingų daugeliui Azijos šalių sostinėms, nematyti. Taip pat nematyti šiukšlių ir jas renkančių benamių bei naminių augintinių.

Keliaujame nedideliu kinišku autobusu, kuris, mano akimis, aiškiai geresnis nei apšepę ir visko matę tramvajai ar maršrutiniai autobusai, tirštai prikimšti eilinių Šiaurės Korėjos piliečių.

Prisimindama plačiai deklaruojamą lygybės principą, savo pastebėjimą išsakiau gidui Ho, saugančiam mūsų grupę iš galo. „Tai netiesa“, – sulaukiu trumpo aiškaus atsakymo, tačiau nenorėdamas likti skolingas, jis mesteli repliką apie mano svorį. Iš karto matyti, kad įpratęs vertinti įmitusių turistų apimtis, nes spėjimas labai tikslus. Kuo nuoširdžiausiai jam sakau, jog svarbiausia, kad žmogus būtų geras ir čia mūsų nuomonės visiškai sutampa.

Liežuvis nerimsta, todėl metu paskutinį kozirį – juk maršalas Kim Čen Unas irgi toli gražu nelieknas! „Tai netiesa“, – galutinai mano įsitikimus paneigia triumfuojantis Ho. Smagu, kad mes abu, toleruodami mano ir maršalo nukrypimą nuo šalies svorio vidurkio, nevartojame įžeidžiančio žodžio „storulis“, nes pagaliau turi kažkas ir tokiu būdu simbolizuoti vienos ar kitos valstybės gerovę.

O kas yra tiesa ar prasimanymas – tai tik susitarimo reikalas ir Šiaurės Korėjoje dėl to principingai ginčytis tikrai neverta. Įdomūs pokalbiai su Ho autobuso gale suteikia šiai kelionei puikaus šarmo, kol riedame ne visada pačiais lygiausiais keliais, kartais išplatėjančiais į nedidelius pakilimo takus koviniams lėktuvams.

Lietuvės įspūdžiai iš Šiaurės Korėjos: turistai – auksiniai kiaušiniai ir visur lydintys gidai
© S.Sprainaitytės nuotr.

Tedongo ir Potongo upių santakoje įsikūręs Pchenjanas. Kitose šalyse aptiktume įspūdingesnių senamiesčių, tačiau toliau nuo centro megapoliai lyg korių akutėmis apauga lūšnynais su apleistų vaikų ordomis ir atvirais nuotekų kanalais; vos iškėlus koją iš turistinių zonų, apspinta pulkai elgetų, kartais specialiai suluošintų aukotojų širdims suminkštinti.

Tuo tarpu Pchenjanas atrodo kaip paruošta tobula novelė turistui – nublizgintas iki paraščių, neperkrautas pastatais ir transportu. Netgi daugiabučių rajonuose išsitenka žalios aikštelės ir erdvūs šaligatviai. Jei kelionė apsiribotų tik šiuo miestu, būtų galima manyti, kad čia K. Markso ir F. Engelso idėjos tobulai įkūnytos realybėje.

Centrinėje dalyje, prie plačių gatvių, rikiuojasi daugybė sportui ir įvairioms pramogoms skirtų pastatų. Išskirtine architektūra dėmesį atkreipia Gegužės 1-osios stadionas, kuriame vyksta vieninteliai pasaulyje masinės gimnastikos (Arirang) pasirodymai, Taekvondo centras, teatrai, cirko arena, Moksleivių rūmai, po pamokų kviečiantys į daugybę sporto, meno ir muzikos užsiėmimų. Vakare geriausi atlikėjai saviems ir svečiams surengia koncertą.

Be „čučhe“ bokšto ar pačių didingiausių paminklų prezidentams, partijai ir revoliucijai, iš bet kurios miesto vietos akį traukia piramidės formos blizgus pastatas, turėjęs atlikti prabangaus viešbučio vaidmenį.

Statinio istorija prasidėjo 1987 m., kuomet Seule vyko pasiruošimas olimpinėms žaidynėms ir abi Korėjos ketino priimti sportininkus ir dalintis organizaciniais rūpesčiais. Visgi net po ketverių derybų etapų pusiasaliui nepavyko suderinti bendro sprendimo ir tai sukėlė nemenką sumaištį dalyvaujančių šalių tarpe.

Po sužlugusių derybų Šiaurės Korėja ėmė rungtyniauti kitaip ir užsimojo pastatyti šį, tuo metu aukščiausią pasaulyje, viešbutį, turintį 105 aukštus ir apie 3000 kambarių. Landūs žurnalistai netruko išsiaiškinti, kad pastatas iki šiol tėra tik kiautas, be jokios įrangos viduje, tačiau pirmaisiais statybos metais jis turėjo olimpiniam Seului šviesti lyg gyvas priekaištas dėl nepavykusio susijungimo.

Dabar pasaulyje esama aukštesnių viešbučių, tačiau laikoma, kad tai aukščiausias negyvenamas pastatas. Būti sąrašo viršuje – irgi pasiekimas. Entuziazmo statybų klausimu mūsų jauniems gidams netrūksta, ir mes lyg vaikai džiaugiamės, kad kitą kartą tai jau tikrai apsistosime toje piramidėje.

Lietuvės įspūdžiai iš Šiaurės Korėjos: turistai – auksiniai kiaušiniai ir visur lydintys gidai
© S.Sprainaitytės nuotr.

Nėra juodosios rinkos ir kalėjimų

Kai Pchenjano oro uoste muitinės pareigūnas surinko pasus ir mobiliuosius telefonus patikrai, mano senutėlė Nokia kiek ilgėliau užtruko jo rankose. „Su tokia galima žmogų užmušti“, – palingavo galva pusamžis kariškis. Šis modelis bendroje krūvoje išties tėra vienintelis, tačiau juo, kaip ir kitais, net pačiais naujaisiais telefonais, iš Šiaurės Korėjos paskambinti neįmanoma. Tarptautinis ryšys ir internetas čia neveikia, todėl daiktai grįžta į šeimininkų kišenes – pravers kaip laikrodžiai ir žadintuvai.

Šalyje žmonės naudojasi gerokai naujesniais telefonais, aptarnavimo sferoje paplitę ir kompiuteriai, nors neteko matyti, kad jais būtų labai daug dirbama. Galbūt tai parodomasis Pchenjano veidas, tačiau akivaizdaus skurdo ar trūkumo nematyti nei sostinėje, nei už jos ribų. Žmonės turi namus, drabužių, galbūt nėra maisto pertekliaus, nes be maršalo Kim Čen Uno nėra ir storulių.

Po tradiciškai gidams užduodamų klausimų apie vedybas, skyrybas ir nacionalinius patiekalus, visiems labai rūpi turgus ir bausmės nusikaltėliams. Gidė Son patikina, kad Šiaurės Korėjoje nėra juodosios rinkos, taip pat nėra nei nusikaltėlių, nei kalėjimų. Skamba neįtikėtinai šalyje, turinčioje 23 mln. gyventojų. Apie darbo stovyklas, kurios nuolat patenka į žiniasklaidos ir žmogaus teisių gynėjų akiratį, niekas tiesiogiai klausti nedrįsta, tačiau atsakymas ir be to aiškus.

Lietuvės įspūdžiai iš Šiaurės Korėjos: turistai – auksiniai kiaušiniai ir visur lydintys gidai
© S.Sprainaitytės nuotr.

Daugiau apie nusikaltimus ir bausmes galima sužinoti iš Šiaurės Korėjos pabėgėlių. Bene žiauriausiai tikrąją realybę atskleidžia B. Harden užrašyti kalinio Šino Dong Hyuko prisiminimai, sudėti į knygą „Pabėgimas iš lagerio Nr. 14“ (2013). Lyg romanas su meilės istorijomis, apgavystėmis ir išgyvenimo aktualijomis skleidžiasi B. Demick talentingai parašytoje knygoje „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“ (2011).

Abiejų leidinių turinys padeda geriau suprasti dvilypį šalies gyvenimą ir tai, ko niekada nepamatys akylos apsaugos lydimas šalies svečias. Tuo tarpu savo patirtimis su autoriais pasidalinę Šiaurės Korėjos pabėgėliai labiausiai mėgsta fantastinę G. Orwell‘o novelę „1984-ieji“, nes niekas kitas geriau negali suprasti totalitarizmui dedikuoto kūrinio. Tikriausiai jis patiktų daugeliui šios šalies piliečių, kuriems didžiausioje šalies bibliotekoje tėra prieinamas romanas „Vėjo nublokšti“ ir dar kelios kitos panašaus turinio užsienio autorių knygos.

Lietuvės įspūdžiai iš Šiaurės Korėjos: turistai – auksiniai kiaušiniai ir visur lydintys gidai
© S.Sprainaitytės nuotr.

Visgi bendras šalies vaizdas XXI-ajame amžiuje atrodo geresnis nei B. Demick aprašyti bado ir skurdo dešimtmečiai. Apie tai – jos užrašyta populiari korėjiečių daina:

O tėve, neturime ko pavydėti šiame pasaulyje.
Mūsų namus globoja Darbininkų partija.
Visi mes broliai ir seserys.
Net jeigu mus puls ugnies jūra, brangūs vaikučiai,
Nėra ko bijoti,
Nes mūsų tėvas yra su mumis.
Neturime ko pavydėti šiame pasaulyje.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Apie prezidento postą svajojusiam J. Petraičiui – ypatinga žinia iš teismo (23)

Prieštaringai vertinamas Australijoje gimęs milijonierius, kolekcininkas, 2002 m. Lietuvos...

Kita augančių algų pusė visai nedžiugina (122)

Lietuvos gyventojų emigracija – itin neigiamas reiškinys, turėjęs tik vieną teigiamą pusę –...

A. Tapinas apie mokytojų padėtį: jei taip, tai emigruočiau (218)

Vienas įtakingiausių Lietuvos žurnalistų Andrius Tapinas prisipažįsta, kad jei uždirbtų 400...

Incidentas Suomijoje: į ligoninę išvežti aštuoni žmonės atnaujinta (177)

Suomijos pietvakariniame Turku mieste penktadienį buvo subadyta keletas žmonių, o mažiausiai...

Karklė apgulta. Stop juostos, užkardos ir palaidi šunys (15)

Karklės gyventojai, kurie neišvyko iš kaimo prasidėjus festivaliui „Karklė live music beach...

Gyvai / Neįprastos kontrolinės rungtynės be žiūrovų: Lietuva – Rumunija (2)

Europos krepšinio čempionatui besiruošianti Lietuvos rinktinė penktadienį pradeda kovas...

Atrodo paprasta, bet daugelis lietuvių nežino atsakymo į šį klausimą apie Europos Parlamentą (3)

Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą praėjo 13 metų, tačiau ne visi Lietuvos gyventojai...

Slaptas policijos reidas: už posūkio nerodymą gresia teisių atėmimas (91)

Penktadienį popiet, važiuojant nuo Varnių tilto, link Utenos g. viaduko, Kauno policija vykdė...

Nuotraukose niekuomet nesišypsanti B. Hadid tam turi keistą priežastį (3)

Supermodelį Bellą Hadid fotografai dažniausiai užfiksuoja rimtą ar net griežtą, o gerbėjai...

Paprastas būdas saugotis nuo radiacijos (22)

Pastaruoju metu žmonės vis dažniau domisi instrukcijomis - ką daryti, jei branduolinis karas visgi...