Viena jų – jogos ir salsos mokytoja Rasa de Silva – gyvena Brazilijoje, gimdo vaikus, džiaugiasi kiekviena diena ir nelabai nori iš ten kur daugiau važiuoti... Neseniai Lietuvoje pasirodė Rasos de Silvos knyga „Kaip išgyventi amžių sandūroje“. Į ją autorė sudėjo gyvenimo potyrius gimtojoje Jonavoje, Airijoje ir Brazilijoje. Knyga įkvepia nepasiduoti, kurti gyvenimą patiems ir džiaugtis tuo, ką turime.
- Rasa, kaip atsidūrei egzotiškoje šalyje?
- Įsimylėjau brazilą. Jei būčiau įsimylėjusi eskimą, dabar turbūt būčiau Aliaskoje (juokiasi). Kelerius metus prieš tai su savo vaikais gyvenau Airijoje. Ten pradėjau dirbti restorane, o mašinos nusigauti 11 km iki darbo neturėjau. Tad važinėjau autostopu. Vieną dieną susistabdžiau mašiną, pilną brazilų. Joje buvo ir būsimas mano vyras. Jie klausėsi salsos, o aš pakvaišus dėl šokių... Taip ir šokam iki šiol (juokiasi).
Pirmąkart nuskridau į Braziliją tada, kai laukiausi mūsų pirmagimio. Patiko! Gamta, vakarėliai, žmonės, vyro šeima ypač. Taip ir sutarėme: aš gimdau vaikus, o jis mums stato namus savo miške ant kalno su vaizdu į džiungles.
- Koks pirmas įspūdis buvo atsistojus ant Pietų Amerikos žemės?
- Nusileidusi lėktuvu San Paulo oro uoste, pirmiausia pajutau karštį. Ir jį skleidžia žmonės! Jie tokie judrūs, nuolat sužavėti, besišypsantys, betarpiški, paslaugūs! Mes palikome Airiją lapkričio pabaigoje, ten buvo šalta, šlapia ir tamsu, o čia viskas žydi!
Saulė! Kvepia! Gaivu!
Prisiminiau, kad esu Pietų pusrutulyje ir dabar dar tik prasideda vasara! Iki mano vyro gimtinės Goias dar reikia pora valandų skristi lėktuvu, o paskui tik pusvalandis mašina ir mes jau namie, spoksau pro langus ir gaudau vaizdus. Žaluma! Papūgos! Palmės! Kokosai, bananai, apelsinų ir mangų girios! Žydinčios orchidėjos dygsta iš palmių kamienų (jos gyvuoja kaip kokie grybai – kiti medžiai jas įsidukrina, o parkuose žmonės orchidėjas tiesiog pririša prie medžių ir visi kartu žydi sau). Žemė Brazilijoje yra ryškiai oranžinė, kaip gerai išdegta plyta. Iš žemės dygsta milžiniški skruzdėlynai. Ganosi karvės, bet jos kitokios, nei matydavau Airijoje.
Airių karvės gauruotos kaip meškos, jos visus metus gyvena ganyklose, kartais ir ant sniego. O braziliškos karvės daugiausiai baltos, kuprotos, turi labai dideles ausis ir gražias akis. Kartą bandžiau pasišnekinti keletą karvių ganykloje su jaunikliais, tai turėjau skuosti iš ten, kiek kojos nešė, nes jos yra su charakteriu! Gerai, kad dar Airijoje išmokau šokinėti per tvoras, tai čia labai pravertė. Nuostabi šalis! Dangus atvirkščias, žvaigždynai atbuli, mėnulis į kitą pusę.
- Kokių keistenybių turi brazilai, kas tave ten labiausiai stebina?
- Brazilai vienas kitą vadina spalvomis. Ir tai daro su meile, jokiais būdais nenorėdami įžeisti. Pavyzdžiui, mūsų miestelyje yra keliolika Markesų – Marques, tad, kad jie nesusimaišytų, vieni kitus vadina taip: juodasis Markesas (Marco preto) arba Marco preto la na rosa – juodasis Markesas iš fermos, Marcinha branca – tai jau bus baltoji Marko dukra, o moreno – tai toks kakavinis. Brolius ar seseris vadins taip: Moreno Lindo-Gostoso-Sensual (morenas gražusis skanusis jautrusis) arba brancela grande (baltoji didžioji), arba pretinha piceninha (juodukė mažutėlė).
Jeigu tu esi jauniausias brolis ir vaikystėje buvai labai įkyrus, tai visą gyvenimą ir būsi Moreno Feyu (morenas bjaurusis). Suaugę broliai vienas kito klausia: „Kur yra mano tėtis?“ Ne šiaip sau: kur tėvas, nes gi ir taip aišku, kieno jisai, ar ne? Arba dvi seserys gyvena tame pačiame name, jų mamukė jau amžiną atilsį, tai vis tiek viena kitai sako: „Nunešk gėlę į mano mamos kambarį“, lyg jos būtų turėjusios atskiras mamas...
- Kokių šeimos tradicijų brazilai laikosi?
- Keista kiekvieną rytą košti kavą per marliuką, nes marliukas yra šeimos paveldas. Dabar kavos marliukų su rankenėlėmis gali ir ūkinių prekių parduotuvėse nusipirkti, o seniau juos moterys dar ir apnerdavo vašeliu, o tėvukas pritaisydavo vielinę rankenėlę.
Ir visuose namuose rytas būna bene toks: tėvas (dažniausiai) verda kavą. Ji labai stipri ir saldi (trys valgomieji šaukštai su kaupu kavos ir trys valgomieji šaukštai cukraus pusei litro verdančio vandens), pasistato tokį trikojį, ant jo įtaiso marliuką su rankenėle, į tą marliuką įstato didelį šaukštą ir košia kavą tiesiai į termosiuką. Toks termosiukas visai šeimai visai dienai.
Šalia kokių dešimt mažyčių puodelių ant padėkliuko. Kiekvienas prieina kada nori, įsipila pusę to puoduko (nu gal vieną gurkšnį) ir čiulpia kokias dešimt minučių kaip kokią karamelę. Sakau jiems: žmonės, nusipirkite filtrą, o jie rodo – va, spintelėje mes turime filtrą, bet čia yra mūsų mamos marliukas ir mes košiame per jį... Jie vis dar uždengia televizorių su staltiese, o skalbyklei pasiuva tokį drabužį – palapinę su užtrauktuku. Baigę skalbti rūpestingai išvalo ir užsega tą užtrauktuką
- Kaip maitinasi brazilai?
- Maistas panašus į lietuvišką. Tik vietoj bulvių jie valgo ryžius ir pupeles, kasdien būtinai vartoja česnako ir valgo daug mėsos. Čia tropikai – pirmą kartą gyvenime pamačiau tiek daug vaisių ir daržovių! Visus brazilų mitybos įpročius atvežė kolonizatoriai portugalai prieš 500 metų. Ką jie valgė laivuose, kol perplaukė Atlantą, taip ir liko lig šiol.
Gatvėse kas antras namelis – užkandinė. Visose skirtingas valgiaraštis – mėsytės šašlykučiai (shurraski), daugiausia jautienos, vietinės Nelori veislės karvių, mėsainiai cashorro-cente (pažodžiui išvertus – karštas šuo), yra ir picų, tik kinų maisto dar niekur nemačiau. Saldumynai: leite doce (saldus pienas), milžiniški gabalai „karvutės“ arba tiesiog cukraus luitai.
Namuose moterys verda mangų džemą, gamina tortus su daug šokolado, aš kepu bananų pyragą, morkų plokštainį ir lietuvišką duoną. Buvau atsivežusi gabalą savo keptos duonos, norėjau nustebinti giminę, bet niekas nesuprato... Paslėpiau šaldytuve, maniau, raugo iš to kepalo pasidarysiu ir kepsiu sau toliau, bet... Tetukė neįvertino, kas čia yra, ir išmetė vištoms... Paverkiau dvi dienas, o paskui pasiklausiau močiutės „google“ – ir vėl aš turiu duonos!
- O alkoholio daug vartoja?
- Alkoholio brazilai vartoja mažai, vakarėliuose alaus ar vyno išgeria. Degtinės beveik niekas negeria. Buvome nusipirkę vietinės kashaca – legali naminukė, 51 laipsnio.
Jei suserga, į šį gėrimą vietoj cukraus deda trinto česnako ir beria truputį druskos.
O brazilai, žinokit, serga! Ir gripu, ir sloga, ir kosėja! Ypač jie bijo vakarinės rasos, vadina ją serena, sutemus stengiasi apsigaubti galvas ar palįsti po stogu, kūdikiams užriša kepures, bet mums, iškentusiems Lietuvos sibirus, jokios serenos nebaisios.
- Gal kokį tradicinį brazilų patiekalą pasiūlytumėte mūsų skaitytojams?
- Nuo vietinių indėnų išliko kukurūzų patiekalas – pamonha, kažkas panašaus į lietuviškus balandėlius, tik vietoj kopūstų jie vartoja kukurūzus. Šio patiekalo gaminimą reikia aprašyti atskirai, nes tai kaip šeimos ar didžiulė kaimo šventė! Pirmiausiai vyrai eina į laukus ir prikerta kukurūzų, parneša kelias dėžes burbuolių, tuomet moterys nulupa lapus, rūpestingai susuka kiekvieną į atskirą tūtelę.
Nuvalytas burbuoles nutarkuoja, panašiai kaip su bulvių tarka, iki šerdelės. Tą kukurūzų grūdų masę užpliko verdančiais kiaulienos taukais ar sviestu, priklausomai kokia pamonha bus – saldi (dosia) ar sūriai aštri (sal e pementa). Tada tą košę pila į kukurūzų lapų tūteles ir užriša spalvotomis gumytėmis, kad nesusimaišytų, koks skonis kokioje tūtelėje, ir ilgai verda. Tiesa, į vidurį dar įdeda juostelę sūrio.
- Kaip tave, nutekėjusią į svečią šalį, pasitiko vyro giminės, draugai?
- Pasitiko labai šiltai! Ir jau kad surengė vakarėlį! Po kelių valandų tos šventės mano paauglys sūnus klausia: „Mama, kada čia viskas baigsis?“ Aš jam sakau: „Atsipalaiduok, čia viskas dar tik prasideda...“ Į vakarą ėmė rinktis dar daugiau žmonių, ėmė važiuoti iš gretimų miestų ir kaimelių. Ir taip tęsėsi kokius tris mėnesius... Brazilijoje šeimos labai didelės, po 5–6 brolius, jie turi po 2–3 vaikus, kiekvienas dar anūkų, pusbrolių, tetučių, svainių. Visą giminę jie vadina parenties (kaip kokie tėvai vieni kitiems).
- Nekilo mintis „Vaje, kur aš dabar papuoliau...“?
- Buvo labai labai daug tokių minčių (šypsosi). Kai prasideda tropinės liūtys... Tu negali tada nieko niekutėlio... Tik spoksai kaip kokia žiurkė į smauglį ir apsimeti negyva. Liūties garsas yra neįtikėtinas, kaip kokiame šimtatūkstantiniame stadione per pasaulio FIFA finalą. Jei nespėjai parbėgti į namus, tai teks šliaužti kaip per kokius apkasus, nes paeiti visiškai neįmanoma ir nieko nesimato, esi tiesiog priplotas prie žemės. O prie viso to dar ir griaudėja.
Aš jau buvau išlepinta Airijos švelnaus nuolatinio lietučio, tokio nuolatinio rūko, kur perkūnija būna kartą per metus sausio mėnesį. Lietuviškas perkūnijas jau seniai pamiršau. O čia kai trenkia, tai net pritupi...
Gegužės „Kelionių ir pramogų“ numeryje skaitykite:
Ilgaamžių šalyje. Pokalbis su mokslininku Aurelijum Zyku
Tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus su geriausiomis Europos avialinijomis
Savaitgalio idėja. Europos parkas – talentingas Gintaro Karoso kūrinys.
Kelionių konkursas. „10 vietų saugomose teritorijose, kurias turi pamatyti šiais metais“
Atostogos. Kur stovyklausime šiemet. Įdomiausios vasaros idėjos
Gurmaniškas Vilnius
Miestas. Belgiškas sausainis lietuviškam skrandžiui.
Atostogų idėja.Buongiorno Sicilija!
Lietuviai pasaulyje. Sicilija – kaip oras
Judėkime. Kalnų kaimeliai Italijos Alpėse.
Egzotika. Per Pietų Afriką nuo Indijos vandenyno iki Atlanto
Kaimo turizmas. Gero poilsio mėgėjams – „Dzūkijos uoga“.
Tuniso egzotika
Dienoraštis. Dviračiu paskui svajonę
Savęs link. Pokalbis su Rasa de Silva
Renginiai, naujienos, įdomybės iš Lietuvos ir pasaulio
