Jūra čia ne bet kokia, o su gulbių pulkais, jos čia įprato žiemoti. Ir su visiška ramybe pakrantėje, nepamatysi anei žmogaus bevaikščiodamas po pakrančių pušynus, tikra atgaiva sielai: rami bangų mūša, jūros ir miško kvapas. Rekomenduoju visiems svajokliams.
Aplankau ir Baltijos perlą Rygą, bet kadangi ji mano aprašomai hercogystei anais laikais nepriklausė, apie ją sąmoningai patylėsiu. Jau šis miestas ir be manęs apdainuotas. O štai su keliais gamtos stebukliukais, esančiais netoli Jūrmalos, mielai supažindinsiu.
Užsuku prie labai įdomaus pušyno. Vadinasi jis Darmštato. Pušys čia keistos. Niekaip iš išvaizdos neatspėsi, jog joms jau virš 100 metų. Ir dar nuo neseno gaisro nukentėjusios. Šis pušynas, tai paminklas žmogaus kvailumui. Tais laikais šių žemių vyriausiu girininku būta vokiečio. Jis nemėgo vietinės gamtos ir užsimanė į šias vietas perkelti vokišką florą. Pradėjo nuo pušų. Deja, jo eksperimentas nepavyko – gamta nemėgsta žmogaus kvailysčių ir jas atmeta.
Netoliese yra garsi Kemerų pelkė, po ją bastytis įdomiau kitais metų laikais, nes dabar, ištirpus sniegui, panašių vaizdų pilna visur. Mane gi į ją atsiviliojo vienas paslaptingas ežeriukas – Melnezers. Smalsu pažiūrėti į šį užpelkėjantį vandens telkinį, mat Antrojo pasaulinio karo metu, bekariaudami tarpusavyje, rudieji ir raudonieji grobuonys, sprukdami vieni nuo kitų, į jį išmetinėjo prisigrobtą turtą, kurio nebegalėdavo išsivežti. Būta bandymų turtų ieškoti, tik šis lobių ežeras nieko nebeatidavė.
Pasigrožėjus kelias dienas Žiemgala, ateina metas keliauti toliau, nes manęs laukia nerealioji Kuržemė. Pabaigai tik pasakysiu, jog šiuolaikinė latvių kalba ir yra paimta iš šio vidurio Latvijos krašto tarmės, mat vakarinių gyventojų šnekai didelę įtaką turėjo lyviai, o rytinių kraštų – slavai.
Atsisveikinimui su žiemgaliečiais užsuku į labai garsią Jaunmuokų pilį.
Stūkso visai šalia plento Ryga–Ventspilis, pravažiavus Tukumą, dešinėje kelio pusėje. Nėra ji labai sena, bet turinti labai garsų vaiduoklį. Jo medžioti atvažiuoja dvasių medžiotojai net iš Vokietijos. Šio vaiduoklio atsiradimo istorija, kaip ir daugumos panašių, susijusi su nelaiminga meile.
Pirmojo pasaulinio karo metu čia apsistojo vokiečių pulkas. Vietinė auklė įsimylėjo karininką. Kai pulkas iškeliavo, mergaitė iš sielvarto nusiskandino greta esančiame tvenkinyje. Nuo tada šios panelės šmėklą, beklaidžiojančią po pilies užkaborius, matė daugybė žmonių.
Čiuožiu toliau link Ventspilio, kol pamatau reikalingą ženklą, tada - posūkis į kairę, ir traukiu link Kandavavos. Prasideda Kuršo grožybės. Šiame miestuke yra piliakalnis su kryžiuočių pilies liekanomis. Sakoma, jog šį Riterių kalną irgi jie susipylė. Mat į šiuos kraštus paišdykauti anais laikais užsukdavo mūsų tautiečiai, kad teutonai per ramiai negyventų. Šalia kalno yra fontaniukas, įdomybė, veikia kiaurus metus ir žiemą geba nerealiai užšalti, mat vanduo jame atiteka ne iš vandentiekio sistemų, o tiesiai iš kalno versmių.
Pasivaikščiojus po šį miestuką traukiu link Sabilės. Ir privažiuoju Velnio akmenį. Ne ne, jis ne ant kelio, šalimais. Pasakysiu, jog Latvijoje savo įdomių vietų niekas neslepia nuo turistų, kaip ne kai kurių mūsų rajonų valdžiatarniai.
Kelrodžių ženklų pilna, jie pastatyti tinkamose vietose. Ten, kur dabar atsitrenkiau, yra ne tik akmuo. Dar ir Velnio ola su Velnio taku smalsuolių laukia. O šalia akmens - ir kalva. Tai kuršių ritualinė vietovė. Apeigas pradėdavo oloje, tęsdavo prie akmens ir užbaigdavo ant kalvos. Kipšo vardu vadinama dėl legendos: nešęs akmenį Abavos upei užtvenkti ir nenunešęs.
Žinau, kaip mūsų pajūrio gyventojai myli kuršius. Bet ar jie žino, kad būtent kuršiai su lyviais į šiuos kraštus prikvietė kryžiaus ir kalavijo garbintojus? Niekada nesutiksiu, jog anų laikų krikščionybė nešė nors kokią kultūrą! Šįkart olos pamatyti nepavyksta, iki jos nusigauti trukdo dar neištirpęs ledas.
Toliau važiuoju į netoliese esantį Busės piliakalnį. Vietovės čia, ypač žaliuoju metų periodu, nerealaus grožio. Šis piliakalnis, vienas iš seniausių turistiniu objektu braliukų valstybėje, tapęs tokiu net nuo 1911 metų. Taip, taip, ir tais laikais būta „pamišėlių“ (anot namisėdų ir didelio komforto mėgėjų), besidominčių paprastomis gamtos ir istorijos grožybėmis. Šalia piliakalnio teka žavi Imulos upė, o ant pačio kalno – ritualinių akmenų ratai. Tai irgi kuršių istorija.
Kita mane dominanti vietovė – Sabilės smulkus miestukas. Bet garsus. Tai Latvijos romų sostinė, a la Žagarė. Tik įvažiavus į jį akis patraukia pilnas kiemas margaspalvių lėlių.
O netrukus visu gražumu pasirodo ir Vyno kalnas. Garsenybių garsenybė, esanti Gineso knygoje. Tai pats šiauriausias pasaulio vynuogynas. Su keliais nuosmukio tarpais, gyvuojantis nuo XIV amžiaus. Ir ne tik 15 rūšių vynuogės šiuo metu čia auginamos; yra ir persikų, ir graikiškų riešutų. Ir dar ne visi dyvai.
Šalimais įsitaisęs Sabilės piliakalnis. Čia jau lyvių palikimas. Ant jo būta pilies, kurią saugojusi užburta princesė. Smagu taip keliauti, beveik jautiesi pasakų ir istorijos karalystėje.
Dabar jau manęs laukia-nesulaukia Abavos krioklys. Pati Abavos upė, viena iš mėgstamiausių vandens keliauninkų. Jos slenkstis, man, ramių upių krašto kurmiui, daro įspūdėlį. Didelį. Įtraukiantį. Net nenumaniau tuo metu, jog tuoj krioklių visokiausių tiek pamatysiu...
Dar važiuojant akyse tebestovi Abava, ir štai, Yvandė su savo kriokliuku, ir dar kažkokiu labai paslaptingu akmenuku su iškaltais ant jo metais.
Traukiu toliau, kol tolumoje pasimato dunksančios Kuršo sostinės Kuldygos kontūrai. Tikras istorijos klondaikas čia manęs laukia.
Apie tai - kitoje straipsnio dalyje netrukus.
***********************
Gintaras Katinas
išleido pirmąją savo
knygą „Pavasaris“.
Nors vyrai retai rašo meilės
romanus, šįkart - išimtis.
Autorius, remdamasis savo patirtimi,
su švelniu humoru pasakoja
šaunaus įsimylėjusio vyro,
patiriančio moterų klastą
ir gudrybes, istoriją.
Šis romanas jūsų jau laukia
knygynų lentynose.
