Choquequirao (auksinis lopšys), pasislėpęs Apurimako slėnyje 3085 m. aukštyje, buvo paskutinis inkų prieglobstis nuo konkistadorų. Tai dalinai atkasti inkų miesto griuvėsiai Peru pietuose. Kompleksas užima 1800 hektarų, atkasta 30-40 proc. Norinčių jį pamatyti – daug: šie griuvėsiai sulaukia iki 3000 lankytojų per dieną, o juos stebėti galite tik 15 minučių. Choquequirao garsėja unikaliomis akmeninėmis lamų mozaikomis sienose – lamos čia veisiamos penkis tūkstantmečius.
Taranakis – regionas Naujosios Zelandijos vakaruose, Šiaurinėje saloje. Pavadinimas kilęs nuo Taranaki kalno, vulkano pavadinimo. Tai snaudžiantis ugnikalnis, dar kitaip vadinamas Egmonto kalnu. Jo aukštis – 2518 m., o kūgis yra vienas taisyklingiausių pasaulyje. Aplinkui Taranaki ugnikalnį 1900 m. buvo įkurtas Egmonto nacionalinis parkas.
Galima įkopti į šio snaudžiančio milžino viršūnę arba pasigrožėti žaliuojančiais miškais, kriokliais ir atsiveriančiais pasakiškais peizažais: čia yra 200 km takai. Pagrindinis miestas – Naujasis Plimutas. Labai populiarus Len Lye centras, prie kurio visi fotografuojasi – jis atidarytas 2015 m. kaip Govett-Brewster meno galerijos dalis. Čia taip pat gausu muziejų – beveik apie viską.
Azorų salos, Portugalija
Azorų salos – tai vulkaninių salų archipelagas Atlanto vandenyne apie 1500 km nuoPortugalijos (port.Ilhas dos Açores – vanagų salos). Fantastinėje literatūroje kartais nurodoma, kad Azorų salos yra legendinės Atlantidos likučiai. Salas atrado finikiečiai, vėliau jas lankė normanai ir arabai, ilgainiui jos buvo užmirštos, o 1431 m. jas iš naujo atrado portugalai.
Gyventojų čia jie nerado ir patys kolonizavo salas. Didžiausia sala São Miguel. Klimatas čia švelnus ir šiltas: žiemą 18-19 °C, vasarą 24-25 °C, salų paviršius kalnuotas, raižytas, pakrantės uolėtos, užgesusių ugnikalnių krateriuose tyvuliuoja ežerai, klesti turizmas.
Šis regionas beveik tūkstantmetį buvo žinomas kaip Gwynedd karalystė. Kalnuotoji Snaudonija saugojo paskutinę nepriklausomo Velso tvirtovę, kuri buvo įveikta 1283 m. Snaudonija – antras pagal dydį gamtinis regionas ir nacionalinis parkas Jungtinėje Karalystėje. Pagrindiniai parko objektai – kalnai ir slėniai, gilūs tarpukalnių ežerai, miškai. Į Snaudono kalną nutiestas siaurasis geležinkelis.
Ir šiandien čia kalbama valų kalba. Šioje vietovėje yra du UNESCO saugomi objektai. Pontkisiltės akvedukas (pastatytas 1795-1805 m.) – laivuojamas akvedukas per Di upės slėnį yra ilgiausias ir aukščiausias akvedukas JK, vadinamas „pramonės revoliucijos civilinės inžinerijos žygdarbiu“. Ir, bendrai paėmus, keturios iš aštuonių Edvardo I-ojo pilių: Baumario pilis, Kernarvono pilis ir gynybinė siena, Konvio pilis, Harleko pilis.
Valstija pietinėje Australijos dalyje. Administracinis centras – Adelaidė. Klimatas karštas, bet Pietų Australija – puikaus vyno kraštas, kur gausu festivalių, vaizdinga Aussie provincija ir nėra žmonių minių paplūdimiuose. O paplūdimiai čia tokie, kokių gali pavydėti net Bahamai. Pirmieji europiečiai, pasiekę Pietų Australijos krantus, buvo olandų jūrininkai 1627 m. su laivu „Gulden Zeepaert“.
Skirtingai nei kitos Australijos valstijos, Pietų Australija buvo įkurta kaip laisva atvykstančių iš JK gyventojų teritorija, o ne kaip kalinių kolonija, ir pradžioje buvo vadinama Britanijos provincija. Pietų Australijai priklauso Kengūrų sala. Pusė salos niekada nebuvo palietusi žmogaus ranka, trečdalį salos sudaro nacionaliniai ir konservavimo parkai bei draustiniai.
Generolo Karloso Ibanjeso del Kampo Aiseno regionas – pietinis Čilės regionas. Iki XX a. miestai čia nebuvo sujungti keliais. A. Pinočeto valdymo metais buvo nutiestas beveik 1000 km žvyrkelis iš pietų į šiaurę ir sujungė svarbiausius miestus. Jis vadinamas „Carratera Austral“ (Pietų plentas). Regionas padalintas į 4 provincijas: Aiseno, Kojhaikės, Kapitan Prato, Cheneral Kareros.
Gamta – nuostabi: rūke paskendę fiordai pereina į atogrąžų miškus, paskui į sausąsias pampas ir smėlėtas mėlynas lagūnas. Suformuotas Pietų Patagonijos ledo kepurės Aisenas – tai trečias pasaulyje didžiausias gėlo vandens rezervuaras, turintis nepakartojamą ir nuolat kintantį kraštovaizdį.
Tuamotu salas (Puka-Puka salą) 1521 m. atrado Ferdinandas Magelanas savo kelionės aplink pasaulį metu, vėliau salas aplankė ir daugiau tyrinėtojų.Apie Tuamotu istoriją iki europiečių atvykimo galima sužinoti tik iš legendų ir kulto pastatų, yra išlikę senovės polineziečių pastatų. XVIII a. į salas atvyko krikščionių misionieriai, tame pačiame amžiuje Tuamotu išgarsėjo savo perlais.
Tuamotu – vienas iš svarbiausių pasaulyje povandeninio nardymo centrų: 78 salos ir atolai. Beveik visos salos yra koralinės kilmės. Didžiausios – Rangiroa (vienas didžiausių atolų) ir Fakarava. Klimatas – tropinis, pasatinis, visus metus temperatūra apie 26°C, dažni taifūnai.
Didžiausias miestas – Rotoava. Tuamotu verslai – perlų rinkimas ir kopros apdirbimas, eksportuojama vanilė. Turizmui labiausia pritaikytos salos – Rangiroa ir Manihi.
Jūs tikriausiai girdėjote apie Savannah – miestą Džordžijos valstijoje, Atlanto vandenyno pakrantėje, pilną kolonijinio žavesio (miestas įkurtas 1733 m.) su nuostabiais XIX-ojo amžiaus pastatais. Bet ar žinote, kas slypi už jų?
Pakrantė su neįprastais miestais, istorinėmis vertybėmis ir dykuma dengtomis salomis. Džordžijos pakrantė yra maždaug 110 mylių ir susideda iš 15 barjerinių salų, keturias iš jų (Jekyll, Šv.Simons, Sea ir Tybee) galima pasiekti automobiliu, jos yra tapusios populiariais kurortiniais miestais. Į kitas sala reikia plaukti laivu ir jų gamta beveik nepaliesta, laukinė.
Perakas – viena Malaizijos valstijų vakarinėje Malakos pusiasalio pakrantėje. Perako pavadinimas kilo nuo Perak upės. XIX a. viduryje šią valstiją išgarsino didžiulių alavo telkinių atradimas. Šiandien tai viena įdomiausių kelionių krypčių. Pangkor Laut kurortinis miestas Pangkor saloje gavo ne vieną apdovanojimą turizmo srityje.
Tarp Ipoh ir Taiping rasite vieną iš gražiausių ežerų parkų, britų valdymo epochos palikimą. Perako sostinėje Ipohe gausu vintažinio stiliaus kavinių ir parduotuvių. Penenge būtina aplankyti karališkosios rezidencijos miestą Kuala Kangsar. Perake išlikusi sultono institucija ir nuo XVI a. besitęsianti dinastija. Gau Tempurung išvysite neįtikėtinus uolienų derinius ir paslaptingą Keli pilį.
Kerio grafystėje, 11 km į vakarus nuo Iveraho pusiasalio, yra į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta sala – Didysis Skelingas. Ji kartu su Mažuoju Skelingu sudaro Skelingo salų grupę. VI-VIII a. nedidelė vienuolių grupelė įkūrė čia krikščionių vienuolyną. Šv. Mykolo bažnyčia saloje buvo pastatyta X-XI a. Vienuoliai gyveno akmeninėse celėse, primenančiose širšių lizdus.
Kai XII a. atvėso klimatas, padažnėjo audros – žmonės turėjo apleisti salą. Tai vienas iš žymiausių ir sunkiausiai pasiekiamų vienuolynų Europoje, todėl išliko geros būklės iki mūsų dienų. Didžiojo Skelingo sala yra aukšta ir stati, akmeninis vienuolyno pastatas stovi salos centre, apsuptas didelių, stačių uolų.
2014 m. vasarą saloje buvo filmuojama paskutinė filmo „Žvaigždžių karai: jėga bunda“ scena. 2015 m. rugsėjį VIII-asis „Žvaigždžių karų“ epizodas. Pati Kerio grafystė yra viena iš labiausiai lankomų Airijos vietų. Čia yra garsus savo gamta Kilarnio nacionalinis parkas.
Iš Iveraho pusiasalio prasideda turistų mėgiamas Kerio žiedas (apie 180 km maršrutas) pilnas gamtinių ir kultūrinių įdomybių. Galite apžiūrėti Rosso XV a. pilį, Makrosų namus XIX a., Kilarnio ežerus, Toroko krioklį, druidų žiedą, Pranciškonų vienuolyną ir kt. Kerio žiedą galima apvažiuoti automobiliu, įrengtos pėsčiųjų trasos ir dviračių takas.
