Kitokios Ž.Arlauskaitės kelionės: kalbantys dantys, naktis įsisupus į laikraštį ir mieganti tuatara

Leidykla padarė didelę klaidą, kad išleido knygą, - tai turi būti periodinis leidinys. Taip per psichologės-psichoterapeutės Žydrės Arlauskaitės kelionių įspūdžių knygos „Kas liks tada, kai nebeliks nieko“ pristatymą pajuokavo viena bičiulė. Jau vien dėl to, kad ji mėgsta keliauti viena ir maršrutą leidžia sudaryti sutiktiems žmonėms bei aplinkybėms, o ne sau pačiai, popieriuje išguldyti nuotykiai – ne tokie, kokius paprastai patiria turistai.

Girdėdami, kad Ž. Arlauskaitė keliones planuoja atstumus matuodama ne laiku ar pinigais, bet centimetrais žemėlapyje, miega susivyniojusi į laikraštį ar prekybos centro maišelį, lekia pusvalandžiui į Grenlandijos miestuką ir lieka penkioms dienoms, o Vokietijoje susistabdo mašiną su kalbančiais dantimis, draugai jau seniai nebesistebi.

„Jai viskas baigiasi ne kaip normaliems žmonėms“

Kelios kolegės Ž. Arlauskaitę su šypsena vadina pilkąja pelyte. „Kartą ji turėjo dalyvauti seminare, bet įspėjo ateisianti valanda vėliau: įeisiu tyliai kaip pelytė. Staiga girgždėdamos prasiveria durys ir įslenka „pilka pelytė“ – oranžinės ir panašių spalvų. Žydrė prašo: nekreipkite į mane dėmesio. Ateina ir atsisėda į pirmą eilę. Seminaras kaip ir baigėsi“, - knygos pristatyme juokdamasi prisiminė psichologė Laima Bulotaitė.

Anot jos, Ž. Arlauskaitė jau prieš dvi dešimtis metų buvo „truputį išprotėjusi“. „Mes esame „konferencijų dalyvės“, o ji – tikra keliautoja, su polėkiu. Aš žūčiau jau pirmą dieną, greičiausiai dar Lietuvoje, - pasakojo L. Bulotaitė. - Rugpjūtį kartu keliavome į Budapeštą – oro uosto darbas sutriko. Mes pasirodėme su lagaminais, ji klausia: jūs dar kur nors keliausite? Pasijautėme niekam tikusios. Žydrė buvo per petį persimetusi raudoną krepšį ir kiekvieną dieną iš jo traukdavo naujus aprėdus. Ji stebėdavosi: ko jūs važinėjate tramvajais ar autobusais, reikia pėsčiomis vaikščioti. Vieną vakarą įkalbėjo eiti į viešbutį. Klausiame: o tu bent kryptį žinai? Aha, mosteli, - ten! Ir rodo kažkur į upę. Autobusu reikėdavo važiuoti gal pusvalandį. Einame, einame, sakau, tiltas dieną atrodė ne taip. Ji: aš – patyrusi keliautoja, žinau. Bet suklydo. Priėjome kažkokią laukymę, greitkelį. Žydrė pasikelia sijoną ir perlipa tvorelę. Miglė, keturių vaikų mama, sako, kad kitos išeities nėra, ir perbėga kelią. Man teko kelti ilgą siaurą sijoną. Pirmą ir paskutinį kartą.“

L. Bulotaitės žodžiais, leidykla „Tyto alba“ padarė didžiulę klaidą, išleisdama knygą: „Tai turi būti periodinis leidinys. Visi pasižymėkite, kad tai yra tik pirmas tomas.“ Antrindama leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė tikino, kad ji turėtų tapti „privaloma mokyklos programoje“.

Pasak L. Varanavičienės, „Tyto alba“ yra išleidusi ar suplanavusi nemažai kelionių ir psichologinių knygų, tačiau „du viename“ yra bene pirmoji. Jos teigimu, šios knygos negalima įsprausti nei į vieno, nei į kito žanro rėmus, nes dažnai autorės mintys nuo to, kas įdomu turistams, nukrypsta į, pavyzdžiui, dar prieš dinozaurus turėjusį išnykti roplį. Ž. Arlauskaitė, stebėdamasi tuo, ką pamato svečiose šalyse, neretai šaiposi iš savęs, ypač pasakodama apie anksčiau neregėtus, todėl neretai bauginančius dalykus.

„Negali būti, kad su Žydre kas nors neatsitinka. Jai viskas baigiasi ne taip, kaip normaliems žmonėms“, - aiškino L. Varanavičienė.

Pati psichologė-psichoterapeutė prisiminė buvusi aktyvistė nuo vaikystės, bet mintys į knygą virto lėtai: „Draugai kviesdavo į koncertus, gimtadienius, siūlydavo paskaityti knygas, o aš: negaliu, rašau. Darbo turiu daug, todėl laiko rašyti liko naktimis.“

24 tūkst. Lt už bilietus netapo kliūtimi

Knyga gimė paraginus vienai draugei, nors pirmasis fiksuoti savo įspūdžius pasiūlė tėtis. Ž. Arlauskaitės ši perspektyva neviliojo: toks krapštukiškumas – nuosekliai viską užsirašinėti, būti kruopščiai, turėti maršrutą, rinkti duomenis ir žemėlapius – prieštaravo jos nesupla­nuotos kelionės dvasiai.

Pasak autorės, sveika praktikuoti paprastąsias keliones: žinai, kada pradedi ir baigi atostogas, nusiperki bilietą pirmyn ir atgal, o tada – laisvė. „Iš anksto nežinai, kur nuklysi. Nes gali susitikti vietinį arba turistą, kuris pasakys – va­žiuok ten arba šen, – tai ir va­žiuoji. Arba randi gerą knygą, tai guli lovoje ir skaitai. Arba susirandi naujų draugų, jie sako: atvažiuok pas mus. Pasinau­doji kvietimu ir juos aplankai. Nes tik tada gali pamatyti, kaip žmonės gyvena ir bendrauja. Jei iš tikrųjų nori pažvelgti į ki­tas kultūras ir nufotografuoti jas keisčiausiais rakursais.“

Keliauti Ž. Arlauskaitė pradėjo 1993 m.: „Buvau jauna, smalsi, nepri­slėgta pinigų naštos bei komfortui atspari psichologė. Tuo metu, kaip, beje, ir dabar, neradau jokių kliūčių, ku­rios galėtų sutrukdyti kelionės planams. Nors, jei būčiau atvira iki galo – planų irgi nebūdavo.“

Tiesa, kliūčių vis dėl to buvo: neturiu – pinigų, vizos, lėktuvo bilieto, draugų, laiko, kur nakvoti, ką valgyti, nuovokos; nežinau – kaip pasigauti lašišą plikomis rankomis; nemoku – kalbos, plaukti, vairuoti; nesuprantu: papročių; bijau – skristi, vagysčių, riaušių, taifūnų, potvynių, gaisrų, žemės drebėjimų, nepagydomų infekcinių ligų, baltųjų meškų, nuodingų gyvačių; jau nekalbant apie tokius dalykus, kaip – neturiu lagamino, miegmaišio, švarko, batų, striukės, žemėlapio, lenktinio peiliuko, vakarinės suknelės. Bet šios problemos keliautojos nestabdė.

„Vykstu į Australiją, Melburną, į pasaulinę psichologų kon­ferenciją. Kaip nerimtai tai skambėjo 1997 metais su mano 400 litų atlyginimu ir įspūdinga 24 000 litų suma vien už bilietą! Be to, gal dar ir valgyti norėsiu. Ir turbūt kur nors nakvosiu už pinigus. Jų kol kas nėra. Bet mano norams pinigai – ne kliūtis. Kaip sakoma, jei žinai, ko nori, tai ir pasieksi.“

Australija tuomet žemėlapyje Ž. Arlauskaitei pasirodė taip toli, kaip nuskirsti į Mėnulį. Kita vertus, tuo pačiu galima aplankyti Singapūre gyvenančią draugę kinę, gal dar Naują Zelandiją – tik du centimetrai nuo Melburno. O už dešimties – Japonija. „Nueinu į virtuvę atsigerti pieno. Ir šešis kartus giliai įkvėpti. Žiūriu į žemėlapį.“ Pinigų šiaip ne taip atsirado, todėl įvyko štai kokia kelionė: Kopenhaga-Singapūras – 9 960 km, Singapūras-Pertas – 3 944 km, Pertas-Melburnas – 2 500 km, Melburnas-Sidnėjus – 730 km, Sidnėjus-Oklandas – 2 158 km, Sidnėjus-Tokijas – 7 826 km, Tokijas-Kopenhaga – 7 793 km.

Nuo audros braškinamo namo gynėsi peiliuku

Sužinojusi, kad Ž. Arlauskaitė skrenda į Naująją Zelandiją, draugė biologė primygtinai pasiūlė pamatyti tuatarą. Pagaliau nusikapsčiusi iki vietos, kuri gyvena šis gyvis, keliautoja pamatė tik narvą – tuatara saldžiai miegojo. „Koks dėmesys gyvūnui. Palauk­siu, ne bėda. Jei tiek laiko skyriau, dar valanda ar keturios esmės ne­keičia. „O kada ji pabus?“ – „Tiksliai nežinome. Gal kokį gruodį.“ Matyt, nelauksiu. Dar tik pirma rugpjūčio savaitė.“ Vėliau Ž. Arlauskaitė sužinojo, kad tuatara yra snapagalvis roplys, vienintelis išlikęs iš Sphenodontia būrio, gausiai gyvavusio prieš 220 mln. metų, dinozaurų laikais. Visos jų rūšys išnyko maždaug prieš 60 mln. metų, o tuatarai pavyko išlikti, nes į Naująją Zelandiją nepateko jokių plėšrūnų. „Jei prieš važiuodama apie ją būčiau žinojusi tiek, kiek žinau dabar, po mūsų nepavykusio pasimatymo būtų kaipmat apė­męs weltschmerz – pasaulinis sielvartas.“

Naujojoje Zelandijoje, avių ir smėlynų rojuje, Ž. Arlauskaitė rado jaunimo nakvynės namus, kurių durys nerakinamos, o prie jų padėta skardinė dėžutė su užrašu: „Naktis kainuoja tiek ir tiek, pinigus prašome palikti dėžutė­je. Ačiū.“ Čia keliautoja prabuvo tris paras, nes nebeturėjo grynųjų įmesti į skardinę, o bankomatas buvo miestelyje už 30 km. Bet kaip gauti maisto, kai visi pinigai – kortelėje? Netoliese buvo parduotuvė, bet priėmė tik grynuosius. Kiek tolėliau – degalinė, kur galima atsiskaityti kortelėmis ir kur buvo tik arbatos bei sausainių. „Susiradau saulėtąją pusę, užlipau ant dviaukštės lovos antro aukšto gulto ir įsitraukiau į knygą.“

Sutaupiusi pinigų, kitame mieste ji galėjo sau leisti apsigyventi viešbutyje. Bet viešbutyje laisvų kambarių nebuvo. Išėjusi į lauką Ž. Arlauskaitė sutiko „labai nusidėvėjusį“ maorį. Šis, pamatęs, kad lietuvė su savimi turi tik menką mantą, trumpam dingo ir grįžo nešinas „nutriušusiu paltu, baisiu kaip pasaulis“. Keliautojai liko tik padėkoti. Nors „oras tikrai buvo siaubingas: lijo, draikėsi baisinis vėjas, žaibavo, griaudė ir buvo ne­panašu, kad greitai nurims“, palto ji nesiryžo vilktis.

Viena jauna maorė, pavėžėjusi lietuvę, pakvietė pernakvoti pas savo tėvus, mat iki jaunimo nakvynės namų buvo likęs geras kelio gabalas, o lauke pakilo vėjas ir prasidėjo lietus. Naktį Ž. Arlauskaitė pabudo nuo neaiškaus dudeni­mo: kažkas sėlino prie kambario durų. Lauke siautė vėtra, davėsi žaibai. „Bet tai buvo niekis, palyginti su apimančiu siaubu. Kažkas negarsiai vaikščiojo po namą. Ne vienas žmogus. Keli, gal ir visi trys. (...) Ką daryti, ką daryti, ką daryti? Apėmė panika. Staiga pri­siminiau, kad maoriai suėdė kapitoną Kuką, kai jis atplaukė į Naująją Zelandiją ir išsikėlė į krantą. Jiems visai normalu valgyti žmones! Esu tikrojoje kanibalų irštvoje! O, siaube Braškesys kurį laiką lyg artėjo, paskui viskas nu­tilo, ir vėl prasidėjo iš naujo. (...) Neturėjau jokios galimybės apsiginti. Bet – valio! – prisiminiau, kad turiu įsidėjusi kelioninį „Victorinox“ firmos pei­liuką. Patamsyje skubiai išknisau ku­prinę, stengdamasi nešnarėti. Radau.“

Ryte paaiškėjo, kad naktį, siaučiant vėjui, braškėjo senas medinis namas.

Testas taksistams – hieroglifai aukštyn kojom

Viešėdama Kinijoje psichologė sumanė plaukti Jangdzės upe nuo Čongčingo ir iki Ičango. Bet kaip mieste, kur su priemiesčiais gyvena kokie 30 mln. žmonių, rasti prieplauką? O viešbutį? Gidas nekalba angliškai (aiškintis nėra su kuo, nes ankstų ry­tą agentūra dar nedirba, o ir šiaip Kinijoje su niekuo nieko neišsiaiškinsi, gali garsiai piktintis, rėkti, paverkti – jokios naudos), klausinėti žmonių bevil­tiška: jei klausi, niekas nieko nežino, bet vis tiek aiškina, lyg žinotų, bet jei nueini, kur parodė, paaiškėja, kad reikėjo eiti į priešingą pusę, ir gal net ne tame mieste.

Lėktuvo reisas dėl audros atidėtas dviem va­landoms. „Tai nuotaikos nepageri­no – nuskrisiu į vietą dar vė­liau. Jau žinojau, kad reikia būti budriai ir netikėti švieslentės už­rašais, nes laiką ir vartus į lėktuvą gali pakeisti ir nepranešti.“ Oro uoste sutikta pora iš Čong­čingo nežinojo, kur lietuvei ieškoti prieplaukos, bet vyras susisiekė su pažįstamu, kuris pažadėjo padėti, ir surašė lotyniškomis raidėmis bei hieroglifais, ką ir kaip daryti. „Turėjau pasitreniruoti taisyklin­gai kiniškai tarti žodžius, su būtinomis tonų moduliacijomis. Nes nebūtinai kiekvienas kinas mokės skaityti. O juk neišsi­duos, kad nemoka. Tik įsodins tave ir nuveš bet kur. Tą aš jau žinojau. Draugai buvo patarę gauti hieroglifais užrašytą vie­tovės pavadinimą ir taksistui visada rodyti apverstą. Jei žmo­gus moka skaityti, atvers. O jei nemoka – tik linktelės galva ir sakys: OK.“

Čončinge Ž. Arlauskaitė rado ir reikiamą autobusą, ir taksi. Bet nurodytas pastatas, kur ją turėjo pasitikti kino bičiulis, buvo uždarytas. Keliautoją apėmė panika, nes ji, kaip paprastai, nepasirūpino pasiimti jokio telefono numerio. Taksistas nuvedė lietuvę į kitą prastai atrodantį viešbutį toje pačioje gatvėje. „Prie durų stovi uni­formuotas vyras, visai kaip Svirdulys iš Adamsų šeimynėlės: didelis, kaulėtas, nelankstus, kampuotu veidu, ilgomis ranko­mis, neproporcingas. Kalba gergždžiančiu balsu.“

Keliautoja atsisakė čia apsistoti ir, palikusi krepšį, iškeliavo į naktį ieškoti nežinia ko. „Gatvėje baisiai tvanku, tuščia. Einu tuo keliu, kuriuo, įsi­vaizduoju, atvežė taksistas. Tiesiai gatvės viduriu. Vis tiek nėra nė vienos mašinos. Maždaug po dešimties minučių su­prantu, kad nesiorientuoju, kur esu. Nežinau, kaip rasiu savo paliktus daiktus. Sustoju. Staiga girdžiu lėtus žingsnius: tap... tap... tap... tap... tap... Prie manęs prieina Svirdulys, paima nuo peties krepšelį ir vedasi atgal į viešbutį. Jis visą laiką ėjo paskui mane, nepaliko vienos, lyg koks milžiniškas rūpintojėlis. Ryte atsikėlusi pamačiau, kad mano viešbutis visai ne toks ir nutriušęs, be to, stovi ant Jangdzės upės kranto ir kruiziniai laivai išplaukia būtent iš šios prieplaukos. Kelionė pėsčiomis nuo viešbučio iki laivo truko 5 minutes.“

Bilietų pirkimo taisyklės pagal kinus

Rasti traukinio bilietą į Guiliną Kinijoje lietuvei tapo nemenku darbu. Iš pradžių Hangdžou viešbutyje ji sužinojo, kad vietų yra tik po dviejų savaičių. Nukeliavusi į penkiamilijoninio miesto stotį Ž. Arlauskaitė nerado nei miestų pavadinimų lotyniškomis raidėmis, nei arabiškais skaitmenimis parašyto laiko. Angliškai kalbančių žmnonių – nė kvapo. Teko grįžti į viešbutį. Čia buvo organizuojama kelionė į Huangšano kal­ną – lietuvė kaip tik svajojo ten patekti. Ir ten važiavo traukiniai.

Huangšano traukinių stotyje ji prašo bilieto į Guiliną. Kasininkė bilieto nespausdina – nei miegamojoje vietoje, nei sėdimojoje. Esą vietų nėra. Lietuvei jau tinka keliauti bet kur, kad ir į Nančangą. Ant bilieto kažkodėl užrašytas Guilino pavadinimas, o į kurį vagoną sėsti, nežinia. Pavaikščiojusi palei traukinį pirmyn atgal, Ž. Arlauskaitė rado angliškai kalbant palydovą, kuris ją vėl nuvedė iki pirmo vagono, o ten sumokėjusi papildomai šimtą juanių, gavo an­trą bilietą ir vietą ramiame vagone su švaria balta patalyne. Paaiškėjo, kad kasininkė buvo parda­vusi stovimąjį bilietą be vietos iki Guilino, o palydovas padėjo įsigyti miegamąją vietą. Ši taisyklė keliautojai pravertė ir vėliau: nesvarbu, ką sako kasininkė ir kokį bilietą parduoda, perki bet ką, o traukinyje visada bus laisvų miegamųjų vietų, terei­kės papildomai susimokėti už patogumus.

Kukluksklanininkų žygis per kalnus

Prieš tai Ž. Arlauskaitė suspėjo aplankyti Huangšano (Geltonąjį) kalną. Keltis teko su tamsa, siaučiant vėjui ir lyjant. „Persisveriu per kraštą, pasižiūriu į Arją. Ji miega apa­čioje. Vos neiškritau iš gulto besijuokdama – guli susisupusi į plastikinį lietpaltį, pagalvė apvilkta šiugždančiu supermarke­to maišeliu. Psichologė, trijų vaikų motina, firmos savininkė, turinti gražiausią namą Vasoje, skraidanti po pasaulį pailsėti ir pasi­žmonėti! Jėga. Pažiūrėjau į save – ne ką ge­riau: apatinė dalis standžiai supakuota į geltoną plastikinį lietpaltį, viršutinė – į tokį patį, tik raudoną. Viskas (tai yra – aš) perrišta kelioninio lagami­no diržais, kadvartantis neišsi­sklaidytų. Ant galvos gobtuvas, ant čiužinio šiugždantis super­marketo maišelis, po galva – kuprinė.“

Lietuvė ir jos draugė suomė iš anksto buvo užsisakiusios vietas jaunimo nakvynės namuose. Kaina nedaug skyrėsi nuo prabangaus konferencijos viešbučio.

Maždaug 100 km atstumą nuo viešbučio Hang­džou mieste iki kalno jos įveikė per aštuonias valandas, nes autobusas vėlavo išvažiuoti, todėl įstrigo grūstyse, gaišo laiką pietaudami ir galiausiai pataikė į remontuojamą kelią. Pusė grupės į viršūnę pakilo keltuvu, kita pusė susiruošė kopti. „Nežmoniškai sunkus fizinis, gal net daugiau psichinės ištvermės žygis. Tai supratau kitą dieną, kai tik žemyn lipo­me daugiau nei dvi valandas. Sparčiu tempu. O po šio ėjimo koją nukelti arba užkelti ant lovos galėjau tik stipriai suėmusi abiem rankomis.“

Bet iš pradžių visi turėjo susitikti viršukalnėje, prie keltuvo stotelės. Po valandos. Per tą laiką draugės suspėjo nusipirkti vandens, išgerti kavos, aplankyti tualetą, nufotografuoti kalną, užsukti į suvenyrų parduotuvę. Pėsčiomis kopę studentai pasirodė tik baigiantis trečiai valandai. Tuomet baigėsi ne tik šviesus metas, bet ir gražus oras, tinkami kalnui apžiūrėti. Grupės vadovas visus suskaičiavo ir keliautojai vorele nužygiavo­ į viešbutį, kuris buvo vos už 20 min. „Mes jau seniausiai patys galėjome ten nueiti!“

Didžiausias vakaro siur­prizas buvo jaunimo nakvynės namai. Užsakytame 4-8 žmonių kambaryje stovėjo 10 dviaukščių gultų, kurie per 5 minutes magiškai prisipildė vyrų ir moterų. „Stovėjome išsižiojusios. Čia kaip tik ta puiki vieta viršu­kalnėje, kur, kaip slapčia su Arja tikėjomės, bus mažiau nei 4 žmonės! Naivuolės. Kinijoje! Mažiau žmonių!“ Per tris laukimo valandas jos buvo spėjusios susibičiu­liauti su dviem porelėmis – jie parodė, kad miegant reikia apsivilkti lietpalčius ir sandariai į juos su­sipakuoti. „Iš miklių pirštų judesių supratau, kad patalynėje, ko gero, veisiasi visokių vabaliukų, – net nespėliojau, kokių.“ Be to, draugių laukė rūkantys, šūkaujantys ir kortomis lošiantys kinai.

„Lygiai penktą ryto išžygiavome pasitikti saulės. Vaizdas buvo nepakartojamas: amžinybėje, dideliame kal­ne, naktyje eina vieningas žmogeliukų, apsigaubusių vieno­dais per dideliais lietpalčiais, su trikampiais smailais gobtu­vais, su žibintuvėliais būrys. Juda kažkur per lietų. Grupė be perstojo didėjo. Iš visur tvino vis nauji žmonės. Viskas vyko tylomis – susitelkus. Nors kiti, pavyzdžiui, mes su Arja, tiesiog dar nepabudę. Tikros kukluksklano narių eitynės. Misija niekam nesuvokiama, tik patiems einantiesiems... Taip mes ėjome šešias valandas. Šnarėdami lietpalčiais. Šviesdami žibintuvėliais. Steng­damiesi neužlipti ant didelių rupūžių, kurios buvo įsitaisiu­sios ant slidžių akmeninių laiptų ir mieguistos markstėsi nuo žibintuvėlių šviesos. Vėliau, jau išaušus, ėjome nusirengę iki marškinėlių, nes kelionė buvo tikrai nelengva, prakaitas ėmė sunktis vos patekėjo saulė. Žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn. Per siaurus briaunotus perėjimus, pro uolas, leidomės sta­čiais trisdešimties centimetrų pločio laipteliais, drebančiom rankom prisilaikydami tik slidžios granito uolos. Laimė, kad nieko ir nesimatė – buvo rūkas, o kai kur buvome taip aukštai – tiesiog skendėjome debesyje – kitaip būčiau nu­siridenusi žemyn nuo vaizdo.“

Kada išvažiuoja autobusas – po 5, 15 ar 50 min.?

Vienoje konferencijoje sutiktas Markas Antonijus pakvietė lietuvę paviešėti Salvadore. Autobusu reikia dardėti apie 36 valandas. Gerokai įpusėjus kelionei jis suka iš kelio ir miške tarp kalnų sustoja. Kaimynas – studentas Ignasijis, kalbantis tik portugališkai, išsamiai paaiškina, kas atsitiko. Ž. Arlauskaitei pavyksta suprasti, kad bus poilsis, autobusas stovės 15 min. Palikusi daiktus ji šoka iš autobuso pamiklinti kojų ir ko nors užkąsti.

„Ramiai užsisakau maistelio, laukiu, kol paduos. Skubėti nėra kur: ilsiuosi, kvėpuoju. Dėl nepaaiškinamų priežasčių žvilgtelėjau į autobusą ir pasidarė silpna – mano autobusas visai smagiai važiavo atgal. Kas čia vyksta?! Kodėl? Va, tada ir supratau, ką skęstantys žmonės kalba apie žaibiškai pralekiančias mintis. O mintys buvo tokios: aš stoviu kažkur Brazilijoj, net nežinau, kokioje vietoje. Viskas, ką turiu – trumpos kelnės, tarybiniai sanda­lai ant kojų ir marškinėliai. Be paso, be daiktų, be pinigų, tik su penkiais Brazilijos realais maistui. Vietovės nepažįstu, portugališkai nešneku, niekas manęs nesupranta, ir iš viso – čia NIEKAS NET NEGYVENA. Autobusai užsuka gal kas dieną, gal kas savaitę. (...) Tada staiga toptelėjo, kad neteisingai supratau skaičius: Ignasijus pasakė ne 15, o 5 minutės. O, košma­re!!! Išlekiu priešais autobusą ir mojuoju vairuotojui sustoti. Vairuotojas nekreipia dėmesio, važiuoja toliau. Išmušė prakaitas: niekas net nesužinos, kur aš ir kas su manimi atsitiko. Ap­ėmė panika: vairuotojas aiškiai mato, kad blaškausi prieš auto­busą, bet nestoja. Imu mojuoti kitiems autobuso keleiviams, rodydama ženklais, kad aš taip pat iš šio autobuso ir noriu lipti į vidų. Žmonės žiūri, vairuoto­jas vairuoja. Aš mojuoju rankomis, lakstau aplink autobusą ir kažką šaukiu. Dar spėju pagalvoti: „Gal jie kažkodėl nori manim nusikratyti?“ Kurį laiką taip viskas ir vyko, paskui kažkas kažką pasa­kė vairuotojui, ir jis atidarė duris. Įpuoliau į autobusą, uždarė duris ir pajudėjome. Nespėjau nė normaliai atsisėsti, autobusas sustojo, vairuo­tojas išjungė variklį ir išlipo.“

Tuomet keleiviai išsivaikščiojo, į autobu­są įlipo kombinezonais apsirengę vyrai: ėmė tvarkyti saloną, valyti tualetą, plauti autobusą ir pilti degalus. „Aš iki Salvadoro sėdėjau neatsikeldama – nei valgyti, nei gerti, nei į tualetą. O autobusas pajudėjo po 50 minučių. Ne po 15 ir ne po 5.“

Kalbantys dantys mašinoje

Į seminarą Norvegijos mieste Bergene pakviesta Ž. Arlauskaitė nusprendė tuo pačiu aplankyti Osle studijuojantį draugą. Atstumas – gal kokie 300 km – „vieni juokai tranzo aistruolei!“ Po trijų valandų stabdymo ji dar nebuvo pajudė­jusi iš vietos – vai­ruotojai nustebę pažiūrėdavo į ją ir važiuodavo toliau. Psichologė ėmė po truputį eiti pėsčiomis, kol priėjo ilgą tunelį be šaligatvio. Tik čia sustojo vienas vairuotojas – pasirodė, kad Norvegijoje visi turi savo mašinas ir keliauti autostopu neįprasta.

Po to vairuotojai ėmė stoti, bet paveždavo trumpais atstumais, pasitaikė daugybė tunelių, reikėjo keltis keltais. Sutemus pradėjo šalti, o keltas buvo paskutinis. „Einu keliu. Mašinos – nė vienos. Jokio namelio, jokio žmo­gaus. Aplink – miškas, vanduo ir fiordai. Siaubas. Mėnulis baltai šviečia, šąla. Pro medžius matyti fiordas, gilus o gilus, kažkur apačioje blizga vanduo. O­o­o­o­o­o, šiurpu nežmoniš­kai. Prisiminiau trolius ir viso­kius jų baisius snukučius. Klai­kuma. Sparčiai minu toliau. Sušalau, pavargau, noriu miego ir valgyti, bet negaliu sustoti, nes, jei susto­ju, darosi labai šalta.“

Laimė, Ž. Arlauskaitė priėjo kempingą. Tačiau namelyje rado tik gultus ir virtuvėlę, jokios patalynės, apkloto ir šildymo – jis buvo vasarinis. Keliautoja neturėjo net striukės. „Susidariau planą, kaip kovoti su šalčiu ir išgyventi. Užsi­kaičiau elektrinę viryklę, prisigėriau karšto vandens – pasi­šildžiau iš vidaus. Neturėjau nei arbatos, nei kavos. Su­prantama, kodėl – juk nepla­navau nakvoti miške vasaros namelyje. Užtat – !!! – aš turėjau „Lietuvos rytą“, ku­ris tuo metu dar tebebuvo „Komjaunimo tiesa“, ir plas­tikinį maišelį. Laikraštį labai saugojau visą kelią, vežiau jį draugui kaip suvenyrą iš Lie­tuvos. Tačiau dabar – tai mano vienintelis apklotas. (...) Labai sandariai, kaip mumija, susivyniojau į laikraštį, pėdas sukišau į plastikinį maišelį, užsidėjau ant savęs kietą čiužinį faneriniu dugnu, kad šiek tiek prispaustų laikraštį iš viršaus, ir – pati negaliu patikėti! – per dvi sekundes užmigau. Atsibudau nuo šalčio. Puodelyje vanduo sušalęs į ledą. Brrr. Ir, nors buvo tik šešios ryto, startavau toliau. Po keturių valandų jau buvau Osle.“

Psichologų konferencija Vokietijoje, Heidelberge, už 30 km nuo Hiutenfeldo, kur veikia lietuviška Vasario 16-­osios gimnazija. Čia Ž. Arlauskaitė ir apsistojo keletui dienų, o į konferencijos vietą nusprendė keliauti pakeleivinga mašina. Į kelią išėjo su tamsa. „Tolumoje suspindo mašinos šviesos, dideliu greičiu artėja, tikiuosi, spės pamatyti mane ir pakel­tą ranką. O­o­o, valio, sustoja. Labai didelė mašina. Atsidaro langas, aš prišoku ir vokiškai klausiu: „Guten morgen. Fahren sie nach Heidelberg? (Labas rytas, gal važiuojate į Heidelbergą?)“ O mašinoje – sic!!! – tuščia – NIEKO NĖRA! Tik juo­džiausias patamsis, ir viskas! „Ja, bitte, setzen sie (Taip, prašom, sėskitės)“, atsako man balti dantys salone. Atsidaro durelės, apšviečia saloną ir pamatau milžiniška­me biuike sėdintį juodų juodžiausią afroamerikietį.“

Henris Džonsonas, anot keliautojos, buvo smagus vyru­kas. Netyčia sutapo, kad jis psichologę parvežė ir atgal.

Vietoj maisto parduotuvėje – šautuvai

Ž. Arlauskaitė turėjo genialų planą per savaitę įsisavinti Grenlandiją: nuskristi į pirmą pasitaikiusį miestą ir – žybt žybt – aplėkti visus penkis miestus. „Nei architektūros, nei miškų ar kokių gamtos stebuklų – tik sniegas, uolos ir vanduo aplink. Aplekiu visus miestus, nufotografuoju akmenis ir sniegą – ir atgal.“ Keliauti po salą ji sugalvojo šunų kinkiniais. Sutikusi žmonių, kurie pasirinko tokį pat keliavimo būdą, užpylė juos klausimais. Gavusi atsakymus lietuvė nuėjo slėptis namelyje. Pasirodė, kad kaina yra mažiausiai svarbus veiksnys: šunis reikės pratinti keletą mėnesių, jai teks keliauti vienai, nes niekas nesivargins trenktis kažkur per sniegyną, kalnus ir ledynus. Be to, reikia mokėti naudotis kompasu, perprasti šiaurės krašto vėjus, pūgas, besikeičiantį orą, ledo properšas, mokėti orientuotis pagal kitus požymius, pavyzdžiui, žvaigž­des, turėti palapinę, mokėti ją pasistatyti, pasimaitinti ir pasirūpinti šunimis kelionėje...

Atskridusi į Kulusuką, kadangi buvo tik pirma valanda popiet, Ž. Arlauskaitė suplanavo greitai viską apžiūrėti ir traukti į kitą miestą. Išlipusi iš lėktuvo ji patraukė į kaimą ieškoti turistų informaci­jos centro. Pasiviję du japonai ieškojo viešbučio, mat ketino likti ilgiau. Lietuvė tik gūžtelėjo pečiais: „O ką čia ilgiau veikti? – tvirtai žinojau, ko čia atvykau – aplėkti Grenlandiją per savaitę.“

Priekyje žvaliai, „lyg kažką žinodami“ žingsniavo 10-12 žmonių grupelė. Netrukus jie jau traukė atgal. Po 45 minučių lėktuvas pakilo ir išskrido. „Oho, koks gyvenimo tempas!“ - nustebo Ž. Arlauskaitė. Tačiau netrukus ją užkalbinusi vietos gyventoja danė pranešė, kad daugiau lėktuvų nebus – ir ne vien šiandien, bet gal net kelias dienas. Be to, skrydžių tarp Grenlandijos miestų kainos nerealios, nes vietos oro linijos jas užkelia, kiek nori. Vargu ar yra bilietų, o net jei gauni, dar nereiškia, kad skrisi – oro sąlygos sudėtingos, skrydis gali būti atidėtas. Danės vy­ras kaip tik dėl to dvi dienas negalėjo išskristi iš kažkokio miesto.

Viešbutis buvo pilnas, todėl kiek pavaikščiojusiai lietuvei teko grįžti pas Anę. Ši pasiūlė nakvoti namelyje kaimo pakraštyje, mat jo šeimininkas turėjo kitą namą. Kulusuke Ž. Arlauskaitė išbuvo penkias dienas. „Tai buvo tobuliausia dovana, man likimo padovanota Grenlandijoje. Tyla, kurioje dieną nuo tirpstančių žydrų ledo luitų kapsi vanduo, o naktimis staugia vieniši išdidūs šunys. Uolos be augalų. Su manim keliavusi po­liarinė lapė atšiauriame Ku­lusuko kalne. Šautuvų ir guminių batų parduotuvė. Geriamas vanduo tiesiog iš ežerėlio po mano langais. Lašišos, kurias, kai išalksti, eini ir pasigauni šalia namo pli­komis rankomis, – aš to, deja, nemokėjau. (...) Laikas be technikos – nei televizoriaus, nei radijo, nei tele­fono, nei mobiliojo ryšio. Pakraštyje stovintis medinis namelis, atskyręs mane nuo žmogaus, gyvūno ar augalo.“

Iki kelionės į Grenlandiją psichologė niekada nesukdavo galvos dėl maisto, nes nuolat prasimanydavo, ko užkrimsti. Bet po to ji visada rūpestingai įsideda sūrio, duonos ar šokolado – juodai dienai. Paaiškėjus, kad nėra jokios galimybės šiandien, rytoj ar po­ryt išskristi iš Kulusuko, keliautojai iš bado ėmė sukti pilvą, mat paskutinį kartą buvo valgiusi vakar vakare. Aplinkui buvo matyti tik sniegas, ledas ir uolos, jokios uogos ar vaisiaus, o viešbučio restoraną nėjo iš principo (kadangi nepriėmė nakvoti), teko ieškoti parduotuvės. „Pirmas vaizdelis – šautuvas. Krūva sustaty­tų medžioklinių šautuvų. Toliau – konservai, sojos padažas. Dar kažkokių sausų maisto produktų. Jokio sūrio, duonos, vaisių ar daržovių, ko tikėjausi. Regis, persivalgyti negresia.“ Vėliau sutikta danė Lionė papasakojo parduotuvėje Grenlandijos šiaurėje radusi šautuvų, guminių batų ir sojos padažo. Pastarasis buvo atvežamas, nes ten apsigyvenęs japonas pripratino vietinius prie sušio.

„Ir ta galva man sako: „Hello!“

Sykį Ž. Arlauskaitė turėjo keliauti į Nitrą, miestelį už 100 km nuo Bratis­lavos. Iš Vilniaus į Prahą išskrido iš vakaro. Tiesa, valanda vėluodama. Kai lėktuvas nutūpė, vietos laiku buvo 16.35. Skrydis į Bratislavą – 17 val. Ji atbėgo prie vartų likus 5 minutėms. Oro uosto darbuotoja pavėlavusios keleivės nebepraleido, tik informavo, kad ji skris kitu lėktuvu 22 val. Bet paaiškėjo, kad šis lėktuvas pilnas, teks skristi ryte. Planas ryte paklausyti lektorės, dėl kurios psichologė specialiai skrido parą anksčiau, žlugo.

Laimė, vienas vyras sutiko atsisakyti vietos lėktuve ir skristi iš ryto, taigi Ž. Arlauskaitė tą patį vakarą atsidūrė Bratislavoje. Tačiau oro uoste niekas nebedirba, taigi ji negali gauti viešbučio, užkąsti ar gauti informacijos. Netrukus lietuvė pasigavo taksi, kurio vairuotojas sutiko nuvežti į Nitrą ir užsiprašė 120 eurų.

„Taksistas pasitaikė prisiekęs ralistas. Jis lėkė 150 km/h greičiu, tamsiu, perpildytu mašinų keliu, jos chaotiškai išnirdavo prieš pat mūsų nosį arba staiga išdygda­vo iš šalutinių keliukų. Mes nuolatos užlėkdavome ant žalios vejos, nes taksi vairuotojas niekaip netilpo į plentą. Jis lenkė iš kairės ir dešinės, kiti elgėsi panašiai. Greitį sumažinome tik kartą, kai taksistas pastebėjo policijos automobilius. Aš sėdėjau suglaudusi ausis ir stebėjau aplinką. Nieko ne­galėjau pakeisti. Vyliausi, kad liksiu gyva.“

Į Nitrą jie atrūko per pusvalandį. Viešbučio kambaryje Ž. Arlauskaitės laukė dar vienas netikėtukas: viskas buvo sujaukta, mėtėsi lagaminas, vonioje degė šviesa. Staiga vienoje lo­voje pakilo galva. „Ir ta galva man sako: „Hello! (Labas!)“ Tai buvo mano draugė suomė Arja.“

Dvi danės iš Bratislavos į Nit­rą traukiniu važiavo 5 valandas, mat jis stodavo kiekvienoje mažoje stotelėje ir stovėdavo 15 min. Du kurdai taip pat pasirinko traukinį, kuris, atvykęs į vieną miestelį, po valandos apsisuko ir grįžo atgal. „Jau buvo gerokai po vidurnakčio. Po keturių valandų jie vėl bandys važiuot į Nitrą. Bet norisi nors kiek pamiegoti. Jie vyksta į miestą. Užeina į viešbutį. „Mums reikia dviviečio kambario trims valandoms“, - praneša naktiniam administratoriui. „Bandau įsivaizduoti, kaip visa tai atrodė administratoriui: du vyrai, musulmonai (taip galima spręsti iš veidų), prašo vieno kambario trims valandoms. Ką jie ten veiks? Bombą padės? O gal dar ką??? Žodžiu, kambario jiems nedavė. Kitų viešbučių jie nebetikrino. Tik nusipirko viskio butelį ir stotyje išgėrė.