Leh yra 3500 metrų aukštyje. Atskridus būtina skirti keletą dienų aklimatizacijai. Kadangi pirmos dienos tokiam aukštyje būna ne pačios maloniausios, nusprendžiau keliauti autobusu. Tai ir gerokai pigiau, ir prie aukščio organizmas palaipsniui pripranta neskausmingai.
Kelionė autobusu iš Manali į Leh trunka apie 20 val. Turint laiko, geriau sustoti pakeliui poilsiui. Kelio būklė įvairi, autobusai primena tarybinius laikus, taigi komfortas minimalus. Nuovargis tokios kelionės metu garantuotas, bet vaizdai pakeliui atperka viską.
Niekada nemaniau, kad atvykus iš Lietuvos, kur sniego kaip ir netrūksta, sniegas vasarą Indijoje man suteiks tiek džiaugsmo. Kelio atkarpa aplink Rohtango perėją ir šiek tiek už Keylong priminė Norvegiją, bet jokiu būdu ne Indiją. Nuo kelio sniegas nuvalytas, o aplinkui lyg sniego sienos.
Pro autobuso langą tiesėm rankas ir „gaudėm” sniegą. Konduktorius pasidaręs iš sniego „spurgas” jas valgė tiesiog autobuse. Niekada nemaniau, kad vasarą matydama tiek sniego džiaugsiuosi kaip vaikas. Juokinga buvo stebėti iš kitų regionų atvykusius indus, išsirengusius iki apatinių ir pozuojančius ant sniego.
Pravažiavus Keylong, Alpinius kalnus palaipsniui keičia sausi ir spalvoti. Kelias labai dulkėtas, ne visur asfaltuotas. Autobuso vairuotojas periodiškai užsimiršęs, kad vairuoja ne visureigį, sugalvoja kalnų serpantinuose „nukirst kampą”. Gaunam padidintą emocijų ir dulkių porciją.
Keliaujant iš Manali į Leh autobusu užsieniečių pasus patikrina tris kartus. Kompiuterių nėra, informaciją susirašo į knygas. Ir šiaip Indijoje nakvynės vietose privaloma užpildyti formą, kurios duomenys keliauja į policiją. Jei kas atsitiktų turistui, teoriškai turėtų būti lengviau gauti informaciją.
Ladako sostinė Leh kadaise buvo svarbi stotelė prekybiniam kelyje tarp Tibeto ir Kašmyro arba kitaip tarp Indijos ir Kinijos. Ladako regionas dar vadinamas Mažuoju Tibetu. Keliautojų nuomone, Ladake yra daugiau išlikę Tibeto nei pačiam Tibete.
Bet kokiu atveju, atvykus į Leh niekaip nepasakytum, kad esi Indijoje. Ir žmonės kitaip atrodo, ir maistas kitoks, ir pastatai kitokie. Pirmiausia į akis krenta daugybė budistinių maldos vėliavėlių.
Pagrindinė Leh gatvė atrodo lyg būtų pasipuošusi karnavalui. Pats miestas nedidelis, turistinės vietos nesunkiai pasiekiamos pėsčiomis.
Labiausiai matomos ir lankomos yra Leh rūmai ir pilis. Leh rūmai pastatyti XVII a. pagal Potalos rūmų Lasoje, Tibete, modelį. Rūmai atrodo labai įspūdingai, tačiau šiuo metu vyksta jų restauracija ir viduje nėra nieko, tik tušti kambariai, laiptai arba kopėčios ir pastoliai.
Verta aplankyti dėl atsiveriančios Leh panoramos, tačiau dar gražesnė panorama atsiveria iš aukščiau esančios pilies ir Namgyal Tsemo vienuolyno. Užlipti iki jo dienos metu yra nelengva.
Ladake vasarą naktys vėsios, o dienos labai šiltos ir saulė labai kaitri. Užlipimas padarytas patogus, tik nelengva rasti laiptus į kalną, nes nuorodų nėra jokių. Vaizdai į miestą ir kalnus atsiveria fantastiški.
Architektūra statinių labai paprasta, o viduje nieko tokio labai įspūdingo nėra, bent jau pagal mūsų įsivaizdavimą, kaip turėtų atrodyti pilis ar rūmai. Paskutiniais metais regione labai išaugo turistų skaičius, atitinkamai nakvynės vietų, restoranų bei suvenyrų parduotuvių netrūksta.
Pirmas įspūdis buvo, kad jie maitinasi pašmino šalikais, nes pagrindinėje gatvėje tik keletas maisto parduotuvių, bet suvenyrų ir pašmino šalikų - tik rinkis, nors realiai tai visur parduodama tas pats, skiriasi tik kaina, kuri šiek tiek priklauso nuo derybinių sugebėjimų.
Prekybininkai yra perspėti neapgaudinėti turistų. Kiek tai veikia realiai, sunku pasakyti. Kiekvieną dieną pirkdama sūrį pas tą patį pardavėją gaudavau vis didesnį gabalą, o mokėdavau vis mažiau. Bandymas vaisių turguje rasti citrinų buvo nesėkmingas. Pasiūla ribota, vyrauja vietiniai sezoniniai vaisiai ir daržovės.
Bandymas papietauti taip pat ne visada gali būti sėkmingas. Elektra dingsta periodiškai, neribotam laikui ir daugelis įstaigų priklausomos nuo generatorių arba tiesiog gali pasiūlyti tik tai, kam nereikia elektros energijos.
Ką nors perkant gauti plastikinį maišelį tikimybė labai menka. Plastikiniai tik buteliai. Kartą metuose vyksta kažkas panašaus į akciją „Darom”, kuomet gyventojai renka šiukšles ir tvarko aplinką.
Kadangi man pasisekė būti Dalai Lamos vizito į Ladaką metu, galėjau stebėti, kaip gyventojai jam ruošiasi. Keletą dienų iki vizito šlavė gatves, statė stupas ir puošė gatvę, kuria turėjo pravažiuoti Dalai Lamos ekipažas.
Diena, kuomet jis pravažiavo per miestą, priminė tarybinių laikų demonstracijas: daugybė pasipuošusių žmonių su gėlėmis kantriai laukė valandų valandas, kad pamatytų pravažiuojančią mašiną.
Skirtumas tas, kad vietiniams gyventojams tai iš tikrųjų didelis įvykis ir jie viską darė nuoširdžiai. Bandant prisiminti, kas man labiausiai patiko Leh, tai ir bus pirmiausia žmonės: nepaprastai nuoširdūs ir draugiški, visada pasiruošę padėti, bet nekreipiantys dėmesio į turistus.
