Šįkart net keturios: Vilma ir trys Rasos. Kartais jų būna net septynios. Viską apie žvejus ir žvejybą lyg ir pasako gerai žinomas posakis „Vienam gale kablys“. O pavadinimą „Kitam gale – moteris“ moterų žvejų klubui prieš aštuonerius metus sugalvojo kaunietė Vilma Sebeikaitė Neverdauskienė, kuriai akivaizdžios tiesos, priimtos ir vyraujančios nuomonės visada kelia nuobodulį. Negi verkšlensi, kad jos ir kolegių vyrai sumanė medžioti.
© "Šeimininkė"
O mes žvejosim, – nusprendė moterys. Entuziazmas buvo didelis. Jo pakako ir klubo įstatams, ir logotipui, ir parodomosioms žvejų moterų varžyboms surengti.

- Klubą taip pavadinom ironiškai, nors jis šiek tiek piktybiškas, - pasakoja Vilma. - Mat vyrai nuolat tyčiojasi, šaiposi iš moterų žvejų. Atseit, „bėda krante“. O kai vos išsivelki lydeką, tai prašo, kad atiduotum namo parsivežti ir pasipuikuoti laimikiu.

Kol kas „Mis žvejė“ konkursas dar nesuorganizuotas, bet puikiai sekasi ir su palaidinukėmis „Mis ūkininkaitė“. Iš kairės: Rasa Adomavičienė, Vilma Sebeikaitė Neverdauskienė ir Rasa Bieliauskienė.

Gaila, kad klubo neliko, nors, tiesą sakant, neformalus tebėra. Juk kartais susirenka šešios, septynios žvejės, pasirengusios žvejoti, o ne sumuštinius ant kranto tepti.

- Svarbiausia – buvimas gamtoje, - sako Vilma. - Juk dažniausiai nieko nepagauni, bet akis paganyti arba su plūdine meškere pamedituoti – vienas malonumas, kai visą dieną uždaroje patalpoje praleidi.

Su spiningu Kuršių mariose sugauti karšį – retas atvejis. Tik ne Vilmai Sebeikaitei Neverdauskienei.

Ji pati net žuvies nevalgo, kokį kartą per metus gal ir paragauja, bet jokio poreikio nejaučia. O štai pagauti knieti. Ir išdarinėti gali. Žvejoja Vilma Sebeikaitė Neverdauskienė nuo vaikystės. Štai iš kur šis azartas, per kurį, būdama vos ketverių, su nauja suknele ir meškere į tvenkinį įvirto. Iš pradžių ir iš lazdyno išdrožta meškerė gera buvo. Vilma turėjo tris pusbrolius, su kuriais praleisdavo kaime visas vasaras. Taigi žaisti krepšinį, futbolą ir žvejoti jai buvo privalu. Kai tėvai nematydavo, jie ir tikras meškeres nušvilpdavo.

- Kai tapau pana, lyg ir negražu buvo imti į rankas sliekus, bet tai truko labai neilgai, nes susipažinau su vyru, kuris buvo patyręs žvejys, todėl mielai kartu vykau į žvejybą ir žiemą, ir vasarą, ir rudenį, ir pavasarį. Tik mokytis teko iš naujo, nes visos mano žinomos žvejybos priemonės buvo pasenusios. Na, žiemą dar nebuvau žvejojusi, o kai pabandžiau, tai kartą net žūklės varžybų nugalėtoja tapau. Yra tekę ir šliaužti per pusnis iki ledo ant žvejybos dėžių, ir atsikasti sniegą, ir išsigręžti eketę. Net varžybas abu su Vyteniu surengdavom: kas mažiau pagaus, tas turės žuvį išdarinėti. Kartą šią procedūrą su šešiasdešimt pūgžlių „pasisekė“ atlikti vyrui. Pati šlykščiausia žuvis, bet sriuba iš jos – skaniausia.

- Štai ir visa istorija, - baigia pasakojimą Vilma, žadanti žiemą į žūklę ištempti ir savo moteris. Beje, sūnus Vilius nuo pusės metų žino, kas tai yra, nors šiuo pomėgiu neužsikrėtė: jei kartu ir važiuoja, tai būna filosofiškai nusiteikęs ir daugiau skaito, nei stebi žmonių ir žuvų gyvenimą. Dukra Vytė – priešingai: žvejoja, jai patinka ir sekasi. Ji pažįsta visas žuvis, pati kabina ant kabliuko sliekus, apskritai domisi visais gyviais ir nebijo varlių.

Vilma sūnelį Vilių prie žvejybos pratino nuo pusės metų, bet šis ja taip ir nesusižavėjo.

– Mano pirma žuvis – ešeriukas Metelių ežere, kai buvau dvylikos ar trylikos metų, - prisimena bendražygė Rasa Adomavičienė. - Tėtis užkrėtė žvejyba. Žvejyba ir matematika. Štai kodėl esu buhalterė.

Rasai Adomavičienei kartais žuvis asocijuojasi su žodžiu „skanu“.

O šeimoje visi turime savo pomėgius: vyras medžioja, žmona žvejoja, dukra grybauja. Rūta kur buvus, kur nebuvus, jau į mišką traukia, kai nuvažiuojame pas seserį į Varėną. Kaip ciuckis. Atrodo, kad ne mato, bet užuodžia grybus. Kartą prie kadagio uogų sustoju, o ji: „Mama, nulipk nuo voveruškų.“

Žvejojo ir krikšto tėvas, ir senelis. Tik vyrai tai darė rimčiau – kokį ungurį pagaudavo, o mes, vaikai, tik ešeriukus drumstame vandeny.

Vėliau, kai prie Metelių ežero jau neatostogaudavome, su panašaus amžiaus kaimynų berniukais važiuodavome prie kokio tvenkinio ar kūdros.

- O, žiūrėk, boba žvejoja, - išgirsdavau, nors „bobai“ tebuvo penkiolika ar šešiolika. Svarbu buvo, kad ne tik kibtų. O tie vaikinukai rimtai užkibo už meškerių. Iki šiol žvejoja, net Norvegiją pasiekė. Aš kurį laiką buvau pamiršusi apie tokį laisvalaikio leidimo būdą: studijos, vaikai, darbo pradžia... Ir štai Vilma pakvietė spiningauti... Neturėjau nei spiningo, nei valų, bet vyras padėjo įkalbėti, supirko viską, suraišiojo. Raseinių pramoginiuose tvenkiniuose mokiausi.

Tvenkinys apaugęs krūmais, valas pinasi, kabinasi už šakų, tvarkau, raišioju, prašau pagalbos... Nieko nepagavau, bet išmokau užmesti masalą. Labai jau norėjosi akibrokštą padaryti vyrams, kad ir moterys gali ne prasčiau spiningauti. Nes tik ir girdėjosi: „Dabar žuvims amba“, „Žvejyba jau baigėsi“”, „Na, kad moterys žvejotų, to dar nemačiau“, „Moteris valtyje – nelaimė“. Kartą pamečiau įrankių komplektą, bet tik žūklės pabaigoje vyrai atidavė. Ir tai tik už lydeką. Ant visko jie bandė prisivilioti žuvis, bet vis tiek prasčiau pagavo.

Prieš užšąlant tvenkiniui.

Įsimintiniausios žūklės varžybos buvo šiais metais Lazdijuose, per šventę „Pasienio fiesta“.

Sakyčiau, kad esu dar visiškai žalia. Kartais pasikonsultuoju, bet kiekvienas pagal savo patyrimą moko. Reikia ir jausmo, ir logikos, ir pažinti žuvį. Nuo vėjo krypties, nuo vandens telkinio, nuo oro bei saulės kibimas priklauso.

Ne dėl valgio, o dėl azarto žvejoju. Ne veltui yra posakis „žuvies protas“, štai ir rūpi, kad ta kvaila žuvis užkibtų. Nors žuvis kartais ir asocijuojasi su žodžiu „skanu“. Šeimyna valgo, labai nespjaudo, nors ašakų daug. Kai pagaunu daugiau, anytai pasigerinu, nes labai mėgsta žuvį.

Rasos Valiukėnienės tėvas taip pat buvo žvejys, o Nemuno kilpų regioniniame parke kibdavo šapalai. Rasa buvo tik stebėtoja to proceso, kuriam vadovavo tėtis, o jam reikėjo tik jos pagautų žiogų.

Kai Vilma prieš penkerius metus pakvietė į varžybas, Rasa nedvejodama sutiko, nes jai apskritai patinka aktyvus gyvenimas. Amžiną atilsį fotografas Vladas Babarskas išmokė spiningauti, nors nieko tada nepavyko sugauti, bet noro neatmušė.

Specialiai į žvejybą ji niekada nesirengia, bet jeigu žino, kad ten, kur vyks, yra ežeras, bus valtis, tai spiningą visada pasiima ir netingi net 5 val. ryto atsikelti, išbandyti tikrąjį žūklės laiką. O ramybė rytą! Bebrai pliaukši uodegomis, paukšteliai čiulba, lapeliai virpa, bunda visa, kas gyva. Įdomu ir žuvis stebėti, įvairiuose vandens telkiniuose jos skirtingos. Išlaužo tvenkiniuose – pilkos, ežere – žalios spalvos. Žvejoti labiausiai patinka iš valties, nes galima greitai keisti žūklės vietą. Kartais žvejoja visa šeima: vyras ir du sūnūs.

Kai vyksta žvejoti su bendradarbėmis, sūnūs su vyru išleidžia, palaiko ir laukia laimikio. Tik uošviams buvo keistokas šis jos pomėgis, bet dabar jau priprato.

- Liūdniausia, kai žuvis užkimba, vos privelki iki kranto, net visos subėgusios padeda, pamatai net, kokio dydžio tavo žuvis, o ji tik pliaukšt uodega, ir nėra, - netveria apmaudu Rasa.

- Didžiausias laimikis – lydeka. Nežinau, kas mėgsta darinėti žuvį. Apskritai tokių žmonių nėra, bet jeigu neišdarinėsi, nevalgysi. Mėgstu įvairiai paruoštą. Šviežia žuvis daug skanesnė negu iš parduotuvės.

Kaip relikviją iki šiol turiu blizgę, kuri pačioje žvejybos pradžioje metama įsipainiojo medžio šakose.

Rasos Valiukėnienės iš medžio iškrapštyta žvejybos pradžią simbolizuojanti blizgė jau tapusi relikvija.

O trečioji Rasa Bieliauskienė dar visai naujokė, tik prieš porą metų, su skolinta meškere, prisijungė prie žvejų aistruolių. Iš pirmo karto lydekaitė užkibo. O kartą anekdotinėj situacijoj atsidūrė. Moterys užmetė meškeres ir nuėjo pavalgyti, o Rasa pamatė, kad kimba.

- Mažiuką karpiuką pagavau, - džiaugėsi grįžusioms.

- Tylėk, čia ešerys! - patyliukais pataisė Vilma, nenorinti apsijuokti prieš šalia žvejojusius vyrus. O didžiausias Rasos laimikis – 3 kg karpis, pagautas už uodegos. Net vardą jam davė. Juoku netveria, kad Mikučiu šaukė. Visos trys jį traukė. Rasai žvejyba – kantrybės išbandymas, gamta, atsipalaidavimas, kai lieki tik su žuvimi ir su savo mintimis. Tai svarbiausia, o ne siekti profesionalumo. Dar net Vilmos dovanotos knygelės apie žvejybą neperskaitė.

Štai taip lyg juokais, lyg rimtai įjunko moterys į žvejybą, o Vilma – nerimstanti jų būrelio siela – šią žiemą jas žada išbandyti šalčiu.

Tokiai žūklei stipriausias argumentas – dukrytė Vytė, žvejojusi prie eketės būdama pusantrų metukų.

Vilmos Sebeikaitės Neverdauskienės archyvo nuotraukos

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Seimo socdemai su valstiečiais bando sudaryti slaptą paktą (1)

DELFI duomenimis, antradienį Seimo Socialdemokratų frakcijos bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Dėl suvalgyto saldainio – konfliktas su prekybos centro apsaugos darbuotoju (6)

Prieš pirkdami maisto produktus turguje, nesibodite jų paragauti, o pardavėjai tai leidžia.

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (60)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką papildyta trenerio interviu (110)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

J. Baronui pavyko pasprukti, nes nuo kojos buvo nuimta apykojė (31)

Po išpuolio sostinės Antakalnio mikrorajone esančioje picerijoje policijos ieškomas tris kartus...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti už centus (128)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Feisbuke plinta kliedesys apie žiurkių mėsą (14)

Visus melagingos naujienos bruožus turinti nuoroda antradienį pradėjo plisti tarp socialinį...

Beveik 20 metų japonus pažįstantis lietuvis papasakojo, kas jį stebina iki šiol

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro (ASC) vadovas dr. Aurelijus Zykas DELFI...

Barselonoje buvo planuojamas kur kas didesnis išpuolis (1)

Vienas iš įtariamų išpuolio Barselonoje rengėjų teisme pripažino, kad buvo planuojama įvykdyti...