Lietuvaitė Ugnė šių metų rugsėjo 13 d. leidosi į tokią kelionę. Keliavo lygiai mėnesį. Kaip sako ji – tikrasis supratimas apie šį kelią, jo reikšmę, prasideda tik jį nuėjus.

Pastaraisiais metais Šv. Jokūbo keliu (toliau Camino) ryžtasi keliauti vis daugiau žmonių. Kai kurie teigia, kad ši kelionė tapo popsu, pasipelnymo šaltiniu. Tačiau didžioji dalis pripažįsta, kad ši kelionė tikrai yra išskirtinė ir dar vis išsaugojusi senas piligrimystės tradicijas.

Kiekvieno priežastis keliauti savita ir nekritikuotina

Ugnė į klausimą, kodėl jai prireikė Camino, bandė atsakyti jau eidama. Tai, kad eis, jau žinojo prieš kelis metus. Tačiau tuo metu Camino jai atrodė labai tolimas, sudėtingas, reikalaujantis daug drąsos. Mergina laukė momento, kada pajus, kad jau atėjo laikas leistis į šią kelionę, kada susidėlios aplinkybės, atsiras pakankamai laisvo laiko. Ir tas laikas pagaliau išaušo.

„Keliavau ne dėl kilusių klausimų, ką gyvenime veikti toliau, o dėl kitų dalykų – džiaugtis ir dėkoti pasauliui už tai, ką turiu aplinkui. Keliavau prancūziškuoju keliu (Camino de Santiago Frances). t. y. tradiciniu keliu į apaštalo miestą. Beveik 800 kilometrų veda per Pirėnų kalnus, laukus ir vynuogynus, viduramžių miestelius, Galicijos žalumą“, – apie kelionės pradžią užsiminė Ugnė.

Dar prieš prasidedant Camino, Ugnė pusiaukelėje susitiko su drauge Sigita. Kalbėjosi apie kelionę, jos pradžią ir nusprendė, kad eis atskirai, jei tik taip bus joms geriau.

Merginos skrido į Barseloną. Sunkiai sekėsi rasti žmogų, kuris priimtų pernakvoti, visi bandymai buvo nesėkmingi. Galiausiai visai netikėtai jos rado vaikinuką, gyvenantį laive! Jis nemokėjo valdyti laivo, tačiau gyveno jame, prieplaukoje, nes tai yra žymiai pigiau negu nuomotis butą mieste.

Pernakvojusios ir šiek tiek apvaikščiojusios Barseloną, merginos galiausiai pasiekė savo pradžios tikslą - Saint Jean Pied de Port, Prancūzijoje, nuo kurio ir prasideda 800 km kelias iki Santjago de Kompostelos katedros, kur manoma, yra palaidotas Apaštalas Jokūbas.

„Kelionę pradėjome vėlai, 12 valandą dienos. Tokiu metu piligrimai įprastai jau ieško, kur galės pernakvoti, o mes tik pradėjome savo kelionę. Pirma diena yra pati sudėtingiausia – kelias driekiasi kalnais, daug stačių vietų. Sigita keliavo greitesniu tempu nei aš, tad galiausiai išsiskyrėme. Vėliau turėjome susitikti pusiaukelėje. Pradėjo temti, susitikau su Sigita, bet darėsi kiek nejauku – keliauja keliauja ir, rodos, nieko nėra. Piligrimų namų (Albergue) nematyti, siaučia smarkus vėjas, kuris tik ir taikosi „nunešti“.

Negana to, dar nebuvome pasiekusios aukščiausios kalno vienos, vadinasi, reikėtų į jį kopti, o ne nuo jo leistis. Tai buvo fiziškai sudėtinga. Buvo neramu, kur reikės nakvoti, nes palapinės pačios paprasčiausios... Ir visa laimė pamatėme iš sukrautų akmenų pastatytą pastogę! Visiškai atsitiktinai ir netikėtai. Ten ir nakvojome“, – pirmosios dienos įspūdžius prisimena Ugnė.

Traukia it medus – į kelionę leidžiasi šimtai tūkstančių

Remiantis Piligrimų centro duomenimis, Santjago de Kompostelos katedrą, kelią šiemet (spalio mėn. duomenimis – red. pastaba) įveikė apie 250 tūkst. piligrimų. Skaičiai išties įspūdingi. Atsakyti, kas keliauja Camino, sudėtinga – jį ryžtasi įveikti tiek jaunas, tiek senas. Tiek moterys, tiek vyrai. Kažkokio išskirtinumo nėra. Keliauja tie, kurie ieško savęs, skaitė knygas, žiūrėjo filmus, kuriuos įkvėpė noras leistis į gyvenimo kelionę.

Kiti keliauja norėdami įrodyti sau ir kitiems, kad gali nueiti. Dar kitiems tai savotiškas ritualas – Ugnė susitiko porą, kurie nusprendė šia kelione pagerbti mirusio sūnaus Jokūbo atminimą. Ugnė kiek patyli ir priduria: „Norint eiti tokiu keliu, reikia turėti labai daug kantrybės“.

Pati Ugnė leidosi į ilgą kelią dėl kelių priežasčių: meilės ėjimui, žygiams, gamtai, kultūros pažinimui. Tai yra piligriminė kelionė, kuri paliečia krikščioniškas ištakas, o tai merginai irgi buvo svarbu.

„Bėgu bėgu per tą gyvenimą, studijos, darbai ir niekaip nerandu laiko tylai, pagalvojimui, pabuvimui su savimi. Susimąsčiau, kad reikia šiek tiek sustoti“, – priduria keliautoja.

Ugnė nėjo labai greitai, keliavo su sandalais, o ne su turistiniais kelionių batais, kadangi iš žygių patirties žinojo, kad su jais bus per karšta. Kai kurie labai nustemba tai išgirdę, tačiau sandalai patogūs ir rečiau pritrina pūsles. Tai viena dažniausių problemų, kai iki kraujų sutrintos pūslės, kankina keliautojus ir dažnai jie dėl skausmų nebegali tęsti kelionės. Renkantis batus svarbu įsiklausyti į save – kas tinka vienam, nebūtinai tiks tau.

Keistas noras pirmauti kelyje, kuriame visi yra „laimėtojai“

Lietuvaitė sutiko tokių keliautojų, su kuriais išsikalbėjus, paaiškėdavo įdomių dalykų – kai kurie nuogąstaudavo, kad norėtų neskubėti, judėti lėtai ir lengvai, bet jaučia „spaudimą“ iš aplinkos. Daugelis juda greitai ir, tad automatiškai bandai „neatsilikti“. Kai kurie neatsispiria pagundai, kad ši kelionė yra savotiškos „varžybos“. O taip toli gražu nėra.

„Kartais atrodydavo, kad toks žmonių skubėjimas buvo siekis kuo greičiau, pirmam susirasti piligrimų namus – kur galima pernakvoti, gauti maisto, pasinaudoti suteiktais patogumais ir, jei tik yra noro, pusę dienos praleisti ten. Bėgimas vardan bėgimo. Stengdavausi nuvyti šią mintį šalin ir galvoti, kad kiekvienas iš šios kelionės pasiima savo dalį – jeigu žmogui reikia bėgti, lėkti, įveikti šį kelią tik dėl fakto „įveikiau“, kodėl gi ne? Kiekvienas šią kelionę suvokia savaip, todėl smerkti, kokiu tikslu žmogus ryžtasi jį įveikti, negalima“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Keliautoja praleido nemažai laiko piligrimų namuose. Norint į juos patekti, reikia turėti ir piligrimų „pasą“. Bet koks prašalaitis ten užklysti negali.

„Mano diena atrodydavo taip: 6-7 ryto palikdavau piligrimų namus, iki pirmo kavos puodelio nueidavau 7-10 km. Dažnai pusė šio kelio nueidavau dar nė neprašvitus. Šiuo laiku kelyje daug tylos: girdi, kaip keliasi paukščiai, matai, kaip daiktai, paliečiami šviesos, „susigrąžina“ savo kontūrus ir spalvas.

Apie 15-16h jau būdavau atkeliavusi į kitus piligrimų namus, kur laukdavo ritualas – dušas, skalbimas ir rašymas. Kaskart ten lankydamasi išsiskalbi drabužius, padžiauni ir jau po kelių valandų sausas, išdžiūvęs gali keliauti toliau, nors niekas neskuba. Jei jau atėjai į piligrimų namus, tai ilsiesi. O skalbimas – to poilsio dalis. Vėliau, 21-22h, miego metas“, – savo dienos planą apibūdina mergina.

Ugnės kuprinės svoris siekė 10 kilogramų, nors rekomenduojama neštis apie 6 kg. Be to, ji pataria nepamiršti pasiimti nuo lietaus apsaugantį drabužį, patogius batus. Daug visko prisidėti ne tik neverta, bet ir nepatartina.

Mergina džiaugėsi, kad keliavo rudenį, kai keliautojų srautai šiek tiek praretėję. Didžioji dalis keliauja vasarą, kai ištrūksta iš darbų, skiria atostogų dalį šiai kelionei. Žinoma, reikia įvertinti savo pajėgumus, sveikatą, nes keliaujant vasarą, kai plieskia 30 laipsnių karštis, yra ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga gyvybei.

Metė studijas ir panoro tapti žonglieriumi

Ugnė sau pažadėjo, jeigu matys, kad juda lėtai, tai taip ir keliaus, niekur neskubės ir nelėks kaip akis išdegusi. Jeigu labai atsiliks, pavažiuos autobusu. Kažkaip specialiai, fiziškai šiai kelionei Ugnė nesiruošė. Žmones, norinčius leistis į šią kelionę, fizinė ištvermė, sunkumai dažnai išgąsdina, bet mergina įsitikinusi, kad kelionė pakankamai patogi.

Ugnė susižavėjusi žiūrėdavo į vyresnio amžiaus žmones, kurie pamatę didžiulius kalnus priešaky, nusikeikia, nusišypso ir kopia į juos. Sunku nuspėti, kaip ten bus – ar koją išsisuksi, ar kelius skaudės. Mergina priduria, kad reikia mokėti tą skausmą priimti ir su juo susitaikyti. Vėliau bus tik lengviau.

„Kasdien vidutiniškai nueidavome apie 25 kilometrus. Kartais daugiau, kartais mažiau. Didžiausias atstumas, nueitas per dieną, 41 kilometras. Tiek daug nukeliavau visai netikėtai – susipažinusi su jaunu bulgaru. Jis ką tik metė bakalauro studijas, ieškojo savęs, ką gali veikti gyvenime, beprotiškai mėgo keliones. Jis troško išmokti žongliruoti. Kol keliavome, žongliravo akmenukais. O paskui vienas piligrimas jam padovanojo kamuoliukus. Vaikinukas turėjo mažai pinigų – 260 eurų visai kelionei. Juos užsidirbo sunkiai dirbdamas vasarą. Atsitiktinai susipažinę, nenorėjome miegoti piligrimų namuose, todėl nusprendėme keliauti iki artimiausio miestelio ir įsikurti prie bažnyčios“, – įspūdžius apie sutiktus kelionės bičiulius prisimena Ugnė.

Būtyje su savimi ir pavargusi nuo minčių

Pirmoji pūslė, kurią „užsidirbo“ Ugnė buvo ne ant kojos, kaip būtų galima įtarti, o ant rankos. Eidama keliu mergina rado labai gražią lazdą, kurią nutarė pasiimti su savimi. Priežastis – ėmė mausti koją. Tačiau kaip sakoma, bėda viena nevaikšto. Nuo lazdos pritrynė nemenką pūslę. Nusiteikimas yra labai svarbus šioje kelionėje. Tai dvasinė ir fizinė kelionė. Tokioje kelionėje labai daug galvoji. Ugnė juokiasi ir sako, kad galiausiai viską „išgalvoji“, kas susikaupę tavo galvoje ir pasidaro nuobodu sau kelti įvairiausius klausimus, nes tiesiog natūraliai nuo to pavargsti.

„Buvo ir sunkių momentų, kai užklupdavo pesimistiškos mintys – kam čia reikia keliauti, kokia prasmė? Visi eina tik tam, kad nueitų ir pan. Nieko ypatingo, „popsas“. Tačiau likus 10 dienų iki kelionės tikslo, jau verkiau iš liūdesio, kad viskas artėja prie pabaigos, nes ji tikrai mane praturtino. Kartais būdavo, kad ir pasiklysdavau, nukeliaudavau kur ne į tą pusę, bet tuo ši kelionė ir žavi – niekada nežinai, kas gali nutikti.

Tos paskutinės 10 dienų buvo sunkios. Sarria miestelis yra paskutinis miestas, nuo kurio pradėjęs Camino, galutinėje stotelėje, Santjage gauni pažymėjimą (Compostelą) apie nueitus kilometrus. Nuo Sarria eina daugiausiai žmonių. Atsiranda kamščiai kelyje. Ir ta nuotaika dažnai slogi, kai supranti, kad tai jau kelionės pabaiga, bet dar reikia savomis kojomis ją kažkaip pasiekti.

Piligrimai, pradėję nuo tolimesnių vietų, skiriasi tyla ir vidine ramybe. „Švieži“ piligrimai spirga, čiauška kaip kokie kalnų upeliukai. O piligrimai, jau nuėję kelis šimtus kilometrų, susitelkę į save, santūresni, labiau mėgstantys vienišumą, o ne grupes“, – skirtumus vardija keliautoja.

Kelionėje tampi savotiškos bendruomenės dalimi

Ugnė stebėjosi kelionėje sutiktais žmonėmis. Jie jautrūs, visada padės. Jai net kildavo minčių, kad galėtų iš jų to pasimokyti, nes kartais Ugnei nesiseka tokia būti: kažkada pribėgo piligrimas, angliškai nemokantis ir ženklais rodo, kad Ugnė blogai nešasi savo kuprinę. Greitai viską sutvarkė, palinkėjo gero kelio. Kitur norėjo iš fontano atsigerti, bet niekaip nesisekė pasukti krano – pribėgo draugiškas piligrimas, paspaudė, palaukė, kol Ugnė atsigers.

Arba einant karštą popietę, visur dykynės ir tik vienas vienintelis medis, prie kurio sėdi žmogus. Jis moja, šūkčioja ir kviečia, galbūt Ugnė norėtų pavalgyti kartu? Žmonių draugiškumas ir paslaugumas ją labai maloniai nustebino. Einantys keliautojai tampa savotiška bendruomene. Principas „padėti“ šioje kelionėje ypatingas ir svarbus.

Ugnė labai nudžiugo, kai galutinėje stotelėje, prie Santjago de Kompostelos katedros sutiko kitus piligrimus, su kuriais susipažino kelionės metu. Viena jauna mergina keliavo kartu su šunimi ir dėl to patyrė daug sunkumų – šuniui pritrynė pėdutes, jis inkštė ir sunkiai galėjo keliauti. Teko ieškoti „apavo“. Vos pamačiusi šią merginą su šunimi, Ugnė labai nudžiugo. Jie drauge įveikė šį kelią!

Pataria būti akyliems ir išbandyti save

Camino yra pakankamai saugus, gerai sužymėtas, netrūksta ženklų, rodančių kryptis, tačiau Ugnė pataria visada būti budriems. Sklinda kalbos, o ir būta tikrų atsitikimų, kai buvo apiplėšti, netgi nužudyti piligrimai. Vietiniai pasakoja, kad kartais nusikaltėliai apsimeta tariamais piligrimais, kad suklaidintų kokį vienišą keliautoją, atimtų iš jo pinigus ir kitą turtą. Žinoma, tokių atvejų gali pasitaikyti visur, todėl nereikėtų to pernelyg sudramatizuoti, tačiau patartina į visokius užkaborius ar neaiškias vietas neiti. Svarbu sekti ženklus ir „nenugrybauti“.

Ugnė, visiems norintiems keliauti Šv. Jokūbo keliu ar leistis į panašų nuotykį, pataria pirmiausia išbandyti save. O ypač savo daiktus, t. y. batus, palapinę, kuprinę ir t. t. Jokiais būdais neišeiti su naujais batais. Naudinga iškeliauti į kelių dienų žygį, stebėti save, kaip jautiesi, ar tau tai patinka.
30 dienų kelionė Ugnei kainavo apie 500 eurų – didžioji dalis pinigų teko maistui ir nakvynei. Tačiau tai nėra kažkoks rodiklis.

Ši suma lengvai kinta nuo jūsų pasirinkimo ir noro jaustis komfortiškai. Jeigu esate tikras atskalūnas, miegosite savo palapinėje, o į piligrimų namus užklysite tik nusiprausti ar nusipirkti maisto, kelionė gali kainuoti ir 200 eurų. Arba, atvirkščiai, visus 800-1000 eurų, jeigu norėsite gausybės patogumų, lovos ir šilto čiužinio.

Tikrasis kelias prasideda tada, kai jį nueini

Ugnė jau galvoja apie kitas keliones ir prasitaria norinti grįžti į Camino. Tačiau šįkart ji norėtų tapti savanore. Savanoriauti galima tik tiems, kurie praėjo šį kelią ir tai patyrė, išjautė jį patys.
Merginai Camino de Santiago Frances davė daug, bet jai labai sunku parinkti žodžius, tinkamai išreikšti viską, kas kelionės metu, po jos, susikaupė viduje.

„Daug laisvės. Pasitikrinu savo vertybes sustodama prie to, kuriam, atrodo, yra sunku, ar pakeldama šiukšles nuo kelio, kuriuo grožiuosi. Kelias davė ir daug tylos. Eidama daug klausiausi. Virš laukų – tyla, per grindinį – daužosi piligrimų lazdos, per stogą – lietus. Ir dabar klausausi. O svarbiausia, nors ėjau viena, bet tokia nebuvau. Jaučiau bendrystę tiek su einančiais, tiek su paliktais namuose. Džiaugsmas tikras tada, kai jis pasidalintas. O žmonės, kurie šalia, yra dovana, ją reikia skubėti priimti. Štai, eini drauge, bet vėliau keliai išsišakoja. Ir nėra jų arba nėra tavęs.

Didelį įspūdį paliko žmonių rūpestis ir nuoširdumas, norėjimas „atiduoti“ savęs kuo daugiau, padėti. Sakoma, kad tikrasis Camino prasideda tada, kai jį nueini. Jeigu to neįvyksta, tuomet jį nuėjai veltui. Nesvarbu, pasieksi tą Santjago de Kompostelos katedrą, ar ne, svarbu, kaip kelias tave keičia, koks po jo grįžti. Svarbu grįžti „ne tokiam pat“.

Savęs klausiau, ar tikrai šis kelias mane pakeitė, ar grįžau tokia pat? Tai ši kelionė davė daug laiko apmąstymams, galvojimui, kaip aš noriu toliau dėlioti savo dienas. Taip yra ir gyvenime – užduodi sau daug klausimų, kartais turi sustoti ir pagalvoti, ką tu jame veiki? Ar tikrai per gyvenimą eini taip, kaip galbūt norėtum? Tai labai asmeniškas patyrimas. Grįžau tikrai kitokia“, – prisiminimais dalijosi Ugnė.