Keliautojai Gediminas Ilgūnas, Giedrė Strikulienė, Jurga, Alenas ir Justinas Radvilos, Valdas Banevičius bei šių eilučių autorius Edmundas Ganusauskas baigė žygį aplink Vytauto Lietuvą.
© E.Ganusausko nuotr.

Jeigu per kokį stebuklą akis netikėtai atrištų Odesos centre, greičiausiai pasakytum – Paryžius! Puošnūs pastatai, meniškos reklamos, jaukios lauko kavinės, skoningos vitrinos. Ant aukšto postamento vėl stovi Jekaterina II su žemiau jos pėdų stovinčiais favoritais, tarp kurių ir grafas Platonas Zubovas, mums, jo ainių bendrapiliečiams, lyg ir artimesnis už kitus.

Garsiojoje De Ribaso gatvėje – memorialinė lenta Adomui Mickevičiui. Žinoma, ilgesingas poeto atodūsis „Tėvynė, Lietuva...“ prasiveržė ne Odesoje, čia gimė „Krymo sonetai“, tačiau mums tas dainiaus atminimo ženklas, tarsi koks Lietuvos dvelksmas, kutena paširdžius ir gana.

Mūsų maršrutas jau irgi suka Lietuvos link. Odesoje, kiek beieškojome lietuviškų pėdsakų iš gilesnės senovės, ne kartą radome vis tą patį: „Lietuvos kunigaikščiai, sumušę totorių ordas...“ arba „XV amžiuje miestas keletą dešimtmečių priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei“.

Artėjant Kotovsko miestui, 1935 metais taip pavadintam pomirtinei raudonojo karvedžio Grigorijaus Kotovskio garbei, ėmė rastis miškelių, kurių vakar taip pasigedome, ieškodami vietos palapinėms. Važiuojant per šio krašto kaimus ar miestelius, į akis krito baisus skurdas. Tokio nykaus vaizdo per dvi savaites, regis, dar nebuvome matę. „Cukraus fabriką uždarė, baldų uždarė, visi išsivažinėjo, į prezidento rinkimus neisime!“, – kaip iš kulkosvaidžio papylė užšnekinta moteriškė.

Siaubingi ir keliai. Iš asfalto seniai likęs tik pavadinimas, o duobės – tikri spąstai vairuotojui, juolab mėgstančiam greitį, kaip mūsų lyderis Gediminas. Ore tvyrojo nenusakoma tvankuma, saulė, atrodo, spigino ne tik per stiklus, bet ir „Jettos“ stogą.

Vieną atkarpą, užuot važiavę išdaužytu asfaltu, pasukome, kaip patarė vietinis vairuotojas, dvigubai trumpesniu lauko keliu. Matyt, mes iš tikrųjų laimėjome laiko, tačiau bent porą kartų buvome sunerimę: jeigu ką, kaip išnešime iš duobės savo ištikimąją „Jettą“?

Ne tik dabar, o nuo pat kelionės pradžios mes kartas nuo karto vieni kitus linksminome laisvai persakomu epizodu iš nemarių Nikolajaus Gogolio „Mirusių sielų“: du prie smuklės durų nuobodžiaujantys rusų mužikai stebėjo, kaip prie viešbučio privažiavo brička, ir samprotavo, ar tas ratas nuvažiuotų iki Maskvos? Iki Maskvos nuvažiuotų, sutarė abu. O iki Kazanės? Ne, iki Kazanės nenuvažiuotų, nusprendė irgi vieningai.

Nepasakytum, kad tokie mūsų juokeliai buvo visai be pagrindo. Mat Gedimino automobilis, taigi mūsų „Jetta“, šiemet mini savo dvidešimtmetį...
Tačiau ditirambais ją apipilsime, kai sugrįšime iki S.Daukanto aikštės, iš kurios prieš tris savaites pajudėjome. Mūsų Radvilos, aišku, irgi bučiuos į nosį savo „Renault“.

Pirmąjį paminklą Ukrainoje 1932–1933 metais badu numarintiems žmonėms pamatėme Tiaginkos, netoli Chersono, kapinaitėse. Paskui panašių skaudaus atminimo ženklų neieškodami rasdavome įvairiuose Ukrainos miestuose ir miesteliuose. Odesos kraštotyros muziejuje parengta ekspozicija, kurioje vieną sieną užima nuotraukos su kraują stingdančiais vaizdais, kitą – autentiški dokumentai.

„Mes, Stalino vardo artelės kolūkiečiai, rašome jums draugai Kalininai, Molotovai ir draugui vadui Stalinui. Mūsų kolūkiečiai miršta iš bado. Kaime 652 kiemai, mirė 1015 žmonių. Nėra kam surinkti lavonų, guli po dvi savaites. Negalime suprasti, kas vyksta, juk derlius buvo geras...“

Badmetis buvo ištikęs ir kai kurias Rusijos sritis, tačiau tai nebuvo sąmoningas tautos marinimas kaip Ukrainoje. Neveltui tik ukrainiečiai vartoja to reiškinio esmę taip taikliai nusakantį žodį „golodomor“.

Paskutinį sykį mūsų kelyje Leninas pasitaikė Kryžapolyje, kuris nuo Odesos Vakarų Ukrainos link nutolęs apie tris šimtus kilometrų. Stabo paminklų matėme panašiai tiek pat, kaip ir ant postamentų užrioglintų tankų. Leninus paprastai kurdavo pripažinti meistrai – pasaulinio proletariato vado statulos atitikdavo socialistinio realizmo etalonus ir neretai pretenduodavo į neprastą meninį lygį.

Tačiau Kryžapolio Leninas – kitas atvejis. Čia jis – nelabai aukštai nuo žemės pakeltas nedidelis, geltona bronza aptepliotas lipdinys nudaužta nosimi. Pasaulio muziejuose gali pamatyti daug antikos šedevrų, numuštais vyrų pasididžiavimais ir nosimis – toks buvo užkariautojų barbarų stilius, pralaimėjusius paniekinanti tradicija. Leninas – visada kelnėtas, todėl liko tik be nosies. Kryžapolio menininkai nesiėmė plastinių operacijų, tik užtepė dažais, tad ir stovi dabar tarp medžių apleistame parke kažkoks baisūnas Lenino vardu.

Užtat gamta! Kelias vingiuoja kalvomis, vienur atverdamas akims miškingus tolius, kitur – giliuose slėniuose prigludusius miesteliu. Kiekviena vietovė – miestas ar kaimas – turi kažką savito, tik jam vienam būdingo. Antai prie Dniestro, skiriančio Ukrainą ir Moldovą, savo gyvenimą gyvena Jampolis, kurio esminis bruožas, kad turgus čia, regis, didesnis už patį miestelį. Pagrindinė gatvė, kuri mums rodė kelią į Podolės Kamenecą, buvo taip užtvindyta prekeivių, kad ir taip vos judėję sustojome pasižiūrėti, kas čia per stebuklai.

„Kiek daug daiktų, kurių man nereikia“, – prieš tūkstantmečius turguje nusistebėjo išminčius, ir panašu, kad jis, juolab gyvenęs asketiškai, buvo teisus. Tačiau yra ir kita teisybė – toji vargana prekyba ant šaligatvio šiems Jampolio žmonėms yra, ko gero, vienintelė galimybė išgyventi.

Pasakyti, kad keliaujame po Ukrainą, ieškodami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pėdsakų, būtų per ne lyg drąsi paraiška. Veikiau komiška. LDK paveldas Ukrainoje istorikų nuodugniai ištyrinėtas – tik netingėk skaityti, ypač... ukrainiečių kalba. Ne per seniausiai Kijeve išleista plati istorinė apybraiža „Ukraina: litovska doba 1320–1569“. Išvertus nematytą žodį, matyt, būtų „Ukraina: lietuviškas laikotarpis...“

Istorinę medžiagą, kitaip sakant, straipsnius šiam puikiam ir poligrafijos požiūriu leidiniui parengė Ukrainos istorikai. Iš Lietuvos pusės projektą koordinavo prof. Alfredas Bumblauskas ir dr. Genutė Kirkienė, ranką neabejotinai pridėjo ir Lietuvos ambasada Ukrainoje.

Suprantama, knygoje plačiai aprašytas ir Podolės Kamenecas, kuriuo ir mes kelias valandas gerėjomės. Tarsi kokie ekspertai nusprendėme, kad šis senamiestis pelnytai sulaukė UNESCO dėmesio. Iš tolo akį traukia Šv. apaštalų Petro ir Povilo katedra, iškilusi vietoje medinės, kurią apie 1370-uosius pastatė Algirdo sūnėnas, Lietuvos kunigaikštis Jurijus Kariotovičius.

Vėlesniais laikais miestą užgrobę turkai prie Katedros prilipdė aukštesnį už krikščionių šventovę minaretą. Paskui šį kraštą atsikariavę lenkai neliko skolingi – užkėlė ant minareto Švenčiausiąją Mergelę. Tokiu būdu atoslūgių tarp karų metais gimė unikalus skirtingų religijų ir architektūros krypčių derinys.

Skverelyje stovi paminklas Jonui Pauliui II, o šalia akmenyje iškalti visai kitur, islamą išpažįstančiame krašte, pasakyti šviesaus atminimo popiežiaus žodžiai: „Jis yra vienas. Šią tikėjimo tiesą krikščionys paveldėjo iš Izraelio sūnų ir dalinasi ja su tikrais musulmonais. Tai – tikėjimas į vieną Dievą, dangaus ir žemės Viešpatį, visagalį ir gailestingą“.

Pakeliui į tvirtovę, ypač gražią žvelgiant į ją iš toliau, lenkdami rusų grupelę, išgirdome gidę minint Lietuvos vardą. Pasinaudojęs pauze, paprašiau pakartoti tuos širdį glostančius žodžius. Diktofone taip ir liko: „1362 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas sumuša totorius ir prijungia šias žemes prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tai buvo pats taikingiausiais periodas mūsų valstybės istorijoje“.

Užtat tvirtovės ekspozicijose Lietuva nepaminėta. Gal todėl, kad dabar stovinti tvirtovė – jau XVI amžiaus pradžios statinys. Ne ta, kurią, kaip rašo žinynai, plėtė Vytautas. Vis dėlto apmaudu, kad nutylėta tai, ko apeiti, atrodytų, neįmanoma.

Vos už trisdešimties kilometrų – dar vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paribio miestas Chotinas su gražia ir kažkada, kaip gali spėti, labai galinga pilimi. Regis, beveik galėtum pasirašyti po emocingais rašytojo Rimanto Vanago žodžiais: „O to paties didvyrio (Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus) vadovaujamų 70 000 Žečpospolitos karių apgintas Chotinas, kai juos puolė 220 000 turkų? Net pačiame Chotine šiandien kažkodėl niekas neskuba aiškinti, kas iš tiesų atrėmė tą grėsmingą laviną – paminklas vaizduoja ką nori, tik ne LDK karį ar karvedį....“

Teisybės dėlei, reikėtų pasakyti, kad daugelis šaltinių nurodo, jog šiame mūšyje dalyvavo ir pasižymėjo du karžygiai: Jonas Karolis Chodkevičius su 35 tūkstančiais karių, ir Zaporožės kazokų etmonas Petras Sagaidačnas su 40 tūkstančių vyrų. Tačiau rašytojas, matyt, dar labiau susikrimstų apsilankęs Černovcų kraštotyros muziejuje, kur apie mūsų tautietį net neužsiminta – visi nuopelnai už pergalę Chotino mūšyje atiduoti Zaporožės etmonui, apgynusiam, kaip parašyta, Ukrainą ir Lenkiją. Tarsi kokia paguoda ekspozicijoje kabo Abiejų Tautų Respublikos, dažniau kol kas vadinamos Žečpospolita, kario šarvai...

Jeigu dar žodį kitą šia tema, vertėtų atsigręžti į Rusiją. Kalugos muziejuje skaitėme: „Rusijai buvo skirtas aukštas pašaukimas – jos neaprėpiamos lygumos sugėrė mongolų jėgą ir sustabdė antplūdį pačiame Europos pakraštyje...“. Taip pasakė ne kas kitas, o didis rusų poetas Aleksandras Puškinas. Tačiau kodėl mums nesušukus visai kitaip: Lietuvai teko aukštoji misija, Lietuva sustabdė totorius iš Rytų ir kryžiuočius iš Vakarų!

Sąmoningai neieškodamas mūsų istorikų pritarimo, persakysiu arba pacituosiu vieną kitą Rusijos mokslininkų mintį, patvirtinančią, jog istorinės tiesos nutylėjimas tėra paprasta kai kurių valstybių politika.

Istorikas iš Sankt Peterburgo Michailas Kromas knygoje „Mež Rusju i Litvoj“ rašo: „Iki šiol nėra nei vieno specialaus tyrinėjimo, skirto Smolensko, Briansko, Toropeco, Dorogobužo, Viazmos istorijai Lietuvos periodu. Sovietų tyrinėtojus domino tik istorija nuo to laiko, kai tos žemės tapo Rusijos valstybės dalimi.“

Kitas Sankt Peterburgo mokslininkas Aleksandras Filiuškinas prieš trejus metus Vilniuje vykusiame seminare pripažino, kad rusų istorikų koncepcijose LDK niekada neegzistavo, kaip savarankiškas istorijos subjektas.

Renginio apžvalgoje rašyta: „Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste Rusijoje domėtasi tiek, kiek ji buvo aktuali pagrindžiant ar papildant tam tikrą Rusijos imperijos modelį, pavyzdžiui, į amžinos grėsmės iš išorės koncepciją LDK istorijos siužetai buvo sklandžiai įkomponuoti, pateikiant Rusiją kaip LDK ekspansijos auką, o, išryškėjus Rusijos imperialistinėms aspiracijoms, pasirodė LDK, kaip senų rusiškų žemių, istorijos variantas“.

Tačiau grįžkime į kelią. Sekmadienį, vienintelį kartą mūsų kelionėje šiek tiek nutolę nuo buvusių LDK ribų, užkopėme į Goverlą. Tuo nenuobodžiu maršu mes bent jau patys sau priminėme Lietuvos vardo tūkstantmetį. Žygio vėliavą aukščiausiame Karpatų taške iškėlė Justas, kuriam ši ceremonija buvo patikėta ir šeštadienio vakare įkūrus stovyklavietę jaunų guculų Miroslavos ir Volodimyro kieme.

Šviesūs, su viltimi į dukrelių Vlados ir Snežanos ateitį žvelgiantys žmonės bando plėsti nuosavą verslą, bet galėjai suprasti, kad muziką čia užsako reketo riteriai, o pasitikėti valdžia – bergždžias reikalas. Su tais mielais žmonėmis išsiskyrėme tikėdami, kad pasimatysime Lietuvoje.

Užkarpatėje nustebino keistas kontrastas: antai Jasenia tebėra beveik tokia, kokią matėme prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, o Jaremčia, virstanti šiuolaikišku kurortu su naujais viešbučiais ir kavinėmis, pasikeitė neatpažįstamai. Kyla čia, kaip ir visoje Ukrainoje, unitų, rečiau Romos katalikų, bažnyčios. Tikras bumas, o paaiškinti šį reiškinį bent iš dalies galima tuo, kad sovietų laikais valdžia šiuose kraštuose šiaip taip pakentė tik pravoslavų cerkvę.

Įvažiavę į Ivano Frankovską visai netyčia pataikėme prie paminklo Ukrainos nepriklausomybės simboliu tapusiam ginkuoto pasipreišinimo sovietams vadovui Stepanui Banderai. Mūsų vadovui Gediminui, lageryje sėdėjusiam kartu su ukrainiečiais partizanais arba „banderovcais“, tai buvo tikras atradimas.

Pasirodo, monumentas pastatytas šiemet 100-ųjų Ukrainos partizanų vado gimimo metinių proga. Lvove paminklas Stepanui Banderai atidengtas gerokai anksčiau, o Turgaus aikštėje Nr. 14 jau kuris laikas veikia partizanų bunkerį primenantis restoranas. Pasibeldus į užsklęstas duris, jas po kurio laiko praveria vokišku automatu ginkluotas kovotojas: „Ne maskoliai?“

Viduje – partizanų ginklai, net šaudykla su suvarpytais Stalino portretais, išdidintos pokario metų nuotraukos. Tik virtuvės negali vadinti autentiška – per gera.

Dar tik artėjant prie Lvovo, mūsų laukė staigmena: Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža atsiuntė žinutę su malonia naujiena: ambasada pasirūpino mūsų nakvyne Lvove. Kitą dieną mus maloniai globojo Lietuvos garbės konsulato Lvove atsakingoji sekretorė Beatričė Beliavciv – apie miestą ir jo istoriją prikalbėjo, kaip mėgdavo sakyti šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, pilnas ausis, ir tai buvo puiku.

Aplankėme ir muziejų. Žemėlapis „Lietuvos ir Lenkijos užgrobtos Ukrainos žemės“, Lietuvos Statuto kopija, Algirdo portretas su prierašu, kad jo laikais oficiali LDK kalba buvo ukrainiečių. Tik klausimas, ar jau buvo susiformavusi ukrainiečių tauta? Taigi vėl antklodę į savo pusę...

Užtat kokia atgaiva širdžiai Luckas! Vos įžengęs pro Liubarto pilies vartus, kieme, šalia patrankų, regi buvusių kunigaikščių rūmų menę puošusias akmens plokštes, menančias 1429 metų Europos monarchų suvažiavimą, kuriame nuspręsta karūnuoti Vytautą. Išėjęs iš pilies, neaplenksi prabangios, bet kartu ir jaukios, o mums ypač mielos užeigos „Vytauto karūna“. Menėje Kęstučio, Liubarto, Vytauto portretai, ant kitos sienos – karūnos atvaizdas. Tos, kuri dėl netikėtos Vytauto mirties (1430-10- 27) taip ir nespėjo dar labiau išaukštinti jo, kaip didžio politiko, asmenybės.

Pilies dailės muziejuje kur bepasisuktum – Radvilų portretai. Ypač įspūdingas 1800 metais tapytas šeimyninis Prūsijos princesės Luizos ir kunigaikščio Antano Radvilos portretas. Visai nedaug nuo Lucko nutolusi Olyka – tarsi Radvilų giminės sostinė. Mes beveik neabejojame, kad mūsų kelionės draugai Radvilos – irgi kunigaikščiai, tačiau Alenas pabrėžtinai ignoruoja titulą, nesigviežia ir giminės dvarų.

Nuo Lucko kilometrai po mūsų automobilių ratais ėmė slysti greičiau.
Nakvojome Ukrainos ir Lenkijos pasienyje, varganame Liubomlio viešbutėlyje. Ar kas nors dar prisimena sovietų laikų bendrabučius su nukarusiais iš po langų rėmų porolonais? Belieka įsivaizduoti, kuo tai virto dar po dvidešimties metų.

Liubomlis mums įdomus tuo, kad čia, regis, 1392 metais buvo susitikę Vytautas ir Jogaila. Gal jie vis dėlto matėsi ne šitame viešbutyje – taip paikai juokavome, matyt, dėl artėjusios kelionės pabaigos.

Chelmas, Vlodava, Baltastogė, Augustavas. Fotografija prie mielo, tegu ir gelžbetoninio užrašo „Lietuvos Respublika“. S.Daukanto aikštė. 5537 kilometrai. Glėbesčiuojamės, jausdami artėjančio išsiskyrimo graudulį – kelionė mus suartino.

O jeigu vienu sakiniu apie mūsų kelionę? Gedimino mintis: žygis aplink Vytauto Lietuvą ne tik suteikė žinių apie LDK, bet ir padėjo geriau suvokti mūsų vietą dabartyje. Valdas vis dar juokauja, girdi, Vytautas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę jojo skersai ir išilgai, bet pakraščiais, matyt, neapjojo.

Ne, nėra paprasta vienu žodžiu apibendrinti, ką pamatėme ir patyrėme. Šią minutę kelionė mums vis dar – nuostabus nuotykis, šmėkštelėjęs kaip mirksnis ir pasibaigęs. Matyt, reikės šiek tiek laiko, kad galėtume atsukti atminties juostą ir ramiai peržiūrėti. Kol kas reikėtų pasakyti, kad mums labai sekėsi: veikė primusas, nepritrūko lietuviškų lašinių, sukosi ratai, o kelyje sutikdavome vien gerus žmones.

Žinoma, mes važiavome ne atradimų, tačiau sąžiningai beldėmės į muziejų duris ir buvome kaip vaikai laimingi aptikę kokią užuominą apie Lietuvą – pinigą, antspaudą, žemėlapį, faksimilę. Suvokėme, jog tai – jokia naujiena ne tik istorijos profesoriams, tačiau niekas negalėjo atimti iš mūsų to džiaugsmo.

Aišku, svaigino erdvės, kurios kažkada vadinosi Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tos teritorijos ir plotai ypač kaitino subtilių pajautimų kupiną Giedrės vaizduotę. Aleną labiau už kitus muziejuose žeidė istorijos nutylėjimai, apie kuriuos jau esame užsiminę. Sakėme, jog tai greičiausiai priklauso ir nuo valstybės politikos. Šiaip ar taip būta ir kitokio požiūrio į istoriją.

1862 metais Novgorode, kuris laikomas Rusijos valstybingumo simboliu, buvo atidengtas milžiniškas varpo formos paminklas „Rusijos tūkstantmetis“. Sakoma, kad tai caras Aleksandras II įsakęs mokslo vyrams sudaryti labiausiai Rusijai nusipelniusių valstybės, karo, mokslo ir kultūros veikėjų sąrašą. Skulptoriaus Michailo Mikešino kompozicijoje – 116 figūrų, tarp kurių, regis, aštuoni svetimšaliai. Beveik vien lietuviai – Daumantas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas...

Kelionė aplink Vytauto Didžiojo Lietuvą (I)
Kelionė aplink Vytauto Didžiojo Lietuvą (II)
Kelionė aplink Vytauto Didžiojo Lietuvą (III)
Kelionė aplink Vytauto Didžiojo Lietuvą (IV)

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (268)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Liūdnas teroristų likimas (26)

Terorizmas nekeičia pasaulio ir tai labiausiai erzina pačius teroristus, kurie bando įsivaizduoti,...

Patarimai ruošiantis dviračių žygiui ar maratonui: kai ko galite pasimokyti ir iš vaikų

Skaudančios kojos, varvantis prakaitas ir nuo sėdynės geliančios kirkšnys – taip gali atrodyti...

Darbas, kuriame jaunystė – abejotinas privalumas

Tarp jaunų parlamentarų rinkėjai dažniausiai mini didžiųjų partijų lyderius, o kiti jauni...

Gelbėtojai įspėja: šeštadienį vakare siaus škvalas, stambi kruša (14)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informuoja, kad šeštadienį šalį siaubs audra.

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (118)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Nemaitonių kaime – tragiška nelaimė: prie namų nuskendo du vaikai papildyta 19.39 (79)

Šeštadienį Kaišiadorių rajone esančiame Nemaitonių kaime mirė du mažamečiai. Prie namų...

Kovos su terorizmu ekspertas: ruoškimės, tuoj teroristai panaudos naują ginklą (276)

Ateityje teroristų ginklu dideliuose Europos miestuose gali tapti valdomi dronai su sprogmenimis. Tai...

„Karklės“ dalyvių stilius traukė akį: išsiskyrė keisčiausiais įvaizdžiais (4)

Vainikuoti 2017 metų vasarą ir ištraukti iš spintos dar nespėtus pademonstruoti stilingus...

J. Lopez specialistė atskleidė jos grožio paslaptis – stebuklingų priemonių ieškokite savo virtuvėje (1)

Rugpjūtis – saulės ir karščio nualintų plaukų mėnuo. Šis scenarijus kartojasi kiekvienais...