Tarptautinė organizacija „Walk Free Foundation“ skelbia, kad Lietuvoje yra apie 10 600 šiuolaikinės vergijos aukų. Į šią grupę patenka seksualinis išnaudojimas, prekyba žmonėmis, prekyba organais, priverstinės santuokos, elgetavimas, priverstinis darbas ar jo neapmokėjimas. Būtent pastaroji grupė, priverstinis darbas arba nesumokėjimas už jį, yra skaudžiausiai ir dažniausiai pasitaikanti lietuvių problema užsienyje.
Linas sutiko pasidalinti savo nemalonia patirtimi, kai dirbdamas Prancūzijoje pakliuvo į sukčių rankas – darbdavys pasakė, kad Lukas niekada pas jį nedirbo ir jo nepažįsta, tad jokių pinigų vyras negaus. Nepaisant, kad tai įvyko 2003 m., Linas pripažįsta – mažai kas pasikeitė, žmonės taip pat apgaudinėjami ir toliau. Tik dar profesionaliau ir šlykščiau.
– Sakykite, kaip kilo mintis išvykti į užsienį ir ką tikėjotės ten rasti?
– Išvažiavau 2003-iaisiais į Prancūziją, Paryžių. Susigundžiau dideliais pinigais. Atvykęs iš nuogirdų žinojau, kur ieškotis darbo. Kadangi Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, rasti darbo buvo sunku. Pradžioje viskas buvo gražu – kiekvieną vakarą mokėdavo už darbą, tačiau po kurio laiko viskas nusitęsė iki to, kad negavome pinigų už visą mėnesį.
– Ar nekilo įtarimų Jums, kolegoms, kodėl taip ilgai negaunate pinigų?
– Darbdaviai labai domėjosi, ar turiu giminių Paryžiuje, pažįstamų. Nieko nenujausdamas papasakojau, kad esu visiškai vienas ir nieko nepažįstu. Paėmė mano dokumentus, pasakę, kad įdarbins legaliai. To nebuvo. Be to, neturėjome teisės dirbti legaliai. Duodavo 10 eurų, nors tarėmės, kad bus 60 ir vis prisigalvodavo priežasčių, kad tai kortelė užblokuota, tai dokumentai nesutvarkyti ir t. t.
– Tačiau galiausiai neištvėrėte?
– Sunku pagalvoti apie tokį nesiskaitymą su žmogumi. Ką darėte, galbūt kažkur kreipėtės?
– Iš pradžių labai bijojau kažkur kreiptis, visgi, kaip supratote, dirbau nelegaliai. Tačiau sugebėjau tuos pinigus susigrąžinti! Mokėjau kalbėti prancūziškai, todėl kreipiausi į jų Darbo inspekciją prašydamas pagalbos. Ilgai sukau galvą, kaip galima įrodyti, kad ten dirbau, kadangi jokių įdarbinimo dokumentų nepasirašiau, tiesiog sutarėme viską žodžiu.
– Visgi, kol dar nepriartėjome prie atomazgos, papasakokite, kokiu darbu vertėtės?
– Dirbau atrakcionų parke. Reikėdavo išrinkti ir surinkti atrakcionų konstrukcijas. Tai fiziškai varginantis ir daug sveikatos pareikalaujantis darbas. Ir taip kasdien po 10-12 valandų. Net sapnuodavau karuseles...
– Tačiau pinigai turbūt buvo žadami dideli?
Nepaisant, kad žadėjo aukso kalnus, nieko panašaus neįvyko.
– Nesupratote, kad esate mulkinamas ar tiesiog viskas taip įtikinamai skambėjo?
– Nebuvau pirmas ar paskutinis, kurį prancūzai apgavo. Sistema paprasta: tave atveža į prabangiai atrodantį restoraną, parodo, kokie jie turtingi, svetingi, pavaišina. Įteigia, kad gerai gyvensi, galėsi daug užsidirbti. Pradžioje moka tą sutartą sumą, rodos, viskas gerai, tačiau galiausiai visas šitas burbulas subliūkšta ir supranti patekęs į apgaulės voratinklį.
– Supratęs, kad tapote pasipelnymo auka, galvojote, kaip išsireikalauti savo sunkiai uždirbtus pinigus, ar susitaikėte ir ėmėtės ieškoti kito darbo?
– Kiek žinau, ši nemaloni patirtis, prisidėjo ir prie kitos Jūsų veiklos?
– Viskas labai įdomiai susiklostė. Po šio įvykio nusprendžiau Prancūzijoje užsiimti švietėjiška veikla – teikti lietuviams, kitataučiams, nelegaliai dirbantiems teisinę pagalbą. Gandas apie tokią mano pagalbą sklido greitai. Nustebau, kiek daug žmonių buvo apgaudinėjami Prancūzijoje.
– Daugiau kreipėsi nukentėję lietuviai, ar kitų tautybių žmonės?
– Sakyčiau, kad lietuvių nebuvo tiek daug. Prancūzija tuo metu nebuvo labai populiari tarp mūsų tautiečių. Daugiausiai į mane kreipėsi nukentėję ukrainiečiai, baltarusiai, prašantys politinio prieglobsčio, rusai, čečėnai. Jie nemokėjo prancūziškai, bet stengėsi kažkaip įsitvirtinti, dirbti ir tikėjo, kad uždirbs, išlaikys save, savo šeimą.
– Nesmagu skaičiuoti svetimus pinigus, bet kiek darbdavys Jums buvo skolingas?
– Būtumėte netekęs didelės pinigų sumos. Ar atgavote ją visą, ar tik dalį?
– Per didelius vargus ir nervus atgavau visą sumą, o darbdavys gavo baudą. Tačiau supraskite – aš mokėjau prancūziškai, sugebėjau susisiekti su Darbo inspekcija, gauti informaciją, prisiminti apie tuos 2 varžtelius. Galima sakyti, tai buvo visiškas atsitiktinumas. Tačiau daug žmonių tiesiog numoja ranka ir susitaiko su tokia šlykščia situacija.
– Manote, kad tokių nukentėjusių Prancūzijoje, kur prancūzai ir ne tik, išnaudoja iš užsienio atvykusius žmones, yra daug daugiau?
– Pas mane atkeliaudavo per keliasdešimt žmonių, o kai kurie tiesiog paskambindavo, parašydavo, bet galiausiai neatvykdavo. Manau, kad tokių nukentėjusių galėjo būti net keli šimtai, o gal ir tūkstančiai!
– Bandėte padėti jiems susigrąžinti pinigus?
– Statybose dažnai mokama „į rankas“, nuslepiant mokesčius. Ar teko susidurti Prancūzijoje ir su tokia nukentėjusiųjų patirtimi?
– Teko. Šiaip geri statybininkai kasdien gali uždirbti po 150-200 eurų. Ir aš kalbu apie normalius darbininkus, o ne simuliuojančius ar imituojančius darbo procesą. Patys darbdaviai leidžia užuominomis, o kartais ir tiesiogiai pasiūlyti mokėti „tiesiai į rankas“. Jeigu legaliai galėtumėte uždirbti 1300 eurų, tai jie tau pasiūlo dirbti nelegaliai, mokėdami 1600. Žmonės ir susigundo. O vėliau nudega ir dažnai negali įrodyti, kad ten dirbo. Arba bijo, juk dirbo nelegaliai.
– Kaip tada patartumėte elgtis tiems, kurie dirba vynuogynuose, ūkiuose, kaip ten galima apsisaugoti nuo įvairių apgavysčių?
– Labai paprasta – įkirpkit medelio šaką, įpjaukite į jį kažkokį ženklą, indeksą. Viskas! Darbdavys tvirtins Darbo inspekcijai, kad jūs nedirbote. Jūs pasakysite, kad 3 eilėje, 5 medis iš dešinės turi tokį ir tokį ženklą. To tikrai negalėsi padaryti, jeigu nebūsi ten dirbęs. Kitaip tariant, žmonės turi būti atsargūs ir visko nepriimti už gryną tiesą, nes atkeliavus į svetimą šalį nereikėtų tikėti viskuo, ką tau sako. Net jeigu tai atrodo kaip rožinės svajonės. Identifikuokite save ir būkite atsargūs kiekviename žingsnyje!