Ketvirtą ryto 5,5 kilometrų aukščio Kala Patar apsijuosė kopiančiųjų švieselėmis. Ant galvos švietė ir mano žibintas, nors giedrą naktį kojos pačios apčiuopė akmenis. Vingiuojantis takas kilo aukštyn, į Juodojo Akmens viršūnę, apdovanotą gražiausiais vaizdais į pasaulio stogą, visų kalnų motiną. Aušra dar neskubėjo, pilnaties šviesa melsvai nudažė kalnų viršūnes, alsuojančias į veidą stingdančiu šalčiu.

Paskui Mėnulį link horizonto keliavo ryškiai spindintis Jupiteris, per juodą dangų švystelėjusi žvaigždė trenkėsi į Everestą ir jaukiai užgeso jo užantyje.

Viršuje saulės jau laukė amerikietis Rokas, trinantis sustingusius pirštus, bet švytintis iš laimės. Du draugai australai, su kuriais dalijomės dalį kelio, irgi pasiekė savo tikslą. Kažkas šalia giliai užsimaukšlinęs kepurę pasiūlė kavos. Visi buvo savi, nes kaip romantiškiausi pasaulio pakvaišėliai sulipo vedami kažkokio sunkiai apčiuopiamo, nenusakomo jausmo.

Nepalietis uždegė smilkalų ir jų kvapūs dūmai kildami aukštyn į brėkštantį dangų nunešė auką dievams.

Niekur kitur kalnuose nebuvau patyrusi tokio gamtinio sakralumo: pirmieji saulės spinduliai, bėgantys per aukščiausias pasaulio viršūnes – Nupsę, Lotsę, Ama Dablam, Everestą, skambėjo su visomis gyvomis būtybėmis sujungiančios budistų mantros ritmu: „Om Mani Padme Hum“.

Pusšešto kilometro iškilusios viršūnės, gerokai lenkiančios aukščiausią Vakarų Europos kalną, čia tėra tik „kalvos“, ant kurių jautiesi kaip žemės vabalas prieš snieguotas milžines. Tai, kas gražiausia žemėje, yra čia.

„Japonai verkė iš laimės, kai juos nuvedžiau iki Everesto bazinės stovyklos“, – sakė gidas Nirajamas. Ir jam pačiam užlūžo balsas. Himalajuose taip dažnai nutinka – jei pasiseka, verkia iš džiaugsmo, jei ne – iš liūdesio. Šią duoklę Nepalui atidaviau jau grįžusi namo. Nors pasiilgau Vakarų civilizacijos: kokie tylūs ir tvarkingi atrodė mūsų miestai, tyras oras, žmonės be kaukių ant veido, bet kai važiuojant iš oro uosto mašinoje iš CD grotuvo pasigirdo „Om Mani...“, širdį suspaudė nepakeliama nostalgija.

Kalnuose vienišas nesijauti

Prieš kelionę manęs klausė, ar nebijau trenktis kažkur į Nepalą, tarsi į pasaulio užribį? Himalajuose pasijutau kaip Romoje, į kurią veda visi keliai. Nuo Luklos oro uosto iki Everesto bazinės stovyklos traukė virtinės keliautojų, nes spalio pradžioje baigiasi vasaros musonai ir prasideda pats turizmo sezono pikas.

Luklos oro uoste (2,8 km aukštyje) lėktuvėliai zvimbė kaip kamanės: kiek pablyškęs gidas Nirajamas skrido sodriai paženklinęs kaktą, kad gautų dievų palaiminimą. Vėliau prisipažino bijojęs. Prieš dvejus metus kartą leidžiantis staiga užslinko debesis ir lėktuvas, pusę metro per žemai nusileidęs, trenkėsi į uolą.

Žuvo vokiečių grupė ir ją lydėję vietiniai gidai. Mums atskridus, po dviejų dienų tėškėsi kitas lėktuvas, bet, laimei, niekas nenukentėjo. O tą dieną, kai turėjome išskristi, vyko tikras siaubo spektaklis. Iš vakaro tirštas rūkas sutrikdė skrydžius, todėl dabar pilotai dirbo „dviem pamainom“. Vienas kilo, kitas leidosi ir kaip maršrutinis autobusiukas tuoj pat zvimbė į aikštelės pakraštį, kad netrukdytų eismo.

Aptarnaujantis personalas lakstė kaip zuikiai, iš bagažinių lupo kuprines, kiti jau krovė išvykstančiųjų mantą, turistai prie lėktuvo lėkė sprintu ir dar švilpuku it kareiviai per pratybas buvo raginami: „Greičiau, greičiau!“ Penkios minutės ir lėktuvas jau vėl ore. Tuo pačiu metu dar suko ratus malūnsparniai. Nieko nuostabaus, kad kildamas vienas lėktuvas užkabino bortelį ir buvo visai dienai pastatytas „ant kaladėlių“.

Nukeliavus iki antros nakvynės, Namche Bazaar miestelyje (3,4 km aukštyje), iš tolo primenančiame Šveicarijos kalnų kurortą, atsiveria fantastiški vaizdai į kalnus. Čia gyvenimas virte verda: iš airių klubo plyšauja muzika, veikia bankas, galima pasižiūrėti kiną, aplankyti šerpų kultūros muziejų. Kopiantieji į viršų miestelyje stabteli dviem dienom, kad organizmas spėtų prisitaikyti prie sumažėjusio deguonies slėgio.

Žygio Himalajuose strategija griežta: jei nori pasiekti tikslą, eik lėtai, jei skubėsi, turėsi grįžti atgal. Jau perkopus keturių kilometrų aukštį informaciniai stendai perspėja apie kalnų ligos požymius. Jei savijauta nepagerėja, vienintelė išeitis – žemyn! Gydytojas, kurio konsultacija kainuoja 50 dolerių, ne kažin kuo padės, nes deguonies kaukę galima gauti tik ligoninėje Katmandu.

Keliautojai iš viso pasaulio

Namche Bazaar erdvę dalijasi profesio­nalūs fotografai, kaip pamišę šaudantys įspūdingus vaizdus. Laksto besidairantys savo herojų operatoriai, ant šlaito pasistatę kameras. „Ar nematėte ispanų?“ – klausia mūsų, kai bandome patekti į kadrą vietoj grupės, kurią aplenkėme šlaito apačioje.

„Jei atvažiuoja du japonai, atsiveža tiek vaizdo ir fototechnikos, kad samdo keturis nešikus“, – sako Nirajamas, įsitikinęs, kad tokie už nuotraukas ir filmuotą medžiagą „pasidaro gerus pinigus“.

Thyangche kaimelyje (3,8 km) prie budistų vienuolyno fotogeniškas blondinas dalijo improvizuotą interviu (vėl ispanai, bet jau kiti!), jam prieš nosį asistentas kaip vėduokle siūbavo kailiu apvilktą mikrofoną, profesionaliu žingsniu atbulas žingsniavo operatorius. Prie kabančio tilto per upę alpinistai apsivilkę šturmo amunicija rengėsi parodomajam šou – pražingsniuoti prieš televizijos kameras.

„Saugokitės jakų!“ – šaukė vokietis, kai staiga viršuje už posūkio išniro dulkių debesyje paskendusi galvijų virtinė, įnirtingai mosikuojanti ilgais ragais ir tilindžiuojanti sunkius varpus po kaklais. Jakai ramūs, vilna ilga ir švelni, bet nežinia, ar jiems patinka siaurą taką užėmę turistai. Traukiamės ir randame vietos tik ant stačios uolos...

„Šiuo metu neturiu nei darbo, nei vaikų, nei žmonos, kada keliauti, jei ne dabar? Važinėju po Aziją jau šešis, o gal septynis mėnesius, tiksliai neprisimenu. Nepalas – gražiausia šalis iš visų“, – sako amerikietis Rokas, šiuo metu jau keliaujantis po Europą, siurbiantis į save unikalią patirtį ir įvairiaspalvę kultūrą.

Dvi moteris iš Malaizijos nebuvo sunku įsidėmėti: žingsniavo nuo saulės prisidengusios skėčiu, o mergina iš Austrijos kas vakarą rašė dienoraštį.

Nuo tapybiškų Mustango peizažų alpo prancūzai. Karališkame Chitvano nacionaliniame parke linksminosi kinai, o jų dosnūs arbatpinigiai sukėlė tikrą ekstazę turto, sėkmės ir šeimos deivę Lakšmę Divali šventėje (pagal hinduistų kalendorių, tai Naujųjų, 2068-ųjų metų, šventė) šlovinančiam kaimo jaunimui.

Pajamos – iš turizmo

Skurdi šalis gyvena tik iš turizmo (nuo 1996 iki 2006 m. turistus buvo išvaikęs pilietinis karas, kurį sukėlė maoistai). Beveik nėra jokios pramonės (teko matyti tik plytų bei cemento gamyklas ir Marphos obuolių fabriką, kuriame trys darbuotojai pjausto obuolius peiliukais, paskui mala, spaudžia sultis, iš kurių vietiniai raugina sidrą, beje, nepaprastai skanų).

Žemės ūkis natūrinis – savo poreikiams ir turgui. Maisto parduotuvės skirtos tik turistams, o vietiniai kelis kartus per dieną pasisotina dal bha – ryžiais su virtomis daržovėmis. Užsipila tiršto padažo, susimaišo ir valgo pirštais. Šventinis priedas – keli gabalėliai mėsos, šaukštelis aštraus kario padažo, traškus kukurūzų miltų blynelis. Kavinėse šis patiekalas populiarus ir tarp turistų, nes ryžių daug, o dar galima ir kartoti (visus komponentus, išskyrus mėsą), todėl prisivalgoma sočiai.

Kaime visi ūkio darbai atliekami rankomis – javus, ryžius pjauna pjautuvu, suriša į pėdas, grūdus nudaužo lazda (neatrodo, kad būtų patogiau nei spragilais). Pievos lopinėlį ant akmenuoto šlaito nupeša rankomis. Spalį kauptuku kasa bulves, pavasarį užderės jų antras derlius.

Turizmas sprendžia nedarbo problemą, skatina ne tik šalies vystymąsi, bet ir infliaciją: keliautojas iš Naujosios Zelandijos, lankęsis Nepale pernai, sakė, kad per metus maistas kalnuose pabrango dvigubai. „Dar prieš ketverius metus pieno stiklinė kainavo penkias rupijas (100 rupijų maždaug 1 euras) – dabar jau 25, o turistams 85 rupijos“, – skaičiavo nuvertėjančius pinigus ir mieste gyvenantis nepalietis.

Turizmo sferos darbuotojai mokesčių nemoka, todėl neturi socialinių garantijų. Pensijas gauna tik valstybės tarnautojai. Nirajamas augo kaime, sulaukęs penkiolikos pradėjo dirbti nešiku. Išvažiavo į Katmandu, bandė mokytis, bet studijas nutraukė, nes turėjo dirbti. Jam pasisekė: išmoko anglų kalbą ir tapo turistų vedliu. Tačiau darbas sezoninis: du mėnesiai rudenį (spalis, lapkritis, gal dar gruodis) ir du pavasarį. Žiemą kalnuose per šalta, o vasarą pila musoninės liūtys.

Mantą tempia jakai ir nešikai

Nešikų uždarbis priklauso nuo nešamo svorio – iki šiol nuo Luklos iki Everesto bazinės stovyklos visus krovinius užtempia arba jakai, arba nešikai. Ant galvijų užkrauna kelis maišus bulvių, kopūstų ar alpinistų inventorių ir jie kantriai velka savo jungą. Jei bando priešintis, gauna pagaliu ar akmeniu per pasturgalį.

Bet ir žmonėms nė kiek ne lengviau. Nešikai tempia 40–50 kg svorį, visą mantą pasikabinę su juosta ant kaktos. Dažnai net sportinių batų neturi, įsispyrę į gumines šlepetes. Eina susilenkę dvigubi, o kažkur iš krepšio blerbia muzikėlė. Už lūpos užsikiša kramtomojo tabako – daugiau jokių pramogų.

Mačiau, kaip vietiniai išslenka „į darbą“ rytais iš dūminių pirkelių. Jei gyvena aukštai kalnuose, neturi malkų, degina džiovintą jakų mėšlą, dūmai pro stogą išsivėdina, bet jų spėja sodriai prisigerti į drabužius. Prausiasi ir drabužius skalbia tik kalnų upeliuose, lediniame vandenyje.

Paauglių veidai jau išvagoti raukšlių, jie nė pasenti nespės – vidutinis vyrų amžius Nepale 56 metai, moterų dar trumpesnis – 55. Krovinius tempiantys nešikai nepriklauso net žemiausiai darbininkų ir tarnų kastai, neturi dieviškos kilmės, yra beteisiai vergai. Prie jų nedera liestis, sveikintis, kastoms priklausantys žmonės nevalgo su jais prie vieno stalo – maistas jiems išnešamas į lauką. „Kaip šunims?“ – patikslinu.

„Taip, kaip šunims“, – energingai linkteli galvą Nirajamas. Gimęs vaikas į šį pasaulį atsineša tėvų kastos stigmą, kurios negali pakeisti, nors pastaruoju metu miestuose ribos tarp kastų tampa ne tokios ryškios.

Nešikų nereikia painioti su šerpais. 1953 metais šią kalnuose gyvenančią tautą išgarsino Naujosios Zelandijos alpinistas Edmund Percival Hillary ir šerpas Tenzing Norgay, pirmieji įkopę į Everestą. Nuo tada šerpų vardas tapo Himalajų ikona. „Šerpai labai turtingi, jiems priklauso
viešbučiai kalnuose“, – sako Nirajamas.

Kalnuose dirba ir nešikai-gidai. Keistas derinys – nesuprasi, ką sako, ir neaišku, ką daro. Mustange mūsų nešikas-gidas Bishnu tapo profesionalu tik žygio pabaigoje prisėdęs prie vakarienės stalo ir paprašęs („ir niekur nesijudinsiu, kol negausiu“) papildomo užmokesčio. Oficialiai tai įvardijama: „Arbatpinigiai pageidautini, bet neprivalomi“. Amžina klasika: kalnai tie patys, tik pinigai ne visi paimti.

Religijos ir kultūros perlai

Katmandu gatvėse blerbiančių mašinėlių, triračių autobusiukų, rikšų, motociklų, dviračių, pėsčiųjų ir karvių eismas kairiąja puse (britų kolonijinis palikimas) kelia siaubą ir linksmina. Visą šį chaosą reikia patirti, pajusti ir pabandyti su juo susigyventi. Nuolatinio mašinų pypsenimo, muzikos, prekeivių šūksnių, svaiginančiame smilkalų kvapų fone keliautojai greitai atsipalaiduoja.

Prie bendros nuotaikos prisideda ir Kat­mandu gatvės stilius: turistai įšokę į plačias sijonkelnes, užsitempę marškinėlius su rytietiška simbolika ar žygio atributika, moterys tilindžiuoja kaip barškuolės apyrankėmis ir akmenukų vėriniais, nuo jų neatsilieka ir vyrai, iš plaukų kyšo vėliniai, per petį permestos rankinės, išmargintos augaliniais ar tautiniais raštais.

Ne paslaptis, kad vakarais gatvės prekeivės siūlo parūkyti ir „žolės“. Beje, neteko matyti išgėrusio nepaliečio, išskyrus vieną: rusų grupę lydintys gidas visiškai nusitašė, nors „proga“ buvo tragiška – kopdamas į viršūnę žuvo alpinistas.

Prasibrovus pro skurdžius kvartalus, įveikus šiukšlėmis užverstas upes, pasiekiami Katmandu architektūros perlai, atspindintys XV–XVIII a. Nepalo karalystės religiją ir kultūrą. Tai septynios JUNESCO saugomos pasaulinio kultūros paveldo zonos. Ne veltui Katmandu vadinama dievų žeme, kurioje pastatyti įspūdingiausi kada nors matyti istoriniai monumentai, išskirtinio grožio šventyklos, rūmai ir skulptūros.

Laiptai veda į aukštai virš miesto iškilusią budistų šventyklą Swayambhunath, vieną seniausių šalyje. Prieš metus stupa buvo renovuota, padengta 20 kg aukso. Visateisės šventyklos gyventojos beždžionės lankytojus pasitinka žvelgdamos išminties kupinomis akimis: mažyliai medituoja krapštydami gėlės žiedelį, o juos sergsti suaugusieji rimta veido išraiška ir žemyn nuleistu delnu, matyt, šią pozą nusižiūrėję nuo Budos.

Nutrintos sakralumo ribos

Vienu žvilgsniu neaprėpiama kitoje miesto dalyje esanti didžioji Budos stupa, budistų ir hinduistų kultūros centras Patan. Karalių rūmų Durbar aikštė susipynusi su miesto kasdienybės ir turgaus šurmuliu. Stulbinamos architektūros mieste Bhakpatur jau akivaizdžios laiko nuosėdos – ant daugiapakopių stogų želianti žolė kažin ar ilgam išsaugos šį unikalų palikimą.

Šalia hinduistų Pashupatinath šventyklos prie Bagmati upės rūksta gelsvi dūmai, pasiglemždami kūnišką žmogaus pavidalą. Turizmo industrija ir čia nutrynė sakralumo ribas – 10 eurų už bilietą ir gali stebėti mirties misteriją: ant gulto į oranžinį audeklą iki smakro suvynioti palaikai, šalia gedi keli artimieji. Vaikai kremavimo ceremonijoje nedalyvauja.

Makabriška, bet šalia įkurti senelių namai, pasieniuose sukrautos medienos rietuvės laužams... Bet jų gyventojų veidai linksmai šviečia kaip rudeniniai lapai saulėje. „Kas yra gyvenimas? Akmuo ar negyvas medis? Kada ir kaip, šiandien ar rytoj? Nieko nežinome... Toks paslaptingas gyvenimas..!“ – eilės ant sienos dedikuotos visiems.

Pakilęs ant kalno kitame upės krante, dar ilgai klaidžioji tarp šventyklų ir susiraizgiusių medžių, kaip neregys pirštais brauki ornamentus ir simbolius. Tylu ir tuščia, tik beždžionės palydi kiekvieną žingsnį. Staiga išnyra dvi mergaitės, šokdamos tarp raibuliuojančių lapų šešėlių, ir supranti, kad iš kelionės po Nepalą jau niekada negrįši toks, koks buvai.