Į kelionę pėsčiomis išėjusi Eglė: gavau atsakymų, klausimų naujų – taip pat

 (5)
Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano piligrimystės istorija“. Dėkojame Eglei Stankūnei ir kviečiame dalyvauti ir jus!
© Asmeninio albumo nuotr.

Dienoraščio kalba netaisyta.

Liepos 21 d., 21:05

Turbūt kaip ir dauguma – man labai sunku...laukti. O kad jau laukiu savaitę, paskutinės valandos itin nelabai.

Todėl, penkiolika kartų pasvėrus kuprines, sudėliojus kojines ir tepalus, vos nepradėjau to daryti šešioliktą kartą.

Tad spjoviau į vėją bei juodą dangų, ir patraukiau bąstytis po Žvėryną. Žmonės! Tai lietuviškasis Provansas...nuo katinų ant palangių iki akmenuotų gėlynų. Stypsojau vidur gatvės jog užfiksuot balkonėly rūkančią, kokių aštuoniasdešimties damą. Bet ji pasislėpė. Katinas pozavo patenkintas, nors šeiminykė sakė : kaciau idi domoj. Būč dar bąsčiusis, tik tamsa, begėdė parvarė namo.
O čia, užu sienos Listo koncertas. Gyvas.

Dieve, kaip viskas gražiai jautru ant šio svieto.

Ir jei ten Aukščiau bus maloningi ( duos vaifai) – rytoj šiuo metu galėsiu lyginti Žvėryną su ispaniškuoju Leonu...

Liepos 22 d., 10:04

Iki! 😊

Ačiū už visus palinkėjimus – fizinius, maldomis ir apkabinimais😍

Iki...buenos noches ir hollia!

Liepos 23 d., 00:48

Buenos noches!

12 valandų kelionė. Su sprinterišku lakstymu po Madrido aerouostą, kūdikiu lėktuve šalia, kuris keturias valandas...šypsojosi. Penkių valandų kelionė į nuostabųjį Leoną, kur naktį plauna gatves ir nesvietiško grožio fontanai. Plius begaliniai žydintys saulėgrąžų laukai. Gėriau tą gėrį ir net fotiko netraukiau. O kely iki Leono vis šmėstelintys ženklai – mėlynai geltoni – kryptį rodė.

Rytoj 8.00 prisiduodu piligrimų centran.

Buen Camino...

Liepos 23 d., 17:22

Hollia.

Taigi diena/pamoka pirmoji.

Dvi val laksčiau po Leoną piligriminio paso – o ispanams dzin. Savaitgalį jie nedirba. Išvada – dėl paso keliauju?

Tikslas buvo be tikslų ir prasmių. Pavyko. Su Lakstymu po Leoną apie 5km – kažkur 27,5 km šian. Sakiau sau – nepaeisiu – stosiu kur noriu. Pamoka antroji – su leidimu sau sekančiam etape stot – nuvariau plius tris. Nors po teisybei – paskutiniai trys km – miražo formoj – matau miestą, einu einu – o jis ...tolsta.

Perliukai.

O jūs iš Lėtuvos! Buvau! Minskas lb gražus. Nesiginčijau.

Kolonėlė. Kava. Aparats užstrigo. Grąžos neduoda. Dėdė ingliš nini. Barėmės. Paskui prikrovė riešutų.

Kažkodėl vis klausia – a jū spaniš? 😯

Ispanams 2–4 km neturi jokios reikšmės.

Ką tik atvarė nuostabioji albergo šeiminykė Patricia ir gavau pasą. Tatoo nebus 😃

Va kaip šian.

Rytojus parodys kojų ir pečių būklę...

Buen Camino

Liepos 24 d., 19:04

Si, senjores. Mai neim is AGLA. Ir ne kitaip. Nes kam žmones varginti. O žmonės šian visi iš Amerikės – Meksika, Kanada, Kalifornia, Florida. Day Americano.

Išvariau ryte su savo mylima gauruota skara, su katra iš tolo atrodau ružavais plaukais. Todėl labai visiems patikau ir fotkino – net man priklausomai nuo foto, truputį tapo...

Dalis rimtoji. Prasidėjo Kelias.

Išvariau visa tokia pasišokinėdama, maudžiančiais pečias, garbindama Nike už sportbų kokybę. Kadangi jau vos vos gaudausi mapsuose, mačiau jog bus kilimo aukštyn atkarpų. Taigi pamoka – Kely daryk ką daro kiti. Taigi drėbiausi ant žolės, kai mačiau pridribusių ir lauko karo ligoninė – tepam vyniojam rišam.

Dalis rimtoji II. Buvo geras gabalas raudonos kylančios, su min ženklų bei max kryžkelių – dykumos. Būtent raudonos. Nes raudonas vanduo duše bėgo pusę val. Dar radau jų visuose kremuose ir tepaluos.

Buvo akimirkų – šakės. Dykuma. Vanduo pabaigon. Tada prisiminiau visas kvėpavimo pamokas, vieno keliautojo siūlytą – viens du trys – skandavimo variantą. Suvedžiau, kad Jie Ten irgi trys. Man. Pramušė.

O tada Oazė! Tiesiog australietė įrengus po sunkaus ruožo – poilsinę. Nepasakosiu – eikit, pamatysit. Pamoka antroji – Ans neduoda daugiau nei panešt gali.

Atsivilkau į tą galutinį tašką, o čia bliamba, matyt inkvizicijos laikais statytas – dar į miestą kopt teko. Bet lb gražus.

Dalis linksmoji. Dar tiek dviratistų gražių užpakalių gyvenime nemačiau, o kai viens beveik nuogas stabtelėjo – teko primint sau kiek man metų. Ir dar miegosiu kambary su kokiais šešiais vyrais. Nesmerkit, por favor 😉

P.s. šiaip jau fizinio pasiruošimo nulis, nesportuojanti, rūkanti, tad...šian dedu sau pliusą. Ai, dar...ketvirta dn nenoriu mėsos. Aš! Ta, kuri sako – geriausias saldainis – dešra 😯

Liepos 25 d., 18:24 Santa Colomba de Somoza, Castile and León, Spain

Diena jausmingoji.

Atsikėliau pikta it velnias, nes kažkodėl į albergo penkis kambarius po 10 lovų – vienur moterys, kitur vyrai, tik manąjam – septyni vyrai, aš ir dvi japonės. Nežinau pagal ką skirstė – bet manau čia už nuodėmes. Naktį prabūdravus – tarp knarkimo, bezdėjimo, zujimo į tuliką plius nepakrautu telefonu ( vienas prailgintojas kambariui), be miego visiškai, su aušra – moviau į Kelią. Galvojau – nežinia nežinia. Tačiau pirmieji žingsniai ryto gaivoj, kava piligrimų kavinėj, matyti – jau beveik savi – iš kažkur sukrovė jėgų, ir jau po pusvalandžio variau išsišiepus.

O kelelis šiandien – aukštyn žemyn, akmeniukai, kuriuos iš sportbačių krapštyt reikia. Bet be proto gražus! Tos iš asfalto dygstančios gėlės ir apgriuvusios tvoros – spoksojau išsižiojus. Užsičiaupiau apie dvyliktą, kai užkepino iki 36'C. Nors suvokiau, jog kiekvienas pavėsis taip atmatuotas ten iš Aukščiau, jog viensdutrys – jau pramušė. Keep walking.

Iš ausų užgulimo išsiaiškinus jog kylam – nes tlf pažiurėt negaliu ir aptikus pirmas pūsles – drėbiausi ir apsiraišiojau viską kas jau ir kas dar tik...

O tada prasidėjo...prieky ėjo pagyvenus prancūzų pora, už nugaros – italai – tėvas ir sūnus. Prancūzai už rankų susikibę, jis vandens paduoda, prilaiko. Italai – tėvas bando įrodyt, kad gali, nors šlubuoja – sūnus – apsimeta jog fotografuoja, kai pakilimas statesnis...Sėdau pavėsin ir blioviau. Pusvalandį. Stebuklų čia nėra – aš ir nuo filmo galiu taip baubt. Bet čia...čia gerai baubiasi. It Morta...

Tad šian 22 km – nes iki tikslo šeši buvo per karšta. Ir ne tik man. Užgriuvom be proto gražų miestuką, visi jau gult tik aš dar tas gėles iš asfalto medžioju...

Buen Camino...

Liepos 26 d., 14:57 · Molinaseca, Castile and León, Spain

Kalnai.
Viską jau senių seniausia žinojau. Ir apie nuostatas išankstines, ir apie drąsą, kuri yra baimė, sukalbėjusi maldą. Ir apie – čia ir dabar – visokių pievų...

Taigis. Ką tik nusileidau iš kalnų!!!! Pramušė! Aleliujinau, stūgavau, žliumbiau iš grožio...

O buvo taip. Iškeliavom su japonėm patamsiais. Savijauta – nežengsiu nė žingsnio. Atkarpa – aukštyn žemyn. Stabas. Japonės šokinėja aplink – sakau, eikit. Sėdau ant akmens ir...dėjau vemt ( atsiprašau, bet tikrąja to žodžio prasme). Visas sultis, bananus, kokteilius pieno, kalį, vit C, baimes, ateitį, praeitį...pusvalandį pasėdėjau. Pradėjau eit. Pirmam piligrimų albergine įkaliau rimtus angliškus pusryčius iš trijų kiaušų su daug beikono. Akys atsidarė. Kopiu. Šviesėja, gražėja, net Lietuvos randu.

Prie šv.Jokūbo stulpo radau raudančią australę Jane. Nežinau ko ji raudojo. Apsikabinau. Pabaubėm. Aišku, užkabinau jai Gintvilės medinį rožančių. Išsilaiminom. O tada...

Atsirado antras kvėpavimas! Pervariau tuos kalnus – pakilimus ir nusileidimus, klykaudama iš grožio ir užtatai jog pramušė...

O čia ir dabar....kai čia ir dabar eini lėtai atsargiai, kad nekryptelt. Tada čia ir dabar – stoji ir grožiesi. Kiek nori, o ne kiek km liko...tiek kalnuos, tiek...gyvenime😉

Va kaip va.

Porą valandžiukų – the rest – varau toliau 😊 noriu šnd 30 km nušuoliuot. Nes šuoliuojasi.
Apkabinu visus!

Buen Camino!

Liepos 26 d., 21:46 · Ponferrada, Castile and León, Spain

Holia!

Šian rekordas – 28 km. Apvainikuotos su ausrtale Erika – dviese alberge! Day australiano.
Labiausiai šioje gyvenimo kelionėje džiugina žmonės. 800 km – kam kiek, o sykį pamatei – sutikai – savas. Vyriokas kalnuose, dalinantis arbūzus ir vandenį – sudainavo toookį fado gabalą, jog maniau liksiu su juo ir tais arbūzais sėdėt.

Su Erika – jai 58-eri, po kalnų, lydimos keturių maršus traukiančių vokietaičių – atmynėm dar septynis km. Jau atsiranda įgūdžiai – praeit didesnius miestus, nukėblint keletą km toliau ir randi stebukliukus. Kuprinės susikrovimo įgūdžiai. Viskas reikiamose kišenėse.

Apsidovanojom už kalnus prabangia vakariene ir pliurpiam it dvi senos padrūžkės. Albergo šeiminykė Esla paliko mums raktus ir...namą...

Savo ingliš amerikano, australiano – rašau 10.

Buenos noches, sinjoritos and cabaljeros.

Liepos 27 d., 20:35

Diena tylioji.

Po vakarykščių taškymųsi ir pliurpimo iki vėlumos – pramigom. T.y. atsikėlėm septintą. Keliui, tai labai vėlu – už ką buvau nubausta – paskutinius šios dienos penkis km varyti siestos – 15–18h + 36'C – metu.

Pėdinosi tyliai, ramiai, be jokių tautų. Mintijosi. Išmąsčiau – kad jeigu kas nors žino, kaip reikia gyventi, meluoja per akis, zaraza.😉 Godojau daug. Kažkaip ten šian draugavo protas su jausmais, nesipjovė. Tik per daug klausimų kėlė. Ir ką tu jiems.

Net paturistaut pabandžiau lb gražiam Porferados mieste (iš viso Ispanijoj pilna mano mylimos gotikos). Paturistavau. Pasiklydau, atsidūriau gamyklų rajone – su jokia kalba nekalbančiais statybininkais. Išsikrapštymui paaukojau 1,5 val.

Stebėjau keliaujančius. Kas su taxi mantą išsiunčia, kas nuosekliai kiekvieną antspaudėlį susirenka, kas Keliauja. Alberge, net terminą – aš jo/jos nemačiau jokiam etape....hmm. Man žiauriai juodai baltai violetavai norisi kiekvieną pėdą numint...

Sutikau vakarykštę australę, kur baubė. Rožančius ant kaklo, man Jokūbėlio apyrankę užmovė, papasakojo. Ten ne baubt, ten kaukt reikia. O ji eina.

Sutikau pirmą dieną einančius bernus, kurie žino LT basketball team – puolėm fotkintis. Jie sakė, kad ispanai Olimpiadoj mums pakraus, o jiems turbūt pakraus amerikonai.

Tai va 25 – done. Kiek po gamyklas nžn – bet 3/4 bus.

Kojinės tobuloje vašmašine išplautos. Gult. Jokių pramiegojimų.

Ai, tiesa – jei kas nors manote jog išmanote apie ispaniškąsias museles – esate nemokša 😃 tai tokios tylios šikniukės, kurių nesimato, nesijaučia, neskauda – tik žiū...guzai...

Buen Camino.

Liepos 28 d., 17:21

Diena šiurpulingoji arba Viešpaties vynuogynai.

Sušoko kuprinėn namai. Tokiu svoriu jog priplojo. Šiaip ne taip nepramigus, nes nemiegojau – išpėdinau. Vakarykščiais klausimais žagsėdama. Prašvitus įžengiau į vynuogyną ir ...sapnuoju, kad einu. Nemačiau to filmo, apskritai jokio apie Kelią nežiūrėjau. Sąmoningai. Norėjau savo kelio.
Vynuogynuose, vakarykščius klausimus palikinėjau vynuogynų Direktoriui. Jovalas. Nustojau. Nes gi atsakymų negauni. Tai kam. Tada pasinervijau, kad nemoku „teisingai“ teisingam kely...užknisau Direktorių ir ans mane, pražioplinusią geltoną kriauklelę...į kalnų, autostradų ir betono džiungles...trys greitkeliai virš galvos, akmenų siena, skriejantys auto. Klausimai baigėsi. Nosim žemyn ir...malda kojomis. Viensdutrys.

Kojos irgi negeležinės – sako ne. Stojom anksti. Nes jei su protu, jausmais dar pakariausi, su kūnu ne. Km neskaičiavau. Gal 20. Day stop.

Truputį kasdienybės. Albergų foto. Per šešias dienas – šis perlas ir beveik už dyką. Esam trise. Su kanadiečių pora, kurią stebėjau Kely ir žavėjausi, dabar jau žinau – Sonjos, elegancija ir moteriškumu. Plius ji mokytoja emigrantų mokykloje – turi lietuvių mokinių.

Pataisa. Pamirškit viską, ką rašiau apie ispaniškas museles. Sonja atrodo panašiai kaip aš ir išaiškino...jog tai Astorgos...blakės!!!!

Prevenciją išdėstė. Dabar skalbiasi VISKAS, net plaukų šepetys, o savo Alcohol butelką išnaudojau neskalbtiniems dalykams dezinfekcint.

Va taip va ir ganomės Direktoriaus ganyklose...

Buen Camino.

Liepos 29 d., 09:10

Labas rytas! Buenos dias!

Truputis kavos ir...vėl į kalnus 😊

Buen Camino♡

Liepos 29 d., 17:55

Diena gyvuliškoji.

Po vakarykščio pusdienio poilsiui, vakarėlio mainantis kremais, tepalais ir šaldikliais visoms kūno dalims – išdundėjau patamsiais. Saulė pro kalnus prasibrauna tik prieš septynias, o aš prieš šešias. Šalta ir baisoka. „Prožikiukas“. Kai patamsy už dviejų metrų užbaubė...karvė, pašokau kokius du metrus į orą. Iki pakalnės atidundėjau gal per tris valandas, jausdamąsi it kalnų ožka. Jokių baimių.

Radau hipius, kurie davė nusispalvint antspaudą. Sutikau vokietuką, su kuriuo vis apsilenkiam – jis keliauja iš dėkingumo seneliui padovanojusiam jam inkstą...dabar senelis serga, Pytas varo kelią. Jam 26.

Kopiam. Kalnai džiunglės, milžiniškais paparčiais apaugę, nusėti krūvom...kakų. Juokaujam, o jei banda išlįs. Išlindo! Pirmam pakilime mus pasitiko asilas! Ir vėl hipiai. Užtaisė po vaisių kokteilį. Kažko jie ten deda, nes antram pakilime visi laimingi, kvatoja, nors rūbus nuo prakaito galima gręžti. Dar du šunys visus išlydi į paskutinį pakilimą. O ten jau kas griuvo ant žolės, kas į pavėsį – bet visi šlapi ir laimingi. Čia Galicija, ponios ir ponai, gyvulininkystė. Aplink laimingus vištos laksto.
Aš dar nudundėjau pakalnėn iš tų aukščių.

Septynios dienos. 162 km. Pusiaukelė.

Albergo kieme – vištidė ir milžiniški lelijų krūmai...

Buen Camino.

Liepos 30 d., 08:13

Rytas labas! Su debesais po kojomis ir užkilimu ant kalno anksčiau už saulę...😊
Keep wallking!

Liepos 30 d., 18:53

Diena „chytroji“...
Norėjau šią dieną vadinti žmogiškai paprastąja – kai viskas viename – ir Kelias įpusėtas, ir kūnas prisitaikė, ir mintys jau – kaip ten, kiek, užteksneužteks, spėsiunespėsiu, o kas toliau. Ramiai taip nuo kalnų mainojosi – kitas žodis netinka, nes susipažįsti su visom kojų raumenų grupėm ir dėlioji kojytes. Numainojau. Visi stoja. Nu čia dabar. Pirma valanda ir 22 km. Plius vėjas toks gaivinantis. Pažiūrėjau į žemėlapį – niu dar penkis. Kelias skiriasi – aukštyn, žemyn? Aukštyn!

Užlapatojau dar į 840 km aukštį virš jūros lygio. Jau ir stot galima. Ogi ne! Nes žiūrint į Kelio mapsą, dar reik pažiūrėt ar stojimo vietos yra. Vienas miestukas – nė, antras – nė, trečias – viešbutis, kainos kosminės. Sakau, Keliui – supratau...

Kažkur 35 km...ne todėl jog aš kieta, o todėl jog mapsus neatidžiai žiū...

Parvariau išsiskėtus...

Rytoj judrioji Saria, kur susikerta trys Camino de Sanjago Keliai...

Gult!!!!

Buen Caminos.

Liepos 31 d., 09:47

Hollia!

Vakar pavaikščiojau debesimis, o jie va šitaip va...tik +15'C – tiesiog gūdi žiema. Ėjimui pliusas, jausmams – lis, nelis – įdomybės. Kojytės visą naktį dainavo – padai bosu, keliai altais, o kažkoks ten raumenukas, atleiskite, dubcytėj – sopranu cypavo. Tik pūslės ir pečiai jau nuolankiai susitaikė.

Pirmosios guli tyliai, nes gauna daug priežiūros, bet neleidžia pamiršt – esam! Antrieji – susigyveno su kuprine.

Bet nepaisant visko – labiausiai Camino man patinka rytai. Išpėdini krypuojanti ir už poros km jau nebesvarbu, kiek miegojai, kaip – Kelias.

P.s. karvės jau mano ryto talismanas.

Buen Camino!

Liepos 31 d., 17:17

Diena linksmoji.

Visa tokia išsiskėtus, veidrodin žiūrint, juokas ima – plaukai nuo saulės ir prakaito, piestu, raukšlių gilumos baltos, veidas ir oda lb įdomios faktūros – rudai alyvinė, straksėjau link kilometro 100 – ojo. Net lūpas pasidažiau šiam istoriniam įvykiui. Spėkit kas ten pasitiko? Aišku, karvės! Ir toooks mėšlo kvapas, jog fotosesija truko akimirksnį. Atsibeldžiau į dičkį miestą, kur man nakvot nepatinka – bet šian pastudijavau mapsus – toliau eiti žalinga.

Pagaliau sutikau rusą! Iš Samara gorodok. Pagovorili. Dar vieną australę, kuri papasakojo, kad Australijoj dabar dar...vakar.

Visiškai aišku, kodėl inkvizicija iš Ispanijos. Prieš Portomoriną nusileidimuks, rankomis į sienas, tarpais keturiom.

Prasidėjo komercinis turistinis ruožas. Truputį liūdna. Ir be proto linksma, kai sutinki kažką iš ankstesnio. Vienžo, bipolinis sutrikimas konkretus šian. Bet aš moteris, man galima.
27 km done.

Buen Camino!

Rugpjūčio 1 d., 18:34

Diena maištingoji.

Iš pat ryto įsiliejau į piligrimų ir turistų upę. Ne, minią! Vorele į kalniuką. Matyti, su kuprinėm ir nematyti su šuniukais bei rankinukais. Šliaužiam. Muzika, klyksmai, riksmai. Atiduokit mano Kelią!!! Įsimarmaliavau tarp dvidešimties argentiniečių. Turbūt kokia gentis. Tie diegomaradonos šneka garsiai, daug ir visi vienu metu. Vos ne vos aplenkiau. Gauja panų – mokosi kažkokios dainos. Įjungiau šeštą pavarą, po nosim murmėdama – neteisk ir nebūsi teisiamas. Pasivijau dar vieną būrį. Tylūs, viena moteris kažką šneka. Slenku paskui. Kai sududeno visi – supratau – ogi Šv. Marijos rožinį...patipenau šalia su lietuviškuoju.

Maištavo šiandien protas – skaičiuodamas km ir kišamas į traukinių, lėktuvų, laiko rėmus. Maištavo jausmai – ir vėl tu su savo „reikia“?!

Maištavo telefonas, katras naktį, o va ėmė ir nesikrovė. Miegojo mat.

Maištavo skrandis. Jis vienintelis visą Kelią maištauja. Tai jam kavos su pienu, tai be pieno, tai tobulos apelsinų sultys jam netinka, per vėlai pavalgai – naktį zyzia, per anksti – eit neleidžia. Beveik mečiau valgyti. Matyt Kelias ir pasninką numatęs.

Visa tokia išsimaištavus, pradundėjau dar vieną didesnį miestą. Liko 62 km ir dvi su puse dienos...
P.s. didžiausias džiaugsmas buvo ir niekas nemaištavo, kai Pelegrinos stop'e pakštelėjau knopkikę „ant Lietuvos“ – pasiplojom, parėkavom – jėėėė 😊

Buen Camino!

Rugpjūčio 2 d., 18:45

Priešpaskutinė diena. Dovanų.

Atsikėliau penktą,susiruošiau ir kad jau albergas ties Keliu, pradėjau laukti pirmųjų keliaunykų. Tų tikrų. Prieš šešias pasirodė. Sumetėm krūvon „prožikiukus“ ir it kokie transformeriai išdundėjom. Kelias dovanojo – oazes, rožių šabakštynus, kaitrą, porą miestukų su bėgimo atkarpom, nes srutų kvapas toooks tobulas, nerealaus grožio bažnyčią.

Sakiau sau eisiu kiek pajėgsiu ir dar truputį. Kai jau nepajėgiau – drėbiausi žolėn, nes iki artimiausio stop'o buvo dar 6,5km, aptikau keturias gražuoles pūsles – small operation. Kompensacijai gavau tuos šešis per eukaliptų giraites! Nenusakomo gėrio kvapas, ošimas, vėjas pilnas dvasios...

Sutikau vyrą su dirbtine koja, 83 – ejų kinietę ir bliamba, laiminau. Kiekvieną smėlyje, akmenukuose, asfalte paliktą pėdą. Tuos kam skauda, gera, pikta, liūdna. Tą gerumo grandinėlę, kuri mane lydi čia, tuos klausimus į kuriuos nereikia atsakymų, Kūriniją.
Beveik 11 valandų ėjimo. 37 km. Liko 25...

Beprotė. T.y. būsena, kai lieka tik dvasia ir jausmai.

Buen Camino.

Rugpjūčio 3 d., 20:33

Santjago de Compostela.

Diena lėtoji.

Slinkau, vilkausi, sėdinėjau. Jaučiau jog turiu visą pasaulio laiką. Kalbėjausi su Keliu. Glostinėjau akmenis.

Sako į Camino žmonės eina ieškot savęs. Kelių į save. Nežinau. Aš išėjau, nes seniai norėjau. Su savim tįsiausi visus savo kelius, kryžkeles. Be intencijų ir tikslų. Tiesiog reikėjo išeiti. Nes skausmo ir gerumo sparnai sudarė tobuliausias sąlygas.

Kiti sakė – suvaikščiok 30 kartų į Šiluvą, nueik iš Vilniaus į Palangą... ir tokių buvo. Nesvarbu.
Gavau atsakymų, klausimų naujų – taip pat.

Kas liko už kadro? Ogi 98%...visko.

Kada nors, kur nors suguls.

O aš čia dar pasėdėsiu ant tų šv. Jokūbo Katedros laiptų.

Su žodžiais šiandien prastai...

Tiesiog dėkoju ir dar ilgai visokiom formom dėkosiu palaikiusiems...

P.s. piligrimo „diplome“ parašyta – 311 km. Gryno ėjimo 10,5 dienos.

Ate, Camino...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata

Naujienos

Uždarius sostinės oro uostą susivienijo Vilniaus ir Kauno turizmo centrai (2)

Mobilizuoti resursai priimti Vilniaus turistus, du specialūs laikini turizmo informacijos centrai, šešiomis kalbomis parengtos kelionių instrukcijos: šių ir kitų priemonių ėmėsi Vilniaus miestas, iš anksto pasiruošęs sostinės oro uosto rekonstrukcijai, rašoma pranešime spaudai.

Keliaujantiems po Lietuvą padės nacionalinė turizmo informacijos sistema (19)

Daug metų buvęs primirštas, atsainiai ar tiesiog „kaip mokam taip” daugybės atskirų informacijos centrų vystomas vietinis turizmas keičiasi ir atgyja. Žinoma, prie to prisideda dar vienas Europos sąjungos investicijų į turizmo skatinimą ir viešinimą raundas, rašoma pranešime spaudai.

Norintiems pasakiškų atostogų lietuviai siūlo apsistoti viduramžių pilyse (8)

Didžiausia pasaulyje atostogų būsto nuomos paieškos platforma „HomeToGo“ vasaros atostogoms siūlo įspūdingas vietas: didingas Europos pilis, įspūdingus apartamentus Niujorke ar net vieną seniausių JAV keltų, rašoma pranešime spaudai.

Lietuvos viešbučių kasdienybė: vieni neprisimena vakar gėrę, kiti vagia be sąžinės graužaties (21)

Ar teko, įsikūrus jaukiame viešbučio kambaryje su mažais dailiais šampūno buteliukais ir įvairių dydžių muilo gabalėliais, pasijusti kaip kleptomanams? Gal visi tie mieli daikčiukai nepastebimai atsiduria jūsų lagamine?

Vilnius įtrauktas į UNESCO romantiškiausių Europos miestų maršrutą (22)

Penktadienį Ūkio ministerijoje buvo pasirašytas susitarimas dėl bendradarbiavimo kuriant ir vystant teminį Vilniaus maršrutą, kuris bus UNESCO įgyvendinamo projekto „Pasaulio paveldo pėdsakais Europos Sąjungoje“ dalis, rašoma pranešime spaudai.