Danango oro uostas taip pat nebemiega. Per metus aptarnaudamas virš septynių milijonų klientų, šiuo skaičiumi šiandien jis prilygsta kaimyninės Latvijos Rygos oro uostui. Tai – gražus ir ramus užtarnautas poilsis aerodromui, kuris savo patrakėliškos jaunystės metais septintajame dešimtmetyje buvo didžiausia JAV karinių oro pajėgų bazė Azijoje.
Šiandien ir vėl į darbą. Stebėjimas iš dar visai šviežio hobio Saigone tapo mano nauja profesija čia, Hojane. Mano tikslas – išsiaiškinti, ar įmanoma oro balionu skraidyti virš to jaukaus ir nepaprastai mielo 120 tūkst. gyventojų glaudžiančio miestelio, įsikūrusio į Pietų Kinijos jūrą įtekančios Tubono upės žiotyse.
Atsiradus išmaniesiems telefonams, vardinių drabužių kultūrai ir kitoms modernioms gėrybėms, parduodamų prekių asortimentas evoliucionavo: Japonijos ir Kinijos jūrų prekijus pakeitė pramogų ir egzotikos ištroškę turistai. Būtent juos ir norėtume pakelti į Hojano padangę.
Pirmą nuostabų įspūdį apie skraidymų vietą smėlėtais paplūdimiais, atvykus taksi iš šiaurėje esančio tarptautinio oro uosto, sugadino praėjusių dienų pasivažinėjimai po apylinkes. Kaip Vietname ir priklauso, jau patį pirmą rytą, pasikinkę motorolerį, išlėkėme pietų kryptimi. Tiesiai link platumų, supančių čia pat tekančios neištariamo pavadinimo upės plačią deltą. Beveik be perstojo merkiant smagiam liūčių sezono lietui, nelabai padėjo pakelės pašiūrėje nusipirkti du pigūs, tačiau unikalaus dizaino lietpalčiai.
Prisipažinsiu, išmanusis permatomas lietpaltis, kaip ir pritinka tokiai gaminio koncepcijai, elgėsi labai organizuotai ir savotiškai protingai. Iškart perplyšo ties pažastimi, užtikrindamas būtiną kūno ventiliaciją ir, liūčiai labai lauktai užklupus mus ant motorolerio, dėl drėgmės pernešė savo perkąsto mėlynojo obuolio logotipų raštą ant mano kaktos, kaklo bei skruostų.
Apsiaustas padarė viską, kam buvo sukurtas, išskyrus du dalykus: nenustebino atokaus kaimo močiutės, pas kurią tuo mėlynais obuoliais papuoštu veidu po kelių valandų kelionės siurbiau ryžių sriubą už pusę JAV dolerio, ir kažkokiu būdu nesugebėjo apsaugoti savo kolegos – Iphone 6 nuo visa persmelkiančios drėgmės.
Sėdi sau prieš mus puikią ryžių sriubą verdanti močiutė, pasipuošusi ta garsiąja budistiška šypsena ir romiai stebi, kaip mes, besočiai, godžiai valgome jos sriubą. Kadangi žinia apie mano vegetarizmą pasiekė tik Saigono verslo rajoną, kur buvau nuvestas į atitinkamą maisto įstaigą, čia, atokiausiose šalies kampeliuose, dar tenka ilgokai aiškinti žmonėms, apie ką gi tas mano mėsos nevalgymas.
Po ilgų derybų lietuvių-anglų-vietnamiečių kalbomis abiems pusėms nesuprantamais terminais alkanas ir sušlapęs, prakąstų mėlynų obuolių veidu šlemščiu ryžių sriubą, pagardintą įvairiomis žolelėmis ir čiliais, mintyse dėkodamas senolei. Alkio svaiguliui atlėgus, burnoje pajuntu lyg ir paukštienos skonį. Tik vėliau, jau miestan grįžus, man paaiškina, kad dažniausiai sriuba be mėsos Vietname reiškia ant kažkokio gyvūno kaulų sultinio išvirtas daržoves ar tuos pačius ryžius. Nedaug tenuliūstu – viską atperka romiosios močiutės šypsena ir gerumas.
Vargšas išmanusis, jau apkurtęs ir nebylus po dienos dušo mano kelnių kišenėje, vis dar kažką rodo, nevalingai bandydamas užtikrinti 3G ryšį. Vienintelis būdas pabandyti jį grąžinti į gyvenimą – tikras senolių receptas. Elektroninis įrenginys turi būti patalpintas į tris saujas sausų kruopų dvylikai valandų. Jei situacija dar ne visiškai kritinė, sausos kruopos per kurį laiką ištrauks drėgmę ir nelaimėlis išgyvens. Gal liks visam savo neilgam gyvenimui suluošintas, bet veiks. Viską padarau pagal receptą ir laukiu kitos dienos rezultatų.
Kitą rytą mus gelbsti globalinė klimato kaita. Diena, užuot statiškai buvusi drėgnesnė už gerą lietingą vasaros savaitę Lietuvoje, šiandien lepina ateisiančio giedro dangaus ir saulės nuojauta. O aš jau džiūgauju iš viešbučio registratūros skaitydamas giedrėjantį Hojano dangų. Šį kartą, vakarykštės patirties pamokytas, į kelionę imu tik aštrų žvilgsnį ir tris dolerius vietiniais pinigais. Paskutinį sykį dienos kelionei su tokia pinigų suma ryžausi tik praeitame tūkstantmetyje – tolimais 1999 metais.
Vienintelė sausa vieta čia – tarp ūkininkų supiltų pylimų nutiesti takai. Svetingi šiandien tik pionieriai. Linksmi ir draugiški Vietnamo paaugliai, užpildantys miestelių ir kaimų gatves, jau pasibaigus pamokoms. Jų raudoni kaklaraiščiai iš atminties gelmių netikėtai prikelia baisiausią mano vaikystės košmarą ir gėdą – chronišką nemokėjimą teisingai užsirišti pionieriaus kaklaraiščio.
Veju blogus prisiminimus šalin holivudinės šypsenos pagalba. Į ją visi sutikti pionieriai šypsodamiesi atsako angliškai ir moja dviems baltiesiems. Net ir be Apple logotipų ant veido sukeliu nuoširdų vietinių vaikų susidomėjimą, tačiau ilgėliau juo džiaugtis nėra kada: be sustojimo lėkdamas per apylinkes, privalau akylai stebėti greitai besikeičiančią aplinką ir pabandyti nuspręsti, ką galima padaryt su tuo, ką regiu.
O drėgmės čia daug. Jau antrą dieną pastebiu, jog visi keliai, takeliai ir namai yra įsikūrę kiek aukštesnėse vietose. Žemesnės, skirtos ganykloms ir derliui, dabar natūraliai apsemtos vandeniu, o, sprendžiant iš irigacijos kanalų, sausuoju metų laiku yra ir toliau dirbtinai drėkinamos.
Aš, žinoma, nepatikėsiu. Tačiau neabejosiu atsakymu į klausimą, ar ji nori, kad jos aštuonerių metų dukra būtų pioniere. Ji man motiniškai atsakys, jog nori, kad jos dukra būtų laiminga. Nori lygiai to paties, ko ir visos pasaulio mamos linki savo vaikams. Nei santvarka, nei pionieriai šiuo atveju neturi jokios reikšmės.
Nukeliavęs pas ūkininkus, bandysiu išsiaiškinti, ar sausuoju sezonu ryžių laukuose yra bent kiek sausiau. O jie tik kraipys galvas ir aiškins, stebėdamiesi ir sunkiai suprasdami, kodėl užduodu tokius klausimus ir ką čia noriu daryti. Net vertėjo padedamas nuolat painiosiu drėgno ir sauso sezono pradžios/pabaigos laikotarpius. Juk kaimo žmonės čia vadovaujasi mėnulio, o mes – Iphone kalendoriumi. O jie kažkaip rimtai nesutampa.
Paskui sužinosiu, kad ryžiai duoda derlių mažiausiai dukart per metus, tačiau jie dar net nepasėti. Tai, ką matau, tik ryžių laukai, paprasčiausios žolės, po kurias dabar netrukdomi braido stambūs raguočiai ir plaukioja vandens paukščiai. Greičiausiai tie patys, pasivaidenę mano vakarykštėje sriuboje. Ryžių sėja numatoma tik po Naujųjų metų.
Dar vėliau, jau grįžus į viešbutį, klaikiai perštės veidą, kaklą ir rankas, per akimirką nudegusias kaitrioje Vietnamo saulėje. Taigi, vakarykštę prakąsto obuolio mėlyną mano veide skubiai pakeis atostogautojo raudonai violetinė spalva, man dosniai padovanoja UV spindulių.
Jau visai vėlai, gerokai po saulėlydžio, aplankysiu prie šventyklos smilkalais prekiaujančią senutę ir, nepagailėjęs net poros dolerių, nusipirksiu švento medžio smilkymui. Gal tai man padės susidraugauti su vietinėmis upių ir ryžių laukų dvasiomis, leisiančiomis man į vandenį nusileisti sausam.
