Keliaujame dažnai, daug ir toli. Kartais taip toli, kad net pradedame artėti Tėvynės link. Po visų tų tūkstančių kilometrų, dešimčių skrydžių ir net nežinau kiek oro uostų ranką prie širdies pridėjusi galiu paskelbti nuosprendį: mielesnės vietos už Fidžį šioje Žemėje nėra.
Žiedai, Fidžis
© Asmeninio archyvo nuotr.

Per geografiją mūsų apie tas salas nemokė, ten buvusių pažįstamų rasti irgi nepavyko, o lietuviškų reportažų iš Fidžio irgi neaptikau. Todėl kai po visų pasiruošimų, planavimų, skridimų ir persėdimų pagaliau nusileidau Nadi oro uoste, pasijutau kaip koks Kolumbas Bahamų salas atradęs. Jei ir ne pirma iš lietuvių, tai viena iš nedaugelio ten pabuvojusi... Ši mintis kurstė fantaziją ir ragino kuo greičiau pradėti tyrinėjimus.

Rašydama šiam konkursui, negalvojau apie pasaulio kraštą tiesiogine prasme, bet taip jau nutiko, kad po šios kelionės praėjus keliems mėnesiams vis stipriau kamuoja tų tolimų salų ilgesys. Prisiminus, kaip sunku ten patekti, nostalgija tik sustiprėja: noriu grįžti! Labai.

Nostalgijos simptomai netgi panašūs į chronišką įsimylėjimą: regiu priminimus ten, kur jų kiti nelabai pamatytų. Anądien dar kartą pažiūrėjau filmą „Avataras“ ir vos nesusigraudinau. Išgalvota Pandoros planeta yra daug kuo nusižiūrėta nuo Fidžio. Žinoma, skraidančių uolų ten nėra, bet ta žaluma, kriokliai, gėlės, gyvūnai... Galbūt pamenate tą šventojo medžio žiedą-dvasią, kuri švytėdama skraido tamsoje ir nutupia tam mėlynam herojui ant peties? Tai štai, auga Fidžyje toks didelis keistas medis be žievės. Brandina jis baltus žiedus, kurie yra panašūs į delno dydžio piltuvėlius su šimtu kojelių. Išsiskleidžia, kai saulė leidžiasi ir visą naktį krenta žemyn. Paskutiniai nužydi per saulėtekį.

Arba tie jų paukščiai: ar kada nors matėte raudonąjį karvelį? Ne šiaip keliomis rausvomis plunksnomis, o skaisčiai raudoną kaip liepsna žalioje augmenijos sienoje. Arba lojantį balandį? Tą, kuris veikiausiai tiki gimęs šunimi ir skalijantį per visas džiungles kaip koks įkyrus kaimynų kudlius.

Tos salos yra taip toli ir jos taip nuo visko skiriasi, kad kartais net sunku suprasti, kas, kaip ir kodėl? Tarkime, kodėl lietuviams bene vieninteliams iš visos ES reikia vizų į Fidžį? Kodėl tokiose puikiose džiunglėse nėra beždžionių ir kitų žinduolių? Kodėl potvyniai ir atoslūgiai ten tokie galingi, kad du kilometrus gali nueiti ten, kur ką tik daužėsi bangos? Dabar jau žinau atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų, kurie net nesisuktų galvoje, jeigu nevažiuotum, neskristum, nekeliautum.

Gerai, bet kur tas Fidžis ir kaip ten nusigauti – paklausite. Aiškinu geografijos analfabetams: tai Melanezijos dalis Ramiajame vandenyne, Pietiniame pusrutulyje. Iš mūsų kraštų specialiai į Fidžį niekas nevažiuoja, gal tik kokie pamišę nardytojai, kuriuos domina ne sausuma, o tai, kas po vandeniu. Galiu juos suprasti: grožis nerealus, bet mane pakerėjo sausuma, joje gyvenančių žmonių gyvenimo džiaugsmas. Ir saulė. Daug saulėtų dienų, verčiančių augalus stiebtis, žydėti ir krauti sultingus vaisius. Ir lietus, kuris užeina kas antrą naktį, kad viskas dar labiau augtų, žydėtų ir kvepėtų.

Kaip sakiau, ten skristi – ilgas ir varginantis užsiėmimas. Yra keli variantai. Tarkime, keliaujate į Naująją Zelandiją ir turite savaitę laisvo laiko. Tuomet iš Oklendo iki Fidžio nuskrisite per 3 valandas. Vieni niekai. Arba planuojate kelionę į Kaliforniją. Jei esate apdairus ir gavote vizas (pasus reikia siųsti į Fidžio ambasadą Londone), galite iš Los Andželo per 11 valandų pasiekti tas salas. Trečias kelias – per Pietų Korėją su šios šalies avialinijomis. Ilgas skrydis.

Bilietai kainuoja įvairiai: būna akcijų, išpardavimų, tereikia motyvacijos ir noro ten nusigauti. Man Fidžis knietėjo jau seniai, nes esu popkultūros vartotoja ir vis kliūdavo tas skambus pavadinimas. Ten labai norėjo patekti Džimas Keris filme „Trumeno šou“, ten labai gerai jautėsi Mila Jovovič, vartydamasi krakmolo spalvos pliažuose juostoje „Sugrįžimas į Žydrąją lagūną“, iš ten žiauriai norėjo ištrūkti „prarastasis“ Tomas Henksas, vienoje Fidžio saloje susidraugavęs su tinklinio kamuoliu.

O ką aš? Tiesiog labai noriu ten grįžti. Ir padarysiu tai kada nors. Net jei reikėtų gyventi negyvenamoje saloje su kokosais, mangais ir ponu Vilsonu.

Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Perspėja: šių specialistų Lietuvoje jau ieškoma masiškai (72)

Nors valdžios atstovai vis kartoja, kad mokytojų skaičius Lietuvoje turi mažėti, situaciją darbo...

Naujoji Mokesčių inspekcijos vadovė žada išieškoti daugiau mokesčių (62)

„Šuniui uodegą geriau iš karto nukirsti, negu kapoti kelis kartus“, – apie būsimas...

Apklausa: gyventojai abejoja dėl koalicijos ateities (9)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos koalicija su socialdemokratais Lietuvos...

Kas apsaugos mūsų darbo vietas? (1)

JAV ir Europos politikos lyderiai nerimauja dėl kokybiškų darbo vietų likimo. Ta proga jiems...

Orai: vasarišką kaitrą vėl vainikuos neramumai (2)

Antroje savaitės pusėje didžiojoje šalies dalyje orai bus karšti, tačiau jau pirmoje...

Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje paliekamus milijonus (121)

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas...

Po rekonstrukcijos atidaromas Vilniaus oro uostas

Ketvirtadienį Vilniaus oro uostas atnaujina savo veiklą po 35 dienas trukusios kilimo ir tūpimo...

„Real“ futbolininkai antrą kartą pranoko „Barceloną“ ir iškovojo Supertaurę

Ispanijos Supertaurės atsakomose rungtynėse Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione vietos klubas...

Pakistanietis turi ką papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje (2)

Į Lietuvą pakistanietis elektronikos inžinierius Muhammadas Rohanas atvyko patartas dėdės ir...

Lietuvio užfiksuoti vaizdai apie jo patirtis Šiaurės ir Pietų Korėjose užkariauja pasaulį: sunku sulaikyti ašaras (203)

Prieš metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie...