Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai

Niekada nemaniau, kad dykuma gali būti tokia nuostabi. Ypač tose vietose, kur lygius lyg stalas žvyruotus jos plotus netikėtai pakeičia nedidelės, banguotos ir įvairiaspalvės ryto žaroje degančios kopos!
© Shutterstock

Nors oro baliono piloto rytas, prasidedantis bent porą valandų prieš saulėtekį, niekada nebūna visiškai lengvas, po rytinių higienos procedūrų, lengvų užkandžių ir beveik valandos kelionės, atsidūrus starto vietoje, kaip ir visada širdį suspaudžia tas šventinio nerimo jausmas prieš skrydį.

Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai
© V.Samarino nuotr.

Smegenų neuronų užkaboriuose jis išdidžiai rikiuojasi šalia pačios pirmosios rugsėjo dienos mokykloje, Pirmosios komunijos, pirmojo pasimatymo ir daugybės kitų pirmųjų kartų. Jausmas, sugebantis neišduoti pirmojo karto mistikos, praėjus beveik 18 metų skraidymo.

Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai
© V.Samarino nuotr.

Tai – šventės, ceremonijos, paslapties ir dar begalybės atspalvių kupina būsena, kaskart užklumpanti starto vietoje, brėkštant saulei, ir stebint lėtai oru pildomus karšto oro balionų kupolus.

Pakilus dangun, viską apsupa ji – dykuma. Atrodo, nesibaigiančios nacionalinio parko kopos, kai kur geltonos, kitur paskanintos vėjuotame ir karštame dykumos klimate irstančių šalia esančių geležimi turtingų kalnų smiltelėmis, saulei kylant, įgauna rausvą, o kartais beveik raudoną spalvą. Tikra smėlio begalybė, tikra smėlio jūra.

Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai
© V.Samarino nuotr.

Neapgalvotai nusileidus čia, gigantiško, beveik dvi tonas sveriančio, oro baliono krepšio ir kupolo gabenimas iki artimiausio kelio keliolikos žmonių žemės komandai kainuotų daugiau nei valandą darbo šimtui metrų. Juk kopos, lyg labai lėto ir be galo klampaus vandenyno bangos, nuolat juda ir traukia gilyn nestabiliu smėliu visus, netyčiom čia užklydusius.

Nemaža dalis skrendančiųjų ir dar didesnė dalis nesiryžusiųjų labai nusivilia, jog neskrisime virš miesto. Taip, Dubajus kaip ir visi tikri megapoliai, milžiniški pramogų ir pagundų parkai, traukia. Vienus tarsi naktinius drugius jis traukia savo gausiomis ir toli dykumon šaudančiomis naktinėmis šviesomis, kitus, sekančius „didžiausias planetoje“ filosofija, didžiuliais ir net gi didingais pastatais. Tretiems Dubajus – didžiulių galimybių ir didžiulių pinigų pažadas. Jo apkerėti ir viso pasaulio renginių medžiotojai – juk čia nuolat rengia koncertus didžiausios populiariosios kultūros žvaigždės.

Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai
© V.Samarino nuotr.

Štai ir dabar, auštant pakilus virš dykumos, migloje paskendę ir kiek išplaukę Dubajaus kontūrai su didžiausiu pasaulio pastatu priešakyje tarsi didžiulis elektrinis magnetas traukia keleivio žvilgsnį. Tačiau nepaisant to, labai greitai visą skrendančiųjų dėmesį užvaldo dykuma. Ji visur. Po kojomis ir horizonte. Tai banguojanti, tai lygi su kur ne kur besiganančiais baltaisiais oriksais ir naminiais gyvūnais tapusiais vienkupriais kupranugariais, kartais laikomais aptvaruose, kartais laisvai bemaklinėjančiais.

Sunku susitaikyti su mintimi, kad apačioje plytinčios kopos – nusileidimui visiškai nedraugiška vieta. Dykumos tuštuma ir ramybė tarsi apvalo stebėtoją, gal todėl Senajame Testamente išrinktoji tauta klaidžiojo ne kur kitur, o būtent po dykumą. Banguojančių kopų vingiai, tarsi nesibaigiantis In ir Jang šokis, hipnotizuoja ir priverčia pasinerti į išgirtą „čia ir dabar“ akimirką – lygiai taip pat veikia ir pats skrydis oro balionu.

Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai
© V.Samarino nuotr.

Kone šventą skrydžio tylą nutraukia neįprasto pasaulyje, tačiau čia kasdienio keleivio – sakalus dresuojančio vyruko iš Pietų Afrikos Respublikos. Jis išlaisvina ant storos ir plačios odinės apyrankės tupintį sakalą ir, nuėmęs specialų galvos apdangalą, paleidžia grobuonį skristi. Sakalas, minutėlę apsižvalgęs, išleidęs keistą, galima sakyti, kovos klyksmą ir, paėmęs nedidelį gabaliuką jauko iš šeimininko rankų, neria į jau kaistantį dykumos orą.

Apsukęs keletą ratų, nuskrenda kito, už kelių šimtų metrų skrendančio, oro baliono link. Juo keliaujančiam sakalui kol kas neleidžiama skristi. Jei jie susitiktų danguje, nuo keleto iki keliasdešimties tūkstančių dolerių kainuojantys padangių grobuonys nedvejodami mirtinai užkapotų vienas kitą. Taip šio verslo vadybininkams ir likusiems ant žemės sukeldami virtinę širdies priepuolių.

Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai
© V.Samarino nuotr.

Pasirodo, gamtoje sakalai beveik neturi natūralių priešų, išskyrus kitus sakalus. Kitaip nei atrodo, šie paukščiai visiškai nemoka prisirišti ir yra sugundomi tik paukštininko rankoje laikomos šviežienos bei jo skleidžiamų keisčiausių garsų. Netikėtai visu greičiu iš viršaus į mus nėręs sakalas po akimirkos jau tupi ant apsaugoto šeimininko riešo, godžiai kapodamas žalios mėsos jauką.

Tuo tarpu, praskridę šimtus hektarų užimančią vienam iš JAE šeichų priklausančią privačią valdą viduryje dykumos ir ją supančią tvorą, ieškome vietos leistis. Vis dar esame nacionalinio parko teritorijoje, todėl privalome nusileisti ant kelio. Gamtos apsaugos reikalavimai čia ypač griežti. Tai patvirtina lyg iš niekur netoli skrendančio baliono atsiradęs apsaugos ekipažas. Nesikišdama į veiksmą, jo įgula akylai stebi, kad nusileistume ant kelio, o mūsų keleiviai netryptų dykumos.

Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai
© V.Samarino nuotr.

Po skrydžio dar laukia safaris penkiasdešimties metų senumo antikvariniais visureigiais ir pusryčiai po skrydžio netoliese esančioje oazėje. Skrydis oro balionu kaip ir visa kita Dubajuje kainuoja nepigiai. Tačiau, jis, kaip ir dauguma paslaugų, organizuojamas, vadovaujantis aukščiausio lygio standartais.

Naujasis oro balionų verslo savininkas, vietinis šeichas, prieš metus įsigijęs šį verslą iš vakariečių, tvirtai pareiškė savo darbuotojams, kad žmonių saugumas ir jų pasitenkinimas yra didžiausia įmonės siekiamybė ir vertybė. Pelnas – antraeilis dalykas. Pagaunu save mąstantį, jog mielai sutikčiau padirbėti tokioje vietoje. Visuomet šalia dykumos.

Dykuma iš paukščio skrydžio: pribloškiantys vaizdai
© V.Samarino nuotr.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata

Naujienos

Sietlas - miestas, kuris patvirtina įsisenėjusius stereotipus apie JAV (3)

Sietlas – niekuo neišsiskirianti vidutinybė. Galbūt griežtokai, tačiau mums Sietlas nepadarė jokio įspūdžio, kaip miestas, pasižymintis kažkuo išskirtiniu. Galbūt todėl, kad neieškojome jame nieko įspūdingo. Nesame didmiesčių mėgėjai, tad ir nenorėjome jame užsibūti. Tačiau miestą atsiminsime dar labai ilgam.

Mianmaras – po ilgametės izoliacijos atverta lobių skrynia

50-ąją kelionės dieną iš Tailando įkėliau koją į aukso pagodomis spindintį Mianmarą. Visuomet galvoje nešiojausi stereotipišką šios šalies vaizdinį – šalia tų pagodų vaikštinėjančius purpuro spalvos apdarais apsivilkusius budistų vienuolius. Mianmaras man dvelkė egzotika, paslaptimi ir atrodė lyg visai neseniai po ilgametės izoliacijos atverta lobių skrynia.

Neįtikėtinai gražūs pasaulio kampeliai, kuriuos turistai pamiršta aplankyti (1)

Mūsų planetoje gausu vietų, kurios žavi nuostabiais vaizdais, keista topografija, floros ir faunos įvairove. Žemėje galybė vietų, kurios atrodo keistos ar neįprastos palyginus su tuo, ką esame įpratę matyti savo kasdienybėje. Štai keletas jų.

Štai kas nutinka monetoms, kurias įmetate į fontanus (2)

Trevi fontanas Romoje turi ilgametę tradiciją: jeigu stovėdamas nugara į jį per kairį petį įmeti monetą, tikrai dar sugrįši į Italijos sostinę.

Didžiausios Vilniaus paslaptys, kurios vis dar primena apie save

Akivaizdu, kad šiam sąrašui neužtenktų nei „penketuko“, nei „dešimtuko“, nei „šimtuko“ ribos - Lietuvos sostinė slepia tiek paslapčių, kad naują, nė trupučio ne mažiau įdomią už visas kitas galėtumėme ištraukti vos ne kas valandą - ir šiam įdomiam užsiėmimui neužtektų ir metų. O ką jau kalbėti apie jų išnarpliojimą!