Keliauninko artimieji su nerimu tomis dienomis gaudė ir menkiausią informaciją apie padėtį tame regione. Kiekviena žinia iš Dagestano apie sprogdinimus, vietos valdžios susirėmimus su teroristais gulė akmeniu ant Lauryno artimųjų, kurie jo laukė sugrįžtant, širdžių.
Laimingai parkeliavęs į namus vaikinas pasidalijo savo kelionės įspūdžiais.

Pasirengimas ir kelionės pradžia

Pasak Lauryno, sumanymas nuvažiuoti į Šiaurės Kaukazą jam kilo prieš metus. „Norėjau pasižiūrėti, kaip ten žmonės gyvena, ar ten taip baisu, kaip žiniasklaida nušviečia“, - sakė pašnekovas.

Ruošdamasis kelionei informaciją jis rinko internete. Į Dagestaną, esantį Rusijos Federacijos sudėtyje, keliavo per Maskvą. Bilietus pirko internetu. „Galėjau ten skristi lėktuvu, bet nuo vaikystės svajojau pakeliauti traukiniu, kad daugiau pamatyčiau. Apie Rusiją daug žmonių galvoja, kad ji gūdus kaimas, ten nėra tvarkos. Aš taip niekada nemaniau. Tokią mano nuostatą patvirtino ir tai, kad nesunkiai nusipirkau bilietą internetu ne tik į Maskvą, bet ir į Dagestaną. Rugpjūčio 19 d. sėdau į traukinį“, - dalijosi patirtimi vaikinas.

Pasak Lauryno, iš Vilniaus per Baltarusiją kelionė iki Maskvos užtruko 17 val. Pasieniečiai dokumentus tikrino tik kertant Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Pasienyje, be vizos, reikia nepamiršti ir imigracinės kortelės. Ją nemokamai išduoda traukinio palydovai. Tereikia užpildyti asmens duomenis ir kelionės tikslą nurodyti. Prie Rusijos sienos traukinys net nestabtelėjo. Šiuo metu Baltarusija, Rusija ir Kazachstanas yra bendra ekonominė erdvė.

Rusijos sostinėje

„Maskvoje lynojo. Išlipus Baltarusijos stotyje į akis krito daug rūkančių, viešai alutį gurkšnojančių žmonių. Londone, kur gyvenu pastaruoju metu, rūkymo ir gėrimo viešai niekas nedemonstruoja. Tačiau savo gyvenimo tempu Maskva (apie 12 mln. gyv.) pasirodė panaši į Didžiosios Britanijos sostinę (apie 10 mln. gyv.)“, - teigė pašnekovas.

Per keturias dienas Laurynui Maskva pasirodė neblogai tvarkoma, pilna turistų. Gatvėse buvo matyti ir daug emigrantų iš Vidurinės Azijos šalių, kaukaziečių. Ten verda panašus tautų katilas kaip Londone.

Lauryno dokumentų policija (dabar ši teisėtvarkos struktūra ir Rusijoje nebevadinama milicija) gatvėje netikrino. Tik Kazanės stotyje jau ruošdamasis tolimesnei kelionei ir stebėdamas žmones jis matė, kaip policijos patrulis stabdė praeivius, dažniausiai azijietiškos išvaizdos, ir prašė jų dokumentų. Rusijos sostinėje daug nelegalių emigrantų iš Azijos. Gyvenant Maskvoje ilgiau nei 3 dienas būtina registracija. Paprastai turistai yra registruojami prie viešbučių. Visus formalumus sutvarko jų personalas.

„Šerstono“ (anksčiau vadinosi „Vostok“) viešbutis Maskvoje, kur Laurynas apsistojo, dvelkė sovietmečio stiliumi (sena santechnika, sienų plytelės), bet buvo švarus ir tvarkingas. Personalas draugiškas. „Apskritai Maskvoje tebėra daug sovietinės simbolikos. Gidas sakė, kad ji nebus naikinama, nes tai yra jų šalies istorijos dalis. Apėjau Raudonąją aikštę, universiteto kompleksą, visos Rusijos parodų centrą, buvau nukakęs į Vorobjovo aukštumas. Tačiau labiausiai mane pritrenkė Maskvos metro grožis - erdvė nesulyginama su Londono metro, tikras meno kūrinys po žeme. Vien dėl to verta atvažiuoti į Maskvą, kad visa tai pamatytum savo akimis“, - dalijosi įspūdžiais keliauninkas.

Apie Dagestaną iš pirmų lūpų

Kelionė traukiniu iš Maskvos iki Dagestano sostinės Machačkalos truko 38 val. Bendrakeleiviai, sužinoję, kur Laurynas važiuoja, labai stebėjosi ir sakė, kad jis esąs drąsus žmogus. Turistai į tą kraštą dėl neramumų nosies nekiša.

Viename kupė jis važiavo su dagestaniečiu, pagal sutartį tarnaujančiu Primorės krašte aerouosto apsaugoje. Įsikalbėjo. Naujasis pažįstamas teigė, jog ne taip ir baisu tame Šiaurės Kaukaze. Šaudosi policija su vietiniais mafijozais, prisidengusiais religingumu (vahabitais). Antai jei parduotuvė pradeda prekiauti alkoholiu (jo vartojimas prieštarauja islamo religijai), tai gali būti susprogdinta. Todėl daug parduotuvių tokios prekybos atsisakė Kizliare, Chasaviurte, bet dar apsčiai yra ir to nepadariusių. Idėja atsiskirti nuo Rusijos nėra vyraujanti. Iš esmės kaunamasi dėl įtakos sferų, pinigų.

Versijos dėl neramumų

Pasak Lauryno, Dagestane iš vietinių girdėjęs, kad yra trys teorijos, kodėl tie neramumai ten vyksta. Pirmoji - tiesiog norima pasipelnyti, reketuojamos parduotuvės, verslininkai, gamybos įmonės, paprasti piliečiai. Visa tai daroma pabrėžtinai Alacho vardu, o žinant, kokie religingi ten yra žmonės, jie gan lengvai remia tuos reketininkus, save laikančius vahabitais. Vahabizmas - ekstremistinė islamo atšaka. Vahabitai siekia sukurti ne tautinę, bet islamišką valstybę. Kita vertus, Dagestane iki šiol vyrauja tradicinė sufistinė islamo atšaka, orientuota į uždarą regiono bendruomenę. Tad nuo vahabitų nukenčia ir vietos dvasininkai.

Antroji versija - tai naudinga patiems spec. tarnybų darbuotojams, nes yra labai įdomi detalė. Kai vyksta spec. operacija, specialaus būrio pareigūnų darbo tarifas tampa valandinis ir gana nemažas. Kiek konkrečiai, neprisimenu, bet kaip sako vietiniai, įtarti, kad jie iš to užsidirba, galima. Tačiau šia versija tenka abejoti, nes tie, kurie užsibarikaduoja, dažniausiai atsišaudo. Jiems visada siūloma pasiduoti. Tad, jei neatsišaudytų, operacijos greitai baigtųsi.
Trečioji versija - užsienio įtaka. Iš ten finansuojamos teroristinės grupuotės, siekiančios destabilizuoti padėtį Rusijos valdomame Kaukaze ir sukurti islamišką valstybę. Tačiau turima autonomija daugelį tenkina, yra daug manančių, kad šlietis prie Rusijos jiems naudingiau.

„Žmonių grobimų gal ir pasitaiko, bet aš su tuo reiškiniu nesusidūriau. Vietiniai sakė girdėję gandų, kad žmones į vergiją parduoda ir dirba jie be atlygio Dagestano plytų gamyklose. Yra buvę keli tikri nutikimai, kai atrado vergus. Vienas iš paskutinių įvykių - vaikinukas atsirado po 10 metų ir pasakė, kad vergavo Dagestane gamykloje, bet daugelis įtaria, kad jis tiesiog 10 metų slapstėsi nuo armijos. Tos gamyklos vadovai kvietėsi žurnalistus, kad jie pasižiūrėtų ir visuomenei parodytų, kaip iš tikrųjų dirba jų gamykla. Važiavau pro tą miestelį. Jis vadinasi Dagestanskije Ogni. Vėlgi vietinis taksistas, paklaustas, ar taip gali būti, tvirtino, kad gali. Tačiau žmonių grobimas buvo aktyvesnis Čečėnijoje, ne Dagestane. Dabar ten ramu“, - pasakojo pašnekovas.

Šeimyniški ir svetingi

Tik įkėlęs koją į Dagestaną Laurynas pajuto, kad atsidūrė Kaukaze - šurmulys, nenutrūkstantis automobilių pypsėjimas, gestikuliuojantys temperamentingi praeiviai ir kaip kontrastas - ramiai pypkes rūkantys ir aplinką stebintys susėdę prie savo namų garbūs senoliai.
Lauryno kelionės tikslas buvo ne Machačkala, o 120 km nuo jos į pietus nutolęs Derbentas, seniausias ne tik Dagestane, bet ir visoje Rusijos Federacijoje miestas, įkurtas prieš 5 tūkst. metų.

Derbente jis apsistojo ir dvi savaites gyveno viešbutyje. Ten sužinojo, kad internete reklamuotos ekskursijos po Dagestaną nevyksta, nes nėra turistų. Viešbučio savininkas pasiūlė po apylinkes tas dvi savaites pakeliauti individualiai su jo rekomenduotu patikimu taksi vairuotoju. „Ten vieni kitus vietiniai gerai pažįsta. Būna kartu augę, mokyklą lankę. Tad geram bičiuliui pasiūlo kokią paslaugą, leidžia užsidirbti.

Dagestaniečių labai glaudūs šeimos, giminės ryšiai. Ten visi žino, kas kalnuose slapstosi, kas sprogdina, reketuoja, kas gina. Senelių namai - tik išimtis. Juose gyvena tik tie, kurie neturi absoliučiai jokių giminių. Didelė negarbė giminei, jei jos senoliai glaudžiasi tokiuose namuose“, - dalijosi įspūdžiais keliauninkas.

Vairavimo ir tautinės ypatybės

Čia nelabai paisoma eismo taisyklių. Daugumos automobilių stiklai visi tamsinti. Net kamazų! Su tuo tamsinimu jau bandoma kovoti. Vairuotojai mėgsta greitį. Tačiau eismo įvykių nedaug. Per vietinę televiziją tik girdėjęs kalbant apie ūkininką, nukritusį į tarpeklį. Buvo situacijų, kai Laurynui atrodė, jog tikrai automobilis, kuriuo jis važiavo, neišvengs susidūrimo.

„Instinktyviai griebiau už saugos diržo, patikrinti, ar jis užsegtas, tvirčiau suspaudžiau ranktūrį ir įsispyriau kojomis. O vairuotojas, žvilgterėjęs į mane, su kaukazietišku akcentu ramiausiai rusiškai tarstelėjo: „A začiem riemien?“ - „Kam tas diržas?“ Ne veltui ten daug socialinės reklamos eismo saugumo tema, taip pat įvairių palaktų prieš terorizmą“, - pasakojo pašnekovas, beje, pastebėjęs ir vieną lietuviškais numeriais automobilį.

Dagestanas - daugiatautis. Vien Derbente yra azerbaidžaniečių, armėnų, žydų (pastarųjų daug išvažiavo) religinės bendruomenės. Čia gyvena 30 tautų (avarai, darginai, kumykai, lezginai, lakai, rusai ir kiti). Gretimi kaimai šneka skirtingomis kalbomis ir gali vieni kitų nesuprasti. Tad tarpusavyje jie tradiciškai bendrauja rusų kalba. Tačiau visur išgirsi rytietišką pasisveikinimą „Salam Aleikum“. Viešbučio savininkas, mostelėjęs ranka į kiemą, pilną žmonių, svečiui sakė, jog vien ten šiuo metu gali būti mažiausiai 7-8 tautybės vienoje krūvoje. Jis papasakojo, kad anksčiau šio krašto žmonės stengėsi tuoktis su tos pačios tautybės asmeniu. Šiuo metu gausu mišrių santuokų, bet vaikų tautybė nustatoma pagal tėvo liniją.

Kaukazietiški kontrastai

Derbentas Lauryną nustebino ne savo senove, bet nešvara - gatvėse daug šiukšlių, keliai neremontuoti, Kaspijos jūros paplūdimiai apdergti, bambaliais nusėti, laksto gaujos šunų. Suskaičiavęs, kad vienoje atliekų krūvoje jų siautė net dešimt. Tačiau žmonės tų paplūdimių nevengia, maudosi. Kaspijos vanduo šiltas, ne toks sūrus kaip Baltijos jūros. Nuo apleistų visuomeninių vietų individualūs gyventojų kiemai skiriasi švara ir tvarka.

Keliauninkui gyventojai pasakojo, kad miestui tvarkyti pinigų gaunama, bet jie nusėda valdininkų kišenėse. Atvira valdžios korupcija ir valstybės lėšų pasisavinimas ten įprastas reiškinys. Yra ir išimčių. Lauryno aplankytas Izberbašo miestas (40 km nuo Derbento) ir jo paplūdimiai spindėjo švara ir tvarka. „Apskritai keliaudamas po apylinkes mačiau daug statybų, namų naujais stogais.

Dagestaniečiai mėgsta savo sodybas aptverti akmeninėmis tvoromis su aklinais kaltinio metalo vartais. Iš pirmo žvilgsnio visai neatrodo, kaip teigia oficialioji statistika, kad Šiaurės Kaukazas pats neturtingiausias Rusijos Federacijos regionas. Tiesa, visame Derbente yra 3-4 bankomatai. Jie dažnai pristinga pinigų, reikia palaukti. Tačiau net atkampiausiame kalnų kaimelyje stovi mokomatai, kur galima atsiskaityti už įvairias komunalines paslaugas, už lėktuvo, traukinio bilietus“, - kalbėjo keliautojas. Anot Lauryno, labiausiai ten klesti prekyba. Ant kiekvieno kampo žmonės kažką parduoda, siūlo paslaugas. Paklausios statybinės medžiagos (plytos, akmuo).

Jam didelį įspūdį paliko ekskursija į kalnų miestelį Kubači, visame pasaulyje garsėjantį juvelyriniais dirbiniais. Juos gaminančios įmonės muziejuje galima pasigėrėti sidabro, aukso papuošalais, portsigarais, indais. Atsiliepimų knyga pilna amerikiečių, kanadiečių, japonų, vokiečių, čekų ir kitų šalių piliečių įrašų. Sidabro iš Rusijos negalima išvežti, nebent pirktum sau kokį papuošalą.

Vingiuotais kalnų keliais

Važiuodamas iš vieno kalnų miestelio į kitą Laurynas keliuose pastebėjo daug „Mercedes“, „Lexus“, džipų ir kitų markių brangių automobilių. Daug ir naujų „Ladų“. Rusai palaiko savus gamintojus. Kramena ten ir pirmųjų laidų senutėliai „Žiguliai“.

Tuo metu buvo musulmonų pasninko mėnesio Ramadano pabaiga. Jam pasibaigus ten prasideda trijų dienų šventė Ei al-Fitr, kai daug valgoma, teikiamos dovanos, kai vaikai iš didmiesčių atvažiuoja aplankyti kaimuose gyvenančių tėvų, kai giminės ir kaimynai svečiuojasi vieni pas kitus. „Riedėjom kalnų keliuku. Staiga mus pralenkė kitas automobilis ir sustojo priešais. Pasidarė neramu. Ko sustojo? Išlipęs vyrukas šūktelėjo: “Salam Aleikum, su šventėm!“

Vėliau taksistas man paaiškino, kad čia tokia proga įprasta sveikinti ir nepažįstamuosius“, - dalijosi įspūdžiais pašnekovas.

Lauryną stebino ant kelio važiuojamosios dalies gulinėjančios karvės. Ten jos ganosi laisvai - nepririštos, neaptvertos ir gerbiamos ne mažiau kaip Indijoje. Vairuotojai jas priversti apvažiuoti, nes jos nesitraukia, pamačiusios lekiantį 100 km/ha greičiu automobilį, stovi ir ramiausiai gromuliuoja. Kalniečiai nemažai augina ir avių.

Kalnų šlaituose žaliuoja vynuogynai. Sovietmečiu, antialkoholinės Andropovo kampanijos metu, visi vynuogynai buvo iškirsti. Šiuo metu kraštas grįžta prie vynuogininkystės. (Derbentas garsėja konjako fabriku.) Laukuose apstu arbūzų plantacijų.

Šalikelėse pastebėjęs mūro arkas, iki kurių iš kalnų specialiai nutiestais vamzdeliais atiteka šaltinio vanduo. Pravažiuojantieji čia stabteli atsigaivinti. Toks vanduo laikomas gydomuoju. Prie tų arkų ant įrengtos pakylos yra musulmonų maldos vietos, o aplinkui augantys medžiai apraišioti spalvingomis skarelėmis. Tikima, kad ant medžio palikta skarelė jiems turėtų atnešti sėkmę.

Kas primena neramumus?

Viešėdamas Dagestane Laurynas asmeniškai nebuvo nė vieno susišaudymo ar sprogdinimo liudininkas. Atrodo, kad verda įprastinis gyvenimas. Berniukai ir mergytės, baltais kaspinais kasose, su kuprinėmis ant pečių, skuba į mokyklą, senoliai sėdi prie namų ir gurkšnoja arbatą. Vyksta sporto varžybos. Ypač daug investuojama į futbolą (vieną stadioną apžiūrėjęs), Machačkalos „Andžy“ komanda savo kontraktais jau sudrebino pasaulį. Ten ryžtasi žaisti ir aukščiausio lygio žvaigždės iš užsienio.

„Apie neramumus šalyje bylojo prie didesnių gyvenviečių pakelėse matyti policijos postai su kulkas stabdančiomis smėlio maišų barikadomis, betoninės užtvaros su šaudymo angomis, policija, ginkluota automatais ir su neperšaunamomis liemenėmis, netoli Kaspijsko miesto pro šalį pradūmusi kariškų šarvuočių kolona.

Taksistas pasakojo apie savo kolegą, mano atvykimo išvakarėse važiavusį pietiniu Derbento apvažiavimu pro policijos postą, kuris tuo metu buvo apšaudomas. Žuvo vienas pareigūnas, o viena kulka grybštelėjo taksi automobilio galinį ratą. Mane Derbente buvo sulaikęs policijos patrulis dėl to, kad fotografavau geležinkelio stotyje. Nusivedė į nuovadą. Patikrino dokumentus, mandagiai paaiškino, kad dėl teroro išpuolių grėsmės ten negalima fotografuoti, paprašė ištrinti kelis kadrus. Po penkių minučių buvau laisvas. Taksistas jau buvo beskambinąs pažįstamam atsargos majorui, kad mane išlaisvintų. Bet nei kyšio, nei pažinčių neprireikė“, - dalijosi patirtais įspūdžiais pašnekovas.

Taksistas Lauryną patikino, kad jo, paprasto turisto, čia niekas nelies. Nebent atsitiktinai pasipainiotų besišaudančių kelyje.

Vestuvių puotoje

Laurynui dagestaniečiai išties pasirodė labai svetingi, palankiai nusiteikę žmonės. Viešbučio savininkas jį pasikvietė kartu vykti į vestuves. Jose dalyvavo apie tūkstantis žmonių ir joms buvo išleista apie 160 tūkst. litų. Tokios vestuvės laikomos vidutinio dydžio. Jos tęsėsi dvi dienas, vienoje iš Derbento banketinių salių. Šventėms pritaikytų modernių salių su sietynais, priešgaisrine sistema, gera muzikos aparatūra šiame mieste yra ne viena. Matytose vestuvėse nuotaka buvo apsirengusi standartine balta suknele. Svečių apranga niekuo nesiskyrė nuo europietiškų apdarų. Tik kelios vyresnės moterys ryšėjo skareles.

Ant stalų nesimatė stiprių gėrimų, tik nealkoholinis bavariškas alus. Bet buvo slapta gurkšnojančių konjakėlį. „Dagestane bandoma kovoti su alkoholio vartojimo įpročiu, kuris sovietmečiu buvo labai išsikerojęs ir musulmoniškame krašte. Tais laikais, vietinių teigimu, visos šventės baigdavosi audringais girtų kivirčais, net iki susišaudymų“, - pasakojo keliauninkas.

Pasak Lauryno, dagestanietiškose vestuvėse jaunikio mamos kalba ir jos sušoktas nacionalinis šokis „Lezginka“ (labai aistringas, stebint net virpuliukai per odą nubėga) - ženklas, kad baigėsi oficialioji pokylio dalis, pagerbti jaunieji ir galima skirstytis. Tačiau nevalia praeiti pro salės viduryje pastatytą specialią pintinę. Į ją svečiai, kiek gali, sumeta pinigų jaunavedžių gyvenimo pradžiai. Žinoma, vestuvės tuo nesibaigia. Kas nori, gali pasilikti ir toliau vaišintis.

Laurynui teko paskanauti dagestaniečių nacionalinių patiekalų. Čiudu - panašus į picą, tik mėsa, bulvės ir svogūnai dedami į apvalaus blyno vidų. Chinkala gaminamas taip: be jokių priedų virti miltiniai skryliai sudedami į lėkštę, o ant jų per vidurį dedamas didelis virtos mėsos gabalas. Prie šio patiekalo dar patiekiamas česnakinis ir pomidorų padažas. Pas juos taip pat populiaru kepti baltą duoną.

Namo saldžiai

Atgal Laurynas iki Maskvos vėl važiavo traukiniu, o iš ten į Lietuvą jau skrido lėktuvu. „Į Vilnių pakilau iš Vnukovo aerouosto. Širdis šiek tiek virpėjo, nes neseniai buvau sužinojęs apie Jaroslavlio lėktuvo katastrofą. Ramino tik tai, jog skridau 2011 m. pagamintu laineriu. Prieš pakylant ir nusileidžiant stiuardesės vaišino saldainiais, kad keleiviai šiuos momentus prisimintų maloniai“, - sakė pašnekovas.

Jis įsitikinęs, kad bet kurioje šalyje, jei tik laikaisi joje nustatytų taisyklių, gerbi vietinius papročius, tai keliauninkui nėra ko bijoti. Gerai pasiruošus keliauti galima ir į turistų nelankomus kraštus, o į pavojingus nuotykius gali įsivelti bei pasijusti nesaugus ir gimtinėje. Pasaulis dabar neramus. Be abejo, vykti į turistų aplenkiamus regionus labai brangu. Todėl šįkart Laurynas taip ir nenukako į Čečėniją, kurioje, pasak dagestaniečių, šiuo metu daug ramiau nei pas juos, ir buvo pasišovusių jį ten nuvežti už atitinkamą mokestį.