Buvo laikas, kai žurnalistai lenktyniaudavo, kas apsilankys kuo atgrasesnėje vietoje, kas atskleis kuo bjauresnes visuomenės piktžaizdes. Tačiau laikai pasikeitė – nors ir šiuo metu idėja apsilankyti bibliotekose atrodė gana originali, tačiau sumanymas pateisino lūkesčius su kaupu ir įkvėpė optimizmo – dar ne viskas, vadinasi, prarasta, dar gyvensime. Nes bibliotekose, kitaip nei galbūt kas nors įsivaizduoja, vienišos ir niekieno nelankomos bibliotekininkės nesiklauso vien praskridusios musės zvimbimo. Šiuo metu tai labiau pasakytina apie kai kurių parduotuvių darbuotojus, kas, savaime aišku, taip pat nieko gero...
Stebuklas atrodė vien tai, kad šiuo metu, kai uždaroma ir mažinama viskas, kas „nereikalinga“, ir net tai, kas gyvybiškai būtina, bibliotekos vis dėlto veikia, maža to, ankstesni geresni laikai leido jose sukaupti nemažai neblogų knygų. Juk dar ne taip seniai buvo laikai, kai bibliotekose dominavo sovietų laikais išleista klasika vadinama lektūra ir kelios iki skutų suskaitytos nuotykinės knygos iš „Drąsiųjų kelių“ serijos.
Prieš savaitgalį – knygų
Prekybos taškų apsupta sostinės Karoliniškių biblioteka kaip niekas kitas simbolizuoja kitokį pasaulį – pro gana apšnerkštą laiptinę patenki į naujai suremontuotas patalpas, papuoštas apsauginiu rėmu, – tai vienintelė biblioteka, kuri bando saugotis nuo knygų vagišių, ironiškai vadinamų šiuolaikiniais knygnešiais.
Neįtikėtina, bet faktas – penktadienį darbo dienos pabaigoje čia nė kiek ne mažesnis sujudimas nei parduotuvėje, o vienas iš, rodos, nė minutės poilsio neturinčių bibliotekininkių darbų – taisyti skaitytojų išvartytas knygas, kaip panašiai daro drabužių pardavėjos prekybos centruose – tuo nuolatos užsiima viena iš salėje dirbančių darbuotojų.
Prie gražaus aptarnaujančiojo personalo stalo net nutįsusi kelių žmonių eilutė – viena iš bibliotekininkių priėjo prie vyresnio amžiaus vyro ir kai ką aiškina jam prie kompiuterio. Nemokamas internetas, nors apie šią ES lėšomis įgyvendintą programą teko skaityti, vis tiek atrodo kaip stebuklas – negi pas mus gali būti kas nors nemokama, ypač tokioje srityje? Beje, nemokamas internetas buvo net pačioje kukliausiose iš visų mūsų aplankytų bibliotekų.
Bibliotekos lankytojai – patys įvairiausi žmonės: ir vyresni moksleiviai, ir moterys, ir pensinio bei netgi vidutinio amžiaus vyrai.
Tiesiog gražu žiūrėti, kaip šie žmonės laukia, kol juos aptarnaus, pasidėję ant knygastalio (negi sakysi – ant prekystalio?) po keletą storų knygų. Nors, pasak bibliotekininkių, šiais laikais leidėjai visas knygas sugeba pastorinti – net tas, kurios ankstesniais laikais buvo gana plonos. Peršasi negera mintis, kad tai – tas pats, kas išpūsta bet kokios prekės pakuotė, kuria norima įtikinti pirkėją, kad yra už ką mokėti tokius didelius pinigus. Negi už ploną brošiūrėlę paimsi 20–30 litų? Kita vertus, žmogus, skaitantis storą knygą, atrodo pakylėtas virš kasdienybės ir labai protingas, kaip koks viduramžių mokslininkas, įsistvėręs senovinį foliantą...
Be jokios abejonės, labiausiai „nuskaitytos“ – detektyvų ir meilės romanų lentynose besirikiuojančios knygos. Kurios yra populiaresnės, nepavyko nei bibliotekininkių išklausti, nei nustatyti iš akies pagal nušiurimo laipsnį. Tačiau ir jos žmogui teikia daug džiaugsmo, ir taip pat daugeliui yra neįkandamos, ypač aukštesnio lygio šios rūšies literatūra, leidžiama storais viršeliais.
Pagauta atmosferos, neiškenčiau ir aš – pasiėmiau porą knygų, nes daugiau pirmąkart apsilankiusiesiems bibliotekoje ir neduoda – tokia taisyklė. Viena iš jų – seniai svajota, stora, kurios knygyne tikrai neįpirktum. Tai Umberto Eko „Fuko švytuoklė“. Kita – Stefeno Klarko „Vieneri metai mėšle“, kuriai šiaip jau pagailėčiau pinigų, nes ji nėra išliekamąją vertę turintis kūrinys – tiesiog vieno anglo pašiepiamas pasakojimas apie prancūzus ir abi tautas nuo seno kamuojančią „tautų draugystę“.
Eilė net prie durų
Šeštadienio rytą tęsiau kelionę – patraukiau į Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką. Neįtikėtina, tačiau prieš vienuoliktą valandą, kai ji atsidaro, prie durų nutįso poros dešimčių žmonių eilė... Tiesa, dalis jų buvo studentai, kuriems tarytum ir privalu mokytis, bet – tik nedidelė dalis. Kitų eilėje išsirikiavusių žmonių atėjimo nepaaiškinsi kitaip, kaip meile knygoms. Juk jeigu jie būtų pradedantieji mokslininkai ar kažkas panašaus, greičiausiai eitų į savo mokslo įstaigos ar Martyno Mažvydo biblioteką, o ne į viešąją, tegul ir kiek didesnę, apskrities.
Iš tikrųjų pasirinkimas šioje bibliotekoje – kiek didesnis. Vadinamuosiuose viešuosiuose fonduose, iš kur leidinius galima neštis namo, yra nemažai knygų užsienio kalba, net ir norvegų. Žinoma, viskas anaiptol nėra sistemiška, greičiau – skirta paprastam išprususiam skaitytojui. Viską arba beveik viską žmogus rastų Nacionalinėje Martyno Mažvydo arba Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Tačiau susidarė įspūdis, kad eiliniam knygų mėgėjui mūsų bibliotekose – visko per akis: nuo naujai lietuviškai išleistų Aleksandro Solženicyno veikalų (tikėtina, kad kai kas jų nė neskaitė) iki tokių knygų kaip „Mano tėtis – jėga“, „Moterys ir meilužės“ ar garsiojo Deno Brauno kūrinių angliškai. Bent man asmeniškai kultūros ministro pasiūlymas, kad, jeigu nėra naujų, galima skaityti ir senas knygas, – visai geras. Dar turėčiau ką skaityti. Žinoma, bibliotekininkai už tokius žodžius man galvos tikrai nepaglostytų, bet apie tai – vėliau.
Kas pakerėjo, tai šios bibliotekos atmosfera. Prisėdusi pavartyti knygų prie vieno iš šalia langų pastatytų staliukų ir žvelgdama pro langą į tapybišką Senamiesčio netvarką bei klausydamasi tyloje krebždančių skaitytojų, tikrai labiau patikau sau, nei stumdydamasi prekybos centre ir paskiau tempdama namo nešulius. Nors tai – irgi užsiėmimas, turintis savo prasmę, bet vis dėlto...
Visos aplankytos bibliotekos buvo papuoštos paveikslais ir meninėmis nuotraukomis bei tokiomis naiviomis iš vaikystės prisiminimų išlikusiomis parodėlėmis, skirtomis kokia nors proga. Tačiau vieno šioje bibliotekoje matyto paveikslo negaliu nepaminėti – moksleivės K. Maslauskaitės gana nemažo formato drobės „Virtuvės kėdė, skrendanti mergaitė ir Hilda“. Kėdė – centre, skrendanti mergaitė – horizonte, o dešiniajame kampe pavaizduotas didelis rudaplaukis šuo, iškėlęs priekines letenas, tarytum jam kas sakytų: „Rankas aukštyn!“
Knygų mažai, skaitytojų daug
Jeruzalės biblioteka įsikūrusi dar kontrastingesnėje aplinkoje – bendrabutyje, kurio gyventojams nuolatos kas nors nutinka, įskaitant net gaisrus. Jiems turėtų būti labai patogu, kad biblioteka yra jų name, tačiau, pasak bibliotekininkės Marinos, šio namo gyventojai, deja, retai čia lankosi.
Anot pašnekovės (tą patį patvirtino visų bibliotekų darbuotojos), jau kelerius metus iš eilės skaitytojų nuolatos daugėja, ir šiemet pasijusiantis knygų stygius bus itin pastebimas – žmonės atėję klausia ne naujų, o naujausių knygų, nes anas jie jau yra perskaitę.
Pavyzdžiui, šiemet dar nė viena knygų siunta nebuvo gauta, nors jau antroji kovo pusė. Visa laimė, kad anksčiau bibliotekos buvo gana dosniai „maitinamos“, tad kurį laiką žmonės galės verstis tuo, ko neperskaitė anksčiau. Tačiau tik kol kas...
Žinoma, pasak bibliotekininkės, ištikimiausi skaitytojai liks, bet kai kurie, nesitikėdami rasti ko nors skaitoma, gali takelį į biblioteką ir pamiršti. Tačiau šiuo metu bibliotekoje išties pilna žmonių. Beje, Marinos teigimu, nors taip būna ne visada, tačiau susipažinti su naujomis knygomis kartais tenka ir nakčia, bet antraip neįmanoma: skaitytojai dažnai klausia patarimo ar tiesiog to, ką dar galėtų perskaityti.
Ir bibliotekininkė turi prisiminti, ką žmogus mėgsta skaityti ir ką ta tema dar galėtų pasiūlyti. Nors ši biblioteka – nekompiuterizuota, užtat darbuotojų galvos turi būti kompiuterizuotos – kaipgi kitaip prisiminsi tokius dalykus?
Bibliotekos darbuotoja sakė, jog skaitytojų pulkas yra toks įvairus, kad lengviau pasakyti, kokie žmonės nesilanko bibliotekoje, o ne kokie lankosi. Mažiausiai skaitytojų – 20–30 metų amžiaus, ir tai greičiausiai turi „pateisinamą priežastį“: tuo laiku žmonės studijuoja (studentai šioje nedidelėje bibliotekoje mažai ką ras), augina vaikus.
Beje, mūsų kalbinta bibliotekininkė yra įsitikinusi, kad pomėgį skaityti galima prilyginti priklausomybei – jeigu žmogus skaito, tai ir nenustos. Galbūt kuriuo nors gyvenimo etapu skaitys mažiau, kitu – daugiau, bet „skaitymo refleksas“ liks...
Lygiai taip pat sunku išskirti populiariausias knygas. Pavyzdžiui, labai greitai išblėso D. Brauno „Da Vinčio kodo“ šlovė: nusirito banga, ir viskas, kitaip nei nepraeinantis knygų apie indėnus populiarumas. Prie hitų bibliotekininkė galėjo priskirti nebent Džoudi Pikou „Mano sesers globėją“, Stefeni Mejer kūrinius apie vampyrų gyvenimą ir paaugliams skirtą Melvino Berdžeso „Heroiną“. Visos kitos knygos pagal skaitomumą yra pasiskirsčiusios tolygiau.
Kiemsargis, turintis aukštąjį išsilavinimą
Kalvarijų viešoji biblioteka jau niekuo per daug nenustebino, tiesa, ji – graži, neseniai suremontuota ir taip pat nestokoja skaitytojų. Be to, turi atskirą Vaikų skyrių.
Čia kalba pakrypo apie bibliotekininkų atlyginimus. Sakau, gal vis dėlto verta mokytis tiek metų ir uždirbti beveik minimalią algą (vos tūkstantį litų siekusius bibliotekininkų atlyginimus dar buvo sugebėta sumažinti!) – juk dirbi tarp knygų, šiltai bendrauji su maloniais žmonėmis... Tačiau bibliotekininkės griežtai atsakė: ne, tikrai neverta ir visiškai neaišku, kas ateityje bibliotekose dirbs – jaunimo vien knygų lentynomis nesuviliosi...
Taigi jos kiek apmalšino ir mano entuziazmą dėl tebeveikiančių bibliotekų. Pasak pašnekovių, anksčiau kiekviename naujame rajone iškart būdavo atidaroma biblioteka, nuperkamas trijų kambarių butas... O dabar daugybė mikrorajonų bibliotekų jau neturi.
Šie metai taps išsilavinimo spraga
Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis kovo pradžioje 60 šalies bibliotekų paskirstė 2 mln. 140 tūkst. 500 litų leidiniams įsigyti 2010 metais. Į jį besikreipusiems Lietuvos bibliotekininkų draugijos nariams jis nepasakė nieko daugiau už patarimą skaityti senas knygas. Tačiau, pasak bibliotekininkų, bibliotekų fondai patirs nuostolių, kurių nebebus galima padengti: knygos, kurios nebus nupirktos šiemet, taip ir liks nenupirktos. Jau nekalbant apie tai, kad atitinkamą sumą, kuri nebus paskirta knygoms pirkti, praras ir leidyklos, iš kurių tos knygos perkamos.
Kultūros ministro įsakymu daugiausia lėšų – daugiau nei 195 tūkst. litų – skirta Vilniaus miesto savivaldybės centrinei bibliotekai. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka turėtų gauti daugiau kaip 123 tūkst. litų, Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka – 64 tūkst. litų, Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka – 51,5 tūkst. litų, tokia pat suma skiriama ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio, ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosioms bibliotekoms. Rajonų bibliotekos šiemet turės tenkintis 11–30 tūkst. litų.
Ministro įsakyme bibliotekos, be kita ko, yra įpareigojamos įsigyjant neperiodinių leidinių pirmenybę teikti originaliajai, vaikų ir klasikinei literatūrai bei informaciniams leidiniams, taupiai ir racionaliai naudoti lėšas bei leidinius įsigyti vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu.
Pernai iš pradžių bibliotekoms buvo skirta 8,7 mln. litų, tačiau vėliau, apkarpius numatytas išlaidas, liko mažiau nei 3 mln. litų.
Subjektyvios išvados
Pirmoji išvada – visai nesusijusi su bibliotekomis ir knygomis: niekuomet nereikia šnekėti to, ko nežinai, ir paviršutiniškas įspūdis dažnai būna klaidingas. Daugeliui aimanuojančių piliečių dėl tamsumo ir potraukio pigiems šou pakaktų, kaip ir mums, kartą apsilankyti bibliotekoje, ir jų „šišas“ bent iš dalies praeitų.
Visiškai paaiškėjo, ką bibliotekas pavadinusi būties mazgu turėjo omenyje Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Iš tikrųjų tai vienas kertinių žmonijos vystymosi taškų, kur aiškiai pamatai, kad žmogus yra kažkas aukščiau nei vien biologinė būtybė, darbo jėga ar žmogiškieji ištekliai.
Yra ir praktiškų dalykų: bibliotekose tikrai verta apsilankyti, nes ten iš geresnių laikų yra susikaupusių nemažai knygų, tad galima rasti visko – net būrimo vadovėlių ir patarimų, kaip susirasti vyrą, bei rusiškų detektyvų. Tiesa, prasti popieriai su šiais metais leidžiamomis knygomis.