Ir nieko keisto, kuomet bendrose darbovietės erdvėse nagrinėjamos kulinarinių vingrybių, įspūdį palikusios knygos ar praėjusio vakaro krepšinio varžybos temos.
O štai išgirsti pašnekesį apie motociklus – ne toks ir dažnas atvejis. Vis tik prekybos ir pramogų centro „Ozas“ administracijos koridoriuose tokie pokalbiai vyksta kone kasdien, kadangi ketvirtadaliui šios įmonės darbuotojų važiavimas motociklu – vienas didžiausių malonumų.
Vairuoti motociklą svajojo nuo vaikystės
Beveik visi „motociklizmą“ propaguojantys darbuotojai pripažino, jog šia transporto priemone susidomėjo dar vaikystėje ar paauglystėje, o į rimtą pomėgį tai išaugo pamažu. Pasak jų, pirmiausia buvo dviratis, tada motoroleris, o dabar – motociklas.
„Motoroleriu pradėjau važinėti būdamas keturiolikos metų ir nebuvo nei vieno vasaros sezono, praleisto be šios dviratės motorinės priemonės. Būnant tokio amžiaus, tai buvo pati geriausia transporto priemonė, nes galėdavau visur nuvykti nevaržomas. O kai tėtis įsigijo „čioperį“, jo riaumojimas mane užbūrė ir tada sau pasakiau: ir aš tokio noriu!“, – prisimena „Ozo“ techninės dalies vadovo pavaduotojas Justas Jurgaitis.
Kolegai antrina ir rinkodaros vadovas Faustas Tolkušinas, motociklininko teisėmis besidžiaugiantis jau metus: „Manau, kad persėdimas nuo dviračio ant motociklo yra natūrali asmenybės evoliucija. Abi transporto priemonės suteikia laisvės ir nepriklausomybės jausmą, tik motociklas praplečia horizontą.“
Nors svajonė vairuoti šią dviratę transporto priemonę vyrą lydėjo ilgą laiką, pasak jo, pagrindiniai naujo hobio motyvatoriai buvo jau ilgiau motociklais važinėjantys kolegos.
Vienintelė dailiosios lyties atstovė vyriškoje kompanijoje, buhalterės pareigas užimanti Svetlana Michailova, teises motociklui vairuoti gavo tik šią vasarą. Ji pasakoja, jog motociklais žavisi kone visą gyvenimą, tačiau paauglystėje nugriuvus nuo šios transporto priemonės, atsirado baimė ir kurį laiką ant motociklo moteris nesėdo. Vis tik, gyvenime dažnai būna netikėčiausių situacijų, nulemiančių svarbius apsisprendimus. Panašiai nutiko ir S. Michailovai, kuriai norą važiuoti motociklu sugrąžino kolegos.
„Bendradarbis pasiūlė pavežėti iki namų. Aš galvojau, kaip įprasta, važiuosime automobiliu, tačiau paaiškėjo, jog teks vykti motociklu. Kadangi sutikau, jau nebuvo kur trauktis. Po šio nuvežimo namo, man vėl atgimė troškimas vairuoti motociklą“, – prisiminimais dalijasi p. Svetlana.
Anot jos, šis noras dar labiau sustiprėjo prieš metus, kai kolegos vis pakviesdavo kartu pavažinėti: „Tikrai smagiai praleidome laiką ir aš, nenorėdama laukti kito pasiūlymo pasivažinėti, nusprendžiau ir pati galinti išmokti vairuoti šią transporto priemonę.“
Ant motociklų – vis daugiau moterų
Nors moteris kolegų tarpe kol kas atstovauja tik viena S. Michailova, ji pastebi, jog vis daugiau dailiosios lyties atstovių yra įvaldžiusios vienokią ar kitokią dviratę motorinę transporto priemonę.
„Iš tikrųjų, pastebėjau, jog labai daug moterų mokėsi kartu su manimi vairavimo mokykloje. Jau pernai, kai su kolegomis važinėdavome, aš atkreipdavau dėmesį, kas vairuoja motociklą, o šią vasarą moterų žymiai pagausėjo. Žinoma, dažniau jas pamatysime ant motorolerių, tačiau tikrai padaugėjo ir vairuojančių motociklus“, – sako S. Michailova.
Greičiausiai tai, jog dailiosios lyties atstovės vis dažniau ryžtasi sėsti ant motociklo, keičia ir visuomenėje įsišaknijusį įprotį skirstyti pomėgius į vyriškus ar moteriškus. Tai patvirtina ir p. Svetlana, sakanti, jog nesulaukė išskirtinio dėmesio nei vairavimo mokykloje, nei egzamino metu.
Motociklo vairuotoja apie naują savo užsiėmimą prasitarusi pažįstamiems neigiamų vertinimų ar komentarų taip pat negirdėjo. Draugai ir artimieji iš pradžių neslėpė nuostabos, apipylė klausimais „kam tau to reikia“, tačiau labai greitai su šiuo hobiu susitaikė ir, pasak moters, net patys pradeda galvoti, jog tai gana šaunus laisvalaikio leidimo būdas. S. Michailova atvirauja, jog dažnai sulaukia komplimentų už drąsą, o ir pati džiaugiasi pasiryžusi išsilaikyti motociklo teises.
„Kelyje pastebiu žmonių žvilgsnius, matau, kaip jie bando įsižiūrėti, ar čia vyras, ar moteris vairuoja. Ir tuomet aš pradedu jaustis pakylėta – taip, aš tai padariau, taip, čia moteris vairuoja“, – juokiasi pašnekovė.
Keičiasi tiek motociklininkai, tiek požiūris į juos
Gausėjančias motociklininkų gretas pastebi ir p. Svetlanos bendradarbiai. O toks pokytis, panašu, įtakos turi ir Lietuvoje įsigalinčiam tolerantiškesniam motociklininkų vertinimui. Pasak dviratės motorinės transporto priemonės mėgėjų, stereotipas, jog motociklininkas lygu baikeriui odiniais drabužiais ir ilgais plaukais, nepritampančiam visuomenėje dėl audringo gyvenimo būdo bei nuolat pažeidinėjančiam kelių eismo taisykles, atgyvena.
„Visuomenė bendrai keičiasi, taigi keičiasi ir požiūris į motociklininkus. Tai jaučiasi kelyje – automobiliai pradeda trauktis, vairuotojai tapo supratingesni. Galbūt taip yra todėl, kad daugėja sąmoningų motociklininkų – anksčiau visi norėjo „lakstyti“, reikėjo greičio, adrenalino, o dabar žmonės motociklus pradeda naudoti kasdieniniame gyvenime ir žiūri į šį pomėgį rimčiau bei atsakingiau“, – džiaugiasi „Ozo“ techninės dalies vadovas Martynas Pūtys.
Šešerių metų vairavimo motociklu patirtį turintis Martynas pripažįsta, jog jam „motociklizmas“ jau tapo daugiau gyvenimo būdu nei pomėgiu. Esant palankioms oro sąlygoms, vyras dažnai automobilį iškeičia į dviratę transporto priemonę ir ne tik laisvalaikiu, bet ir vykdamas į darbą. Pasak jo, motociklas mieste teikia daugiau privalumų – padeda išvengti kamščių ir sutaupyti laiko, o kartais net ir greičiau sutvarkyti darbo reikalus.
„Turėjau reikalų vienoje valstybinėje įstaigoje, kurioje, iš patirties žinau, procedūra trunka net keletą dienų. Taupydamas laiką, vykau motociklu. Mane pamatęs tos įstaigos darbuotojas, pasikvietė pasikalbėti. Žinoma, šnekėjomės apie motociklus, bet darbuotojas ir dokumentus greitai peržiūrėjo, pasirašė ir buhalterijos darbą paskubino. Aš sutaupiau beveik pusę dienos“, – situaciją, kuomet motociklas pasitarnavo tvarkant reikalus, prisimena Martynas.
Pašnekovai sutartinai teigė, jog važiavimas motociklu turi daugybę pliusų, o didelių sunkumų patirti neteko. Prekybos ir pramogų centro rinkodaros vadovo teigimu, dėl praktinių sumetimų, sudėtingiau „motociklizmą“ derinti su šeimyniniu gyvenimu.
„Kai šeimoje yra keli vaikai, reikia nuvežti juos į darželį, atsiranda kitokių reikalų. Pats vaikas gal ir labai norėtų į darželį važiuoti ant motociklo, bet nelabai išeina, – šypsosi F. Tolkušinas. – Šeima gausi, motociklas mažas – visi netelpa. Kol vienas keliauji, nekyla jokių problemų, bet kai keliese – tai paprasčiausiai tampa nepraktiška.“
Proga pabendrauti net ir su nepažįstamais
Nepaisant to, jog kalbintų darbuotojų profesinė veikla nuo tokio adrenalino kupino užsiėmimo atrodo yra ganėtinai nutolusi, motociklo vairavimą derinant su profesine veikla kliūčių neatsiranda. Anot pašnekovų, toks išskirtinis pomėgis bendradarbius netgi suartina daug labiau nei įprastos bendros veiklos, tokios kaip vakarėliai ar išvykos.
„Atsiranda proga su kolegomis susitikti ir pabendrauti papildomai. Tai yra skirtinga aplinka, savitos temos ir visai kitas bendravimo kampas, kuomet galima žmogų pažinti iš kitos pusės“, – apie vienijantį pomėgį motociklams sako S. Michailova.
Jai pritaria ir F. Tolkušinas: „Vieni į kitus žiūrime ne tik kaip į kolegas, bet kaip ir į motociklininkus, kurie bendroje bėdoje vieni kitiems pagalbos ranką būtinai išties. Kai per lietų ar vėją tenka važiuoti ar kai kažkas sugenda, neliekame abejingi.“
Kaip pasakoja darbuotojai, turint motociklą dažnai pokalbiai užsimezga natūraliai ir nebūtinai tik su žmonėmis, kurie patys vairuoja šią transporto priemonę. Pasak jų, motociklas daugeliui aplinkinių sukelia smalsumą, jiems tampa įdomu pasižiūrėti iš arčiau, sužinoti, kaip jis veikia.
Naujų pažinčių atsiradimas ir besiplečiantis bendraminčių ratas – tik dar vienas privalumas šio hobio turėtojams: „Pradėjęs važinėti motociklu, susiradau gerų pažįstamų. Lengva bendrauti su kitais motociklininkais, visi turi tą jungiančią dalį. Būna susitinki su naujais žmonėmis, kartu pasivažinėjame, o kartais jų ir vardo nežinai, bet nepaisant to, puikiai praleidi laiką, pabendrauji“, – pirmojo sezono ant motociklo emocijomis dalijasi F. Tolkušinas.
Pasak jo, smagiausia, jog motociklais važinėjantys žmonės nesipuikuoja vieni prieš kitus užimamu postu, materialine padėtimi ar gyvenimo pasiekimais: „Kai susirenka kartu, visi tampa lygūs. Ir visiems tas pats vėjas pučia, ir tas pačias kliūtis keliuose reikia įveikti. Visi yra tiesiog motociklininkai, sėda ir važiuoja.“
Taip pat vyras sako pastebėjęs, jog motociklininkai vieni kitais rūpinasi, o atsitikus nelaimei noriai padeda. Dviratės transporto priemonės bendruomenės vieningumą liudija ir itin gražus gestas – motociklininkai kelyje sutikę kitą motociklo vairuotoją sveikinasi pakeldami ranką.
Kelionėse motociklu – neregėta Lietuva
Tiek neseniai teises vairuoti motociklą gavę, tiek didesnę patirtį sukaupę darbuotojai tvirtina, jog šis pomėgis suteikia išskirtinius pojūčius ir leidžia visiškai atsiriboti nuo kasdienybės ir rūpesčių.
„Motociklas yra tikrai daugiau nei transporto priemonė nuvykti nuo vieno taško į kitą. Mėgstu ant jo atsisėsti ir tiesiog važiuoti, net ir be tikslo. Vairuodamas motociklą labai atsipalaiduoju, apie nieką negalvoju. Važiavimas motociklu panaikina nuovargį po sunkios darbo savaitės“, – atvirauja J. Jurgaitis.
Su kolega sutinka ir M. Pūtys: „Po įtemptos darbo dienos, atsisėdi, važiuoji ir atsijungi nuo visko. Esi tik tu, kelias ir motociklas. Susitelki į kelią ir daugiau jokių minčių, tik neapsakomas laisvės pojūtis.“
Vyras taip pat įvardija ir tai, jog kelionės motociklu leidžia į supančią aplinką pažvelgti visai kitu žvilgsniu, nei keliaujant automobiliu: „Pamatai visai kitokią Lietuvą, keliukus, žmones. Dažniau stoji, bendrauji.“
Panašiais potyriais dalijasi ir F. Tolkušinas: „Šiemet važinėdamas motociklu aplankiau daugiau Lietuvos vietovių, miestų ir miestelių nei anksčiau per visą savo gyvenimą. Dėka motociklo atrandu labai gražią ir nematytą Lietuvą. Keliaudamas motociklu visu savo kūnu galiu pajausti aplinką, matau ne tik vaizdus, bet ir kovoju su vėju. Iš pasivažinėjimų, trunkančių nuo kelių valandų iki kelių dienų, grįžtu su plačia šypsena.“
Kalbinti darbuotojai keliaudami motociklu stengiasi važiuoti saugiai ir gerbti kitus eismo dalyvius, tad jiems neteko patirti didelių išbandymų, o po gana trumpo motociklininkų sezono Lietuvoje lieka malonūs prisiminimai. Viena itin į atmintį įstrigusia istorija pasidalino F. Tolkušinas.
„Išvykau pasivažinėti iki Daugpilio. Keliaujant kažkur už Zarasų šalia kelio stovi gandras. Aš važiuoju ramiai, leistinu greičiu ir staiga gandras nusprendžia, kad jam jau laikas skristi. Ir pasileidžia plasnoti tiesiai priešais mane. Aš iškart pradėjau stabdyti, gandras pamatė, nuskrido į šoną – susidūrimo išvengėme. O po kelių savaičių sužinojau, kad žmona laukiasi. Matyt, gandras mane pamatė, suprato, kad laikas skristi ta kryptimi“, – šypsosi vyras.
