Romantiški turistai Indonezijos saloje Balyje ieško rojaus. Tik ar idilė per daugelį metų nevirto atrakcionų parku? Tai pamėgino išsiaiškinti keliautojai iš Lietuvos.
Beždžionė
© Corbis

Jokia paslaptis: Balio kultūra pardavinėjama vakariečiams romantikams. Atvykėliui salos gamta atrodo užburianti, bet jis nė nenumano, kaip ji kenčia dėl viešbučių statybų: Balio sostinėje Denpasare mažėja geriamojo vandens, o dėl geoterminės jėgainės statybos teks paaukoti kelis kalnų ežerus...

Vietiniams nepatiko, kad Tanah Loto miestelyje netoli šventyklos plytės golfo laukai, — žmonės nenori prie maldos namų stebėti lazdelėmis mojuojančių turistų, todėl surengė protesto akcijas. Žinoma, turistiniuose lankstinukuose rasi kitokių salos apibūdinimų, nuo kurių tįs seilė: užsimanysi panardyti tarp koralų, išsitiesti ant akinamai balto smėlio. Įsivaizduosi, kaip kas rytą atsigaivini bangose, kad vėliau galėtum leistis į kelionę per gražiausias šventyklas, nutūpusias stačias uolas.

Gyventojų šioje saloje panašiai kaip ir Lietuvoje — apie tris milijonus, todėl tikiesi, kad gatvėje žmonių srovės nestumdys į šonus. Panašų salos vaizdą buvo susikūrusi ir vilnietė Saida, kuri su draugais panūdo pasidairyti po Balį. Dairėsi beveik dvi savaites. Beje, kelionę organizavo patys, todėl išleido tik tiek pinigų, kiek Europoje atostogauti būtų pakakę vos savaitę.

Banglentininkų stovykla

“Nežemiško grožio sala — taip įsivaizdavau Balį. Tikėjausi ramiai leisti laiką švariame paplūdimyje, deja, kelionės pradžioje neaptikau nei labai balto smėlio, nei idealios ramybės, — pasakoja Saida. — Liepą saloje knibžda turistų, birbia motoroleriai, laimė, tai nėra sezono pikas. Iš anksto viešbučio nerezervavome. Atskridome į Kutos miestelio oro uostą ir pasigavę taksi paprašėme pavėžėti prie Indijos vandenyno. Teko sumokėti kvailio mokestį — taksistas už 15 minučių kelionę nuplėšė 15 dolerių (vėliau sužinojome, kad už 30 JAV dolerių galima visai dienai išsinuomoti mikroautobusą!).

Užuot nurodęs kryptį vandenyno link, vairuotojas mostelėjo ranka į miestelio gilumą ir nurūko.

”Tada Saida su draugais dar nebuvo patyrę, kad kiekviename žingsnyje su vietiniais reikia derėtis ir būti budriems: klausti tų pačių dalykų po keliolika kartų. “Kur vandenynas?” — klausinėjo kompanija praeivių droždama į priešingą pusę. Teko mikliai orientuotis žmonių srautuose ir keisti kryptį.

Kad nesinervintų dėl pirmųjų nesusipratimų, keliauninkai nusprendė iš pradžių užkąsti, o pasiekę vandenyną — išsimaudyti.

“Balio saloje apie 18 valandą pradeda temti, todėl po maudynių puolėme ieškoti nakvynės. Be vargo radome viešbutuką su baseinu netoli vandenyno”, - pasakojo pašnekovė. Net kai daugybė turistų šmirinėja kiekviename miestelio skersgatvyje, ant langų ir pastatų sienų vis dar galima rasti skelbimų apie nebrangius nakvynės kambarius. Dvivietis nedidelėje viloje kainuoja 15—20 dolerių. Vietos valiuta — rupijos, tačiau galima atsiskaityti ir doleriais. Bankomatų miesteliuose apstu, todėl vežtis iš Lietuvos dolerių ir juos saloje keisti į rupijas neverta.

Pirmosiomis atostogų dienomis lietuviai mėgavosi vandenyno bangomis.

“Smėlėta pakrantė driekiasi šimtus kilometrų, tačiau maudytis galima tik nurodytose vietose, kurias prižiūri gelbėtojai, — pastebėjo Saida. — Daugiausia yra ką veikti banglentininkams. Mums teko tenkintis vaikiškomis banglentėmis, bangas gaudėme išsitiesę ant pilvų. Tiesa, ir tokias vairuoti reikia įgūdžių — kad neužplauktum ant draugų, jų nesužeistum. Indijos vandenyno bangos — nežmoniško aukščio. Pamenu, stovėdama iki juosmens vandenyje pastebėjau atšniokščiant bangas. Varge, jos buvo man gerokai virš galvos! Išsigandau ir su lenta po pažastimi puoliau bėgti į krantą. Vėliau sužinojome, kad šiame paplūdimyje nuskęsta daugiausia žmonių.”

Beždžionės, šventos ir nelabai

Maudytis ir gulinėti paplūdimyje smagu keletą dienų, paskui širdis panūsta veiksmo, todėl kompanija nusprendė pakeliauti po salą ir patyrinėti jos grožybes: “Viename miestelyje susipažinome su baseinų prižiūrėtoju, šis pasiūlė savo brolį (vietiniai vienas kitą taip vadina, nors jų ir nesieja giminystės ryšiai) mums į gidus. Vyrui už mikroautobusą suderėjome kasdien mokėti po 30 dolerių. Išvažiuodavome iš vilos 6 valandą, grįždavome temstant.”

Balio salos vulkaninėse uolienose taikant dirbtinį drėkinimą auginami ryžiai, kava, cukranendrės, tabakas. Saloje labai daug šventyklų, joje gražiai sugyvena induistai, musulmonai, protestantai, Romos katalikai ir budistai. Lietuviams informacijos centro rasti nepavyko, tad jie lankė tas šventyklas, kurias rekomendavo vairuotojas. Pakeliui į šventyklas keliautojai kasdien gėrėjosi atogrąžų miškų ežerais, užgesusiais ugnikalniais, kavos plantacijomis. Aplankė gražiausią Balyje Mengwi šventyklą, Tanah Loto šventyklą, Pura Luhur Uluwatu vienuolyną, kuriame gyvena beždžionės, ir Beždžionių mišką — Bukit Sari.

“Saugotis Balyje reikia ne kišenvagių, o beždžionių, — tvirtina Saida. — Pamačiusios bananą jos šoka ant galvos, tampo už skvernų, kad tik iškaulytų kąsnelį. Vagia iš turistų viską, kas švyti: akinius, papuošalus, smulkius pinigėlius. Beždžionių miške stebėjau jų žaidimus: būrys ilgauodegių gaudo viena kitą, kol įstumia į apleistą vandens baseiną. Sušlapusi beždžionė nusipurto ir pasitraukia iš žaidimo — tarsi iš anksto būtų sutarusi dėl taisyklių.”

Šventyklose turistai privalo ryšėti prijuostę primenančią audeklo skiautę su geltonu raiščiu: "Vietiniai paaiškino: kas yra žemiau juosmens, veda žmogų į nedoras mintis, todėl šventose vietose kūną privalu pridengti.”

Be teigiamų įspūdžių, Saidą šokiravo zoologijos sodai po atviru dangumi. Tigrai, kiti plėšrūnai juose sukaustyti grandinėmis ir apsvaiginti, kad turistai galėtų su jais nusifotografuoti: “Išvydus tokį vaizdelį tikrai nekilo noro įsiamžinti greta.”

Pirmasis klientas neša laimę

Vakarieniaudavo kompanija paplūdimiuose įrengtose kavinėse.

“Vietos patiekalai nėra egzotiški. Maistas pritaikytas turistų skrandžiams. Kavinėse ir restoranuose arbatpinigiai už patarnavimą įskaičiuoti iš karto, todėl jei dar palieki grynųjų, personalas labai džiaugiasi.” Deja, kaip ir visame pasaulyje, paslaugas turistams teikiantys gidai gabena juos į savus taškus, kur turėtum susiprasti papietauti ar pavakarieniauti. “Kartą nesutikome su savo gido pasiūlymu, jis pradėjo akivaizdžiai nervintis”, — prisimena Saida.

Prieš patekdami į Indoneziją keliauninkai pasirašė dokumentus, kad susipažino su šalies įstatymais, draudžiančiais prekiauti ir vartoti narkotikus. Už šio įstatymo nesilaikymą Balyje skiriama mirties bausmė.

“Dar oro uoste buvome gerokai papurtyti, ar neturime kvaišalų, todėl šiek tiek nustebino kai kurie restoranai, kur atvirai siūloma patiekalų iš stebuklingų grybų. Matyt, vietiniai svaiginamieji grybai šalyje nelaikomi narkotikais”, - pasakojo Saida.

Kartą kompanija susiruošė į paplūdimio diskoteką ir prie kontrolės punkto susigriebė: Saidos krepšyje — alkoholio butelis. Pamatę, kad stropiai tikrinami įeinantys žmonės, turistai nusiteikė butelį išmesti. Apsiriko: apsaugininkai grupę įleido — paaiškino, kad kuprinėse ieško ne alkoholio, bet sprogmenų.

Dauguma baliečių gyvena iš turistų. Turguose įmanoma įsigyti šilkinių rankų darbo suknelių ir skarelių, papuošalų, labai dailių batikos technika kurtų paveikslų. Prekeiviai, skirtingai nei kitose šalyse, įžūliai nesivaiko pirkėjų — prekių siūlo mandagiai.

“Jeigu esi pirmasis pirkėjas, gali įsigyti prekę juokinga kaina. Vietiniai tiki prietaru, kad pirmasis klientas atneša laimę. Keletą kartų neatsilaikiau ir pirkau visiškai nereikalingų daiktų, nes pardavėjų akys buvo labai liūdnos, — pasakoja Saida. — Gavę pinigėlių, jie tučtuojau monetomis pamojuoja virš prekių — tarsi laimindami dar vieną turgaus dieną.”

Nemažai vietinių daro turistams masažus. Valandą trunkantis viso kūno masažas kainuoja 10 litų! “Tik reikia išsirinkti tinkamą masažuotoją. Svarbu, kad nebūtų labai jauna, — iš patirties moko pašnekovė. — Vyresnės tvirtesnių rankų, profesionalesnės.”

Pagaliau idilė

Keliautojai nenusiramino, kol iš vietinių sužinojo, kaip patekti į tikrą rojų — prie Lomboko salos prisišliejusias saleles: Gili Airą, Gili Meną ir Gili Travanganą. Išsirūpinusi kelionę už 19 dolerių, kompanija autobusu, keltu ir laiveliu per dieną nusikapanojo iki vidurinės salos — Gili Meno.

“Balyje taikiai gyvena daugelio religijų atstovai, o Lomboko saloje (per ją reikia keliauti į Gili salas) vyrauja islamas. Sala primena apleistą Pietryčių Aziją.” Žmonės čia pasirodė įžūlūs. Prekeiviai, bandydami įsiūlyti prekių, pradėjo skiesti, neva Gili salose spiečiasi maliariniai uodai. Išsigandę lietuviai nusipirko lempą nuo uodų, o vėliau paaiškėjo, kad saloje uodų apskritai nėra.

Keliaujant keltu turistams buvo įkyriai siūloma pirkti alaus. Kai lietuviai atsisakė, prekeiviai šoko juos gąsdinti peiliais ir verdančiu vandeniu: “Vietiniai žemo ūgio, todėl jų grasinimai aukštaūgiams lietuviams atrodė komiškai: prekeiviams teko pasilypėti ant suoliuko. Stengėmės nekonfliktuoti, juk svetimoje šalyje visada reikia elgtis ramiai. Pagrasinome tipams policija, ir jie dingo.”

Nemalonius įspūdžius tarsi banga nuplovė Gili Meno vaizdai. Baltas mėlis, žydras vanduo ir visiška tyla. Netoliese teliūškavo žvejų laivelis, atgabenęs restoranų virėjams šviežių žuvų. Saloje gyvena apie 100 žmonių, dauguma jų vyrai. Gili Meno galima apeiti pėsčiomis per pusantros valandos. Saloje tik kavinės, barai ir parduotuvėlė. Turistų žinyne į klausimą, ką veikti saloje, atsakymas trumpas: sėdėti po medžiu ir skaityti.

Pirmą naktį lietuviai praleido mediniuose nameliuose, už kambarį sumokėję po penkis dolerius. Kambaryje — vienas elektros lizdas, turi apsispręsti, ko labiausiai reikia: įkrauti mobilųjį, džiovinti plaukus ar įjungti vėjelį.

Saloje keliautojams prasidėjo katinų dienos: jie nardė, gulėjo paplūdimyje, ragavo kokteilių ir vėl nardė. Gili Meną galima vadinti ramybės sala, nes joje apsistoja žmonės, nenorintys nieko veikti. Net interneto ryšys saloje — tinginių bendrininkas: labai lėtas.

Sala menkai apgyventa, todėl jei vyksta kokia šventė, kviečiami visi tuo metu saloje esantys žmonės. Lietuviai buvo pakviesti į vietos vestuves. Dovanų nešti nereikėjo — tik pinigų, kas kiek gali.

“Jaunikis vilkėjo per didelį kostiumą. Juokavome, kad saloje tikriausia yra vienas kostiumas ir keliauja iš rankų į rankas. Kita vertus, kam jo rojuje reikia? Beje, nuotaka veidą buvo nusipudravusi kuo šviesiau, - pasakojo Saida. - Indonezijoje daugumai kremų būdingas balinamasis poveikis, nes moterys trokšta šviesesnės odos".

Po kelių dienų ramybės kompanija panūdo aplankyti kitą salą — Gili Travanganą. Ji pasirodė prabangesnė, žadanti turistams daugiau atrakcijų.

“Daviau sau pažadą dar kartą čia grįžti, — sako mergina. — Kai vietos gyventojo paklausėme, ar būna dienų, kai nesišypso, šis atsakė, kad tai nutinka prieš pusryčius. Pavalgius nuotaika vėl puiki. Nėra dėl ko jaudintis. Vietiniai net nesugalvoja, ko daugiau iš gyvenimo norėti.”

Iš tiesų — ko galima norėti, jeigu gyveni rojuje?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Seimo nariai nenori įteisinti savo atostogų (43)

Dar 2005 metais gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad parlamentarams reikia įstatymu...

Po rekonstrukcijos atidarytą „Maximą“ sekmadienio vakarą užliejo vanduo gedimas parduotuvėje likviduotas (177)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1395)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (6)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...

Norite užauginti sveikus vaikus? Sekite suomių pavyzdžiu (3)

Aktyvūs vaikai yra ne tik laimingesni, bet pasižymi geriau išlavintais gebėjimais, sveikatos...

Persigalvojo: su slaptažodžiais nebereikia tiek vargti (7)

Tikriausiai jūsų slaptažodis – paini raidžių, skaičių ir punktuacijos kombinacija. Pasirodo,...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (11)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (77)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (43)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...