Avyčių vilnos veltinukai šąlančioms pėdoms

 (11)
Dizainerė ir veltinių meistrė Inga ir miškininkas Kęstutis Samušiai augina dešimt skudžių veislės avių. Du kartus per metus kerpama jų vilna, kuri amatininkės rankose virsta nuostabiais veltiniais.
Šlepetės. Ingos Samušienės darbas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos paveldas

Archeologinėse iškasenose randama geležies ar net akmens amžiaus vilnos likučių, identiškų skudžių veislės avių vilnai. Skudės vadinamos Baltijos regiono avimis. Jas išsaugojo vokiečiai, o jų kilmės vieta siejama su Lietuva ir Prūsija. Galbūt net pavadinimas kilęs nuo Skuodo. Tačiau etnologai mano, kad pavadinimas greičiausiai sietinas su avių šaukiniu – „škiud-škiud“.

Inga ir Kęstutis Samušiai avis įsigijo iš ūkio prie Molėtų, kur jas „naudoja“ kaip „gyvąsias žoliapjoves“. Vokiečiai netgi jas vadina „kraštovaizdžio avimis“ – paleidi ganytis į laukus, o jos visą žolę idealiai „nuskuta“. Taigi šios veislės avys vertinamos ne tik dėl delikatesinės, į stirnieną panašios mėsos ir įdomios vilnos, kuri yra šiurkšti, tačiau jos povilnis – švelnus.

Inga ir Kęstutis įsigijo ir aviną, taigi reikia laukti prieauglio. Jaunieji ūkininkai veisdami skudes nori prisidėti prie jų populiarinimo, nes visame pasaulyje yra tik keli tūkstančiai šios veislės avių.
„Gaila, kad mūsų paveldu laikomų Lietuvos šiurkščiavilnių avių pas mus belikę tik 134, o kitos veislės – juodgalvių yra tūkstančiai. Šiurkšti vilna neturi paklausos, nes jos mezginiai labai „badosi“, tačiau vėlimui ji ideali“, – sako Inga.

Avių prijaukinimas

Samušiai kol kas avis laiko aptvare prie tvartelio, nes nerimauja, kad paleistos ganytis į pievas, jos pabėgs. Iš pradžių taip ir buvo, kai pirmąsias avis nusipirko iš avininkystės ūkio prie Molėtų, priklausančio Ruthai von Calcar. Šiame ūkyje avys ganosi 10 ha teritorijoje ir būdamos laisvėje jos pusiau sulaukėjo. Taigi atvežtos į Samušių kiemą ir paleistos pievoje, nėrė pro elektrinio piemens tvorą, tiek jas ir tematė. „Kiek mums buvo streso! Jos miklios, kaip pagausi? Juk jos – mūsų pirmieji gyvuliai“, – prisimena Inga. Pagaliau pavyko avis sučiupti. Gerai, kad kaimynai pasirodė supratingi žmonės, jiems gyvulys yra vertybė.

Kitas avis pirko iš vokiečio, kuris buvo augintines prijaukinęs prie oranžinio kibiro, jame kiekvieną rytą miežių atnešdavo. Tą kibirą paliko kartu su avimis, tačiau norint pripratinti avis prie naujo šeimininko, reikia kasdien su jomis bendrauti.

Kol kas avys uždarytos aptvare dar ir todėl, kad priglaustos kelios svetimos. „Pirkom kaip „žoliapjoves“, o dabar patys pievas šienaujame ir joms nešame ėsti. Bet pavasarį ruošiamės paleisti į lankas. Tik tos pievos dešimt metų nešienautos, iš pradžių jas reikia suarti“, – sako Kęstutis. Inga prieštarauja, kad arti gaila, nes pievose daug žemuogių, čiobrelių ir raudonėlių: „Tiesiog stebėdavausi, vietomis pievos mėlynuoja nuo žiedų kaip Prancūzijoje levandų laukai.“

Vilnos kirpimo šventė

Avių kirpimas – tikra šventė Samušių kieme. Žinoma, patiems šeimininkams tai darbas, naudojantis vieninteliu įrankiu – senomis avikirpėmis. Į talką buvo pakviesta močiutė iš Molėtų, kuri garsėja tuo, kad visą gyvenimą kirpo avis. Kartu su ja atvažiavo didžiausias būrys palaikymo komandos.

Visiems linksma, nors nėra nei kur pasodinti visų svečių, pritrūko ir puodelių arbatai. Inga manė, kad močiutei apie 70 metų, tačiau ši patikslino: „Man jau 86-eri.“ Ištraukus verpimo ratelį, močiutė tuoj pat pašokdino vyrus, kad jį pataisytų ir sėdo verpti. O kai atėjo eilė mokytis verpti Ingai, močiutė sako: „Einu vaistų atsinešti.“ Gal močiutei bloga pasidarė? Pasirodo, kad ji rykštę atsinešė, kad per kojas mokinei pliaukšteltų, jei ši dailiai nemokės siūlo susukti.

Vilna kerpama du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Jei po rudeninio kirpimo oras vėsus, vilna atželia daug sparčiau. Lietuviai kirpdavo avis ir prieš Kalėdas. Žiemoti ypatingų sąlygų avims nereikia, gali ir po sniegą klampoti, tačiau nakčiai pastogė reikalinga, kad sušlapusių neperpūstų vėjas.

Vilnos jausmas

Dabar Inga moka susiverpti siūlų tiek, kiek jai reikia dekoruoti vilnos gaminiams.

Jai teko girdėti, kad toks užsiėmimas teigiamai veikia sveikatą, nes masažuojami pirštų galiukuose esantys akupunktūriniai taškai. Kuo vilna šiurkštesnė, tuo žmogui sveikiau – ne tik verpti, bet ir dėvėti, ypač vilnones kojines ar šlepetes. „Gal tos močiutės ilgaamžiškumo paslaptis ir yra tai, kad visą gyvenimą verpė?“ – svarsto moteris.

Apie verpimą kaip vieną senųjų amatų yra daug informacijos. O su veltiniu keista situacija. „Diskutavome su etnologu Jonu Vaiškūnu, pasak kurio, apie vėlimą prirašyta kiek tik nori. Tačiau pavartę knygą apie lietuviškus amatus, radome informacijos apie vilnos kirpimą, plovimą, karšimą, verpimą ir audimą, o apie vėlimą – nieko. Tačiau vėlimas tikrai pati seniausia tekstilės rūšis. Altajaus kalnuose buvo atkastas kapas, datuojamas apie 500 metus pr. Kr. Palaikai įšalę, todėl gerai išsilaikę. Kape rasta tekstilė – nuostabūs veltos vilnos pavyzdžiai, tačiau archeologai nežino technologijų, kaip juos restauruoti“, – pasakoja Inga.

Vilnos vėlimo principai vienodi visame pasaulyje: reikia karšto vandens, rūgšties (acto, rūgpienio) arba šarmo (muilo). Toliau skiriasi tik niuansai. „Iš esmės nieko naujo, nereikia nieko išradinėti, tik prisiminti, kaip buvo daroma anksčiau“, – mano dizainerė. Jai teko skaityti, kaip Azijoje piemenys vilną klodavo ant arklio nugaros, užpildavo rūgusiu pienu, uždėdavo balną ir jodavo. Po to apversdavo veltinį ir vėl jodavo. Taip „supresuodavo“ jį kartu su arklio prakaito kvapu...

Pasak Ingos, vilnos vėlimo mada slenka per pasaulį bangomis – pasiekia kokią nors šalį, tada iš ten plūsteli susidomėjimo banga. Prieš porą metų ši mada prasidėjo Rusijoje, o šiuo metu piką pasiekė Pietų Amerikoje, Australijoje.

Šlepetės su aguonomis

Iš skudžių avių vilnos Inga velia tvirtas ir dailias šlepetes, kurios juvelyriškai kruopščiai dekoruotos mezginiais, lininiu pluoštu ar net... sėklytėmis. Ingos Samušienės baltos šlepetės su juodais aguonų grūdeliais „Kūčiukai aguonpienyje“ buvo eksponuojamos kasmetinėje Tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus parodoje 2009 metais Gargžduose.

Kitoje, su bendraminčių grupe organizuotoje parodoje „Kalėdzienė“ (2009 m. gruodį, „Litexpo“ parodų rūmuose) veltinio meistrė pateikė du darbus, atitinkančius Kalėdų valgius – spanguolių kisielių ir bulves su lupena bei kanapine druska. Pastarasis primena vaikystę, gardžias močiutės vaišes.

Šių metų pavasarį vienu metu I. Samušienės šlepetės iš Lietuvos šiurkščiavilnių avių vilnos buvo eksponuojamos parodose Paryžiuje („Wool of Europe“), Berlyne („DIY Fashion from Etsy Artists“) ir Vilniuje („AgroBalt 2010“).

Tarptautinėje parodoje „Felt United 2009“ Etnokosmologijos muziejuje Molėtuose buvo demonstruojamas kolektyvinis darbas – didžiulė saulė iš veltinio ir 12 vilnonių J. Vaiškūno restauruotų baltiškų Zodiako ženklų.

Inga Samušienė bendraminčių turi Australijoje ir Amerikoje, viena moteris atvažiavo mokytis vėlimo paslapčių iš Rusijos. Nuo savo namų už poliarinio rato Sibire iki Molėtų ji įveikė ilgą kelią, bet tų, kurie užsikrėtę vilnos vėlimo virusu, tai nė kiek nestebina...

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Samušių albumo

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata

Naujienos

Nauja mobilioji programėlė padės saugiau keliaujanti užsienyje (4)

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius gegužės 29 dieną surengtoje spaudos konferencijoje pristatė Užsienio reikalų ministerijos (URM) mobiliąją programėlę keliaujantiems „Keliauk saugiai“.

Vandenyno bangas suvaldžiusios merginos: sunku įvertinti tai, ką patyrėme (15)

Vos spėjau užmigti, o jau jaučiu, kaip kažkas už rankos iš devinto sapno traukia: „Kelkis, jau vachta.“ Vachta? Ak taip, juk aš čia. Čia? Čia - kažkur Ramiajame vandenyne, Ambersaile. Užsimerkiu dar trumpam: sapnavau krantą.

Tyrimo rezultatai: lietuviai - daug keliaujanti tauta (4)

„Spinter“ atlikta apklausa rodo, jog net dviejų trečdalių keliautojų pagrindinis tikslas vykstant į užsienį yra aplankyti nematytas vietas, o pusei keliaujančiųjų tai dar ir proga pabėgti nuo rutinos.

Po garsiojo „Real Is Beautiful“ skandalo Lietuvos vardą garsins neįprastu būdu (13)

Lietuva neturi savo gausios, viešos ir visiems atviros nuotraukų bazės. Bet Lietuva turi gražių vaizdų ir daug fotoaparatų. Akcijos „Padovanok nuotrauką Lietuvai“ sumanytojai sukūrė nemokamų šalies nuotraukų svetainę, kuri būtų atvira visiems. Ją pavadino „Real Is Beautiful Stock“.

Havanoje duris atvėrė pirmasis prabangus viešbutis

Kubos sostinėje Havanoje pirmadienį duris atvėrė itin prabangus penkių žvaigždučių viešbutis, kur naktis gali kainuoti iki beveik pustrečio tūkstančio JAV dolerių.