Arkliams sugalvojo sauskelnes

Tiesa, sako, kad infliacija Austrijoje jau baigia pasiekti 4 proc. Čia gyvenantis lietuvis Tomas visą kelią nuo oro uosto iki Vienos centro skundėsi augančiomis maisto kainomis, brangstančiu benzinu. Bet ironiškai šypsojosi – žinojo, kad gimtinėje infliacija yra triskart didesnė, o benzinas kainuoja vos pigiau (Austrijoje – apie 1,4 euro, Lietuvoje – šiek tiek pigiau nei 4 Lt, taigi skirtumas – niekingi 80-90 ct).

Sutikti lietuviai minėjo ir daugiau savo gyvenimo privalumų. Pavyzdžiui, nemokamą šaltą vandenį. Grįžusi į viešbutį nusprendžiau patikrinti – atsukau kraną ir leidau, leidau, leidau ledinį vandenėlį… Mokėti tikrai nereikėjo. Ne, meluoju – tokiems patikrinimams neturėjau laiko.

Be to, šis vanduo yra skanus – lietuviai tvirtino parduotuvėje niekada neperkantys geriamo vandens.

Nemokamai galima klausytis koncertų. Kone kiekvieną vasaros vakarą pačiame miesto centre transliuojami geriausių pasaulio orkestrų ir garsiausių kompozitorių įrašai. Ateini į aikštę, nusiperki alaus, vyno, sulčių ar kokį užkandį ir mėgaujiesi muzika. Nepatinka tokios pramogos – eik į kavinę, kurių čia yra šimtai, ir skanauk vietos virtuvės skanėstus.

Vienoje turėtų patikti tiems, kurie skiria daug dėmesio savo mitybai, ekologijai ir aplinkai. Turguje galima rasti įvairių ekologiškų produktų, už kuriuos, tiesa, reikės pakloti šiek tiek daugiau nei už įprastus.

Čia puikiai sustyguota šiukšlių rūšiavimo sistema. Žinoma, gyventojams tenka padirbėti – butelius išskirstyti pagal stiklo spalvą, pieno bei sulčių pakelius išplauti, išlankstyti ir sudėti į specialią dėžę, o visas išrūšiuotas atliekas nuvežti į specialius konteinerius.

Užtat mieste švaru. Problemų nekelia net arkliai, nors centrinėje miesto dalyje kasdien važinėja daugybė dvikinkių karietų. Dar prieš keliolika metų neįpratusių turistų nosį užimdavo stiprus arklių mėšlo kvapas, o dabar arkliai aprūpinti savotiškomis sauskelnėmis – po uodega pakabintu specialiu maišu.

Policininkų Vienos gatvėse beveik nematyti, tačiau jei tik kyla koks konfliktas, jie iš karto prisistato. Vietiniai iki šiol džiaugiasi sėkmingai surengtu Europos futbolo čempionatu – per jį buvo išvengta didesnių incidentų.

Norėčiau pridurti, kad ir metro nemokamas, bet meluočiau. Tiesa, kartą su Vienoje gyvenančia drauge vokiete nusprendėme pavažiuoti porą stotelių. Besišnekučiuodamos nukeliavome iki vagono, pasiekėme norimą tašką ir taip pat paprastai išėjome. Tik po kurio laiko prisiminiau, kad, pavyzdžiui, Londone arba Maskvoje taip paprastai neprasmuksi – ten visose stotyse įrengti specialūs varteliai, kuriuos gali įveikti tik įkišęs elektroninį bilietą.

Draugės pasiteiravusi apie bilietą, išgirdau: „Reikėtų nusipirkti, nes kartais kontrolieriai tikrina…“. Tačiau „zuikis“ jiems esą įkliūna taip retai, kad pigiau sumokėti baudą.

Jei kur nors Vienos centre esančio seno namo savininkas užsimano prilipdyti mansardą, visai gali būti, kad jis nesunkiai gaus leidimą. Mat valdininkai ne tik saugo kultūros paveldą, bet ir leidžia žmonėms gyventi patogiai. Tiesa, ar kaimynams nuo to bus patogiau, nežinia: papildomas aukštas gali užstoti gražų vaizdą į senamiestį, o dirbantys statybininkai – užsukti į gretimą balkoną parūkyti ar pailsėti.

Beje, Austrijoje dar galima rūkyti baruose ir kavinėse. Atvykus iš Lietuvos atrodo neįprastai – nejučia pagalvoji, kad gal vis dėlto geras tas draudimas…

Nekilnojamas turtas čia įkandamas ir mums – sako, kad neblogą butą ne pačiame centre galima susirasti už 500 tūkst. Lt.

Tačiau ne viskas Austrijoje tobula. Pavyzdžiui, susirgus vaikui tenka jį vynioti į apklotus ir keliauti į ligoninę, net jei temperatūra šokteli iki 40 laipsnių. Greitoji pagalba važiuoja tik pas dūstančius ar panašiai negaluojančius mažuosius – kiti esą pajėgūs patys pasiekti medikus. Todėl tėvai kartais gudrauja ir tvirtina iškviestiems gydytojams, kad duso, bet ką tik nustojo. Suaugusieji esą ne itin dažnai sulaukia pagalbos ir patys nuėję į konsultaciją.

Nors tai, atrodo, negadina bendro vaizdo. „Mercer Human Resource Consulting“ šiemet išrinko Vieną antru pagal gyvenimo kokybę miestu pasaulyje, o „Economist Intelligence Unit“ – pirmu (kartu su Vankuveriu).

Už nuomą – keli centai

Tikriausiai neatsitiktinai šiame mieste įsikūrusios daugybė tarptautinių organizacijų: viena iš Jungtinių Tautų (JT) būstinių ir keli šios organizacijos padaliniai, Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA), Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC), Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija (ESBO).

Lietuva net turi ambasadorių prie tarptautinių organizacijų Vienoje – juo dabar dirba Rytis Paulauskas. Iš viso mieste įsikūrusios per 200 ambasadų.

Čia pat veikia dešimtys labdaros organizacijų, pavyzdžiui, „SOS vaikų kaimas“.

1814-1815 m. Vienoje vyko Europos valstybių vadovų kongresas, kurio dalyviai tarėsi dėl Europos politinės ir ekonominės situacijos po Napoleono karų. Kongreso metu buvo sudarytos kelios sutartys ir priimti svarbūs geopolitiniai sprendimai. Tuomet nustatytos ribos tarp valstybių nepanaikino nesantaikos – po keliolikos metų Europos valstybėse prasidėjo demokratiniai-nacionalistiniai sukilimai, nulėmę tolesnius pokyčius.

Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Austrijos sostinėje buvo pasirašytos dvi svarbios konvencijos – dėl diplomatinių santykių ir tarptautinių sutarčių teisės, o 1990 m. – Sutartis dėl įprastinės ginkluotės Europoje (CFE).

Štai jums dar vienas pavyzdys apie austrų dosnumą. Pastatų kompleksą, kuriame įsikūrė JT ir kai kurios kitos organizacijos, už savo pinigus pastatė Austrija. Negana to, ji atlieka remontą. Organizacijoms iš savo biudžeto reikia padengti tik komunalines ir panašias išlaidas. Buvo sutarta, kad už patalpas JT mokės nuomą – tiksliau, juokingai mažą simbolinį 1 šilingo (dabar – maždaug 7 euro ct) mokestį.

Šis kompleksas iš paukščio skrydžio primena olimpinius žiedus. Pastatai yra skirtingo aukščio, o jų sienose sudėta 24 tūkst. didelių langų – viskas tam, kad būtų galima kuo geriau panaudoti saulės šviesą. Gal tai ir yra paaiškinimas, kodėl austrai gali gyventi šiek tiek socialistiškai – kai vienų išteklių gauni nemokamai, kitus gali dalinti už ačiū.

Siena apjuostame komplekse, be kita ko, yra net savi gydytojai ir pašto ženklai. Juos, tiesa, galima klijuoti tik ant laiškų, siunčiamų iš šios vietos – Austrijos paštui naudoti šiuos ženklus pernelyg sudėtinga ir brangu.

Vieniečių gyvenimas – tai didelis balius…

Vienos balius, Vienos valsas, Johanno Strausso operetė „Vienos kraujas“, Vienos šnicelis… Tiek dalykų, kurių pavadinime figūruoja Austrijos sostinės pavadinimas, kad ji atrodo tokia artima ir pažįstama. Bet kai šiame mieste apsilankai, supranti, kad galvoje – ne tiek jau daug žinių apie šią šalį ir pačią Vieną.

Kadaise šioje vietoje gyveno keltai, o I a. romėnai įsirengė karinę stovyklą Vindoboną, turėjusią saugoti Romos imperiją nuo germanų genčių. Po tūkstantmečio čia iškilo Austrijos erchercogų rezidencija. XIII a. pab. miestas perėjo Habsburgų nuosavybėn ir tapo jų valstybės sostine.

XIX ir XX amžių sandūroje Viena buvo ne tik didžiosios imperijos sostinė (čia net buvo surengta pasaulinė paroda), bet ir trečias pagal dydį metropolis po Londono bei Paryžiaus. Miestas sparčiai augti pradėjo, kai 1857 m. buvo nugriautos sienos, juosusios vadinamąjį Vidinį miestą (Innere Stadt).

Beje, tuomet mieste gyveno daugiau žmonių – apie 2 mln., dabar – 1,7 mln., mat po Antrojo pasaulinio karo didelė dalis čekų ir vengrų grįžo į istorines tėvynes. Jei sutinkate vienietį ne austrą, greičiausiai jis bus išeivis iš buvusios Jugoslavijos, turkas, lenkas arba vokietis.

Viena išsidėsčiusi abipus Dunojaus (čia veikia didžiulis upių uostas), vos 40 km nuo Slovakijos sienos, Alpių pašlaitėje greta Vienos miško. Tai yra dešimtas pagal gyventojų skaičių ES miestas. Sakoma, kad tokia sostinė yra per didelė Austrijai, turinčiai šiek tiek per 8 mln. gyventojų.

Miestas garsėja savo architektūra ir kultūriniu gyvenimu. Jame galima rasti pačių įvairiausių stilių statinių – nuo romaniško, klasicizmo, baroko ir gotikos iki secesijos ir art nouveau. Turbūt pats populiariausias statinys Vienoje turbūt yra ne karalių rūmai ar išlaki Šv. Stepono katedra, o Friedensreicho Hundertwasserio suprojektuotas nenusakomo stiliaus spalvingas namas.

Beje, Viena yra palyginti žemas miestas – užpernai vos šimtas statinių buvo aukštesni nei 40 m. Čia saugomos žaliosios erdvės ir praeities palikimas – 2001-aisiais miesto centras buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Klasikinė muzika, teatras ir opera jau seniai tapo Vienos ir visos Austrijos savasties dalimi. Turbūt pakanka paminėti kompozitorius Wolfgangą Amadeusą Mozartą ir Johanną Straussą, kad su tuo sutiktumėte. Vieną vakarą šalies sostinėje galima mėgautis baletu, kitą žygiuoti į operą arba filharmoniją, trečią klausytis operetės, o ketvirtą – žiūrėti spektaklį.

O dienomis laukia daugiau nei 100 muziejų, pavyzdžiui, meno istorijos, gamtos istorijos, karo istorijos, technikos, laikrodžių, kelių garsių kompozitorių namai-muziejai. Lichtenšteino rūmuose saugoma didžiausia pasaulyje privati meno kolekcija. Nemaža teritorija – buvusios imperatoriaus arklidės – netoli miesto centro net vadinasi Muziejų kvartalu (Museunmsquartier).

Hofburgo rūmuose, kur anksčiau gyveno Austrijos-Vengrijos imperiją valdžiusios Habsburgų dinastijos nariai ir kur gimė Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė, o dabar įrengta oficiali prezidento rezidencija, saugomos šios šeimos brangenybės.

Jei ne Ubagų žygiai ir kiti skandalėliai, anksčiau lydėdavę Vilniuje vykstančius Vienos balius, gal nelabai žinotume apie tokius renginius. O tikrasis Vienos arba Operos balius žinomas ne vienoje šalyje. XIX a., o gal net ir dabar šį miestą buvo galima drąsiai vadinti viso pasaulio balių sostine.

Kasmet čia vyksta daugiau nei 200 įvairių balių (nuo Kavinių savininkų iki Medžiotojų), kai kuriuose iš jų groja net po devynis orkestrus. Eiliniai vieniečiai per gyvenimą aplanko bent penketą tokių renginukų, o kai kuriems balių sezonas tęsiasi ištisus tris mėnesius ir kiekvieną iš jų aplankomi po 10-15 balių.

Prie privalomų turistinių objektų priskiriami ir Schönbrunn pilis – Habsburgų vasaros rezidencija, netoliese esantis seniausias pasaulyje zoologijos sodas (Tiergarten Schönbrunn), Šv. Stepono katedra, Centrinės ir Šv. Markso kapinės (pastarosiose palaidotas W. A. Mozartas, bet kur tiksliai, dabar niekas nežino),

Šventė skrandžiui

O pačia būtiniausia atrakcija turistams pavadinčiau austrišką virtuvę ir visų pirma – kai kurių patiekalų porcijas.

Viename kitame restorane šniceliai tiesiog veržiasi per lėkščių kraštus, todėl keptoms bulvėms ir daržovėms reikia dar vieno indo. Guliašo lėkštę, kad ir kokia gardi būtų, vienu prisėdimu sunku įveikti (tiesa, jam, palyginus su vengrišku, šiek tiek trūksta aštrumo).

Tie, kurie jau anksčiau įvertino šonkauliukų porcijas, primygtinai rekomenduoja jas užsisakyti per pusę, mat ant didelės lentos atkeliauja dvi-trys šonkaulių eilutės. Vargas tiems, kurie nepriklauso – komplikuotas judėjimas bent pusdieniui garantuotas.

Jei po tokios puotos skrandyje dar lieka vietos, tiesiog privaloma paragauti štrudelio su tradiciniu obuolių įdaru. Netikėkite Lietuvos kavinių padavėjais, tvirtinančiais, kad jums prie arbatos atnešė štrudelį – tai tiesiog skanus (arba nelabai) pyragas. Jis net iš tolo neprimena to, kurį galima Austrijos kulinarai.

Viena, kaip ir Paryžius, Praha bei Bratislava, turi savo vynuogynų, todėl jos pakraščiuose pilna nedidelių restoranėlių, kur galima paragauti jauno vyno. Mėgėjai giria ne tik austrišką vyną, bet ir alų.

Austrijos sostinė didžiuojasi ir savo kavinėmis. Pasakojama, kad čia buvo sugalvotas kavos filtravimas. Šio išradimo autorystė priklauso ukrainiečių kilmės lenkų bajorui Franciszekui Jerzy’iui Kulczyckiui. XVII a. pab. miestui apsigynus nuo turkų jis iš imperatoriaus gavo dovanų – keletą maišų su kavos pupelėmis, kuriuos besitraukdami paliko turkai. Sumanus bajoras netrukus atidarė kavinę ir pradėjo ne tik filtruoti kavą, bet ir balinti ją pienu. Šiuolaikiniai kavos filtravimo maišeliai atsirado tik 1891-aisiais.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)