Gruo­dį, kai Lie­tu­vo­je šal­ta, tam­su, niū­ru, Ka­na­ruo­se pa­si­jun­ti kaip ro­ju­je. Ma­nau, ne­ma­žai aly­tiš­kių yra lan­kę­si Ka­na­rų sa­lo­se, bet pa­pras­tai žmo­nės ren­ka­si Te­ne­ri­fę, o Lan­sa­ro­tė ir Fu­er­te­ven­tu­ra – daug ma­žiau ži­no­mos sa­los. Lie­tu­vos agen­tū­ros re­tai ren­gia ke­lio­nes į šias sa­las, be to, skren­dant pi­gių skry­džių ben­dro­vė­mis ten­ka per­sės­ti ir il­gai lauk­ti ki­to lėk­tu­vo. Lai­mei, mums ne­to­li Len­ki­ja. Aly­taus ke­lio­nių agen­tū­ra, ben­dra­dar­biau­da­ma su len­kų agen­tū­ra, pa­siū­lė ke­lio­nę tie­sio­gi­niu skry­džiu iš Var­šu­vos, ir li­ko­me la­bai pa­ten­kin­ti. Var­šu­vą pa­sie­kė­me sa­vo au­to­mo­bi­liu, pa­li­ko­me jį oro uos­to aikš­te­lė­je, už sep­ty­nias die­nas su­mo­kė­jo­me 62 li­tus.
Lansarotė
© Shutterstock nuotr.

Be­veik iš­ti­sai pa­deng­ta la­va

Skry­dis ne­pra­il­go, po pen­kių va­lan­dų nu­si­lei­do­me Lan­sa­ro­tės sos­ti­nė­je Are­si­fė­je. Lan­sa­ro­tė – sa­la At­lan­to van­de­ny­ne, la­biau­siai į ry­tus nu­to­lu­si Is­pa­ni­jai pri­klau­san­čia­me Ka­na­rų sa­ly­ne, tre­čia pa­gal dy­dį po Te­ne­ri­fės ir Fu­er­te­ven­tu­ros, vos už 120 ki­lo­met­rų nuo Af­ri­kos že­my­no kran­tų. Lan­sa­ro­tės il­gis apie 60 ki­lo­met­rų, plo­tis pla­čiau­sio­je vie­to­je 25 ki­lo­met­rai. Ma­no­ma, kad pa­va­din­ta ita­lų jū­rei­vio Lan­ce­lot Ma­loi­sel (XIV a.) iš Ge­nu­jos var­du. Vi­sos Ka­na­rų sa­los vul­ka­ni­nės kil­mės, at­si­ra­du­sios, kai maž­daug prieš 20 mi­li­jo­nų me­tų iš van­de­ny­no gel­mių iš­si­ver­žė mil­ži­niš­kas ug­ni­kal­nis. Ta­čiau iš­ki­lo ne vie­nu me­tu, jas ski­ria mi­li­jo­nai ar šim­tai tūks­tan­čių me­tų. Lan­sa­ro­tė iš­ni­ro po Fu­er­te­ven­tu­ros, Te­ne­ri­fė – dar vė­liau.

Vi­du­ti­nė oro tem­pe­ra­tū­ra Lan­sa­ro­tė­je – 25 laips­niai ši­lu­mos, bet va­sa­rą, vė­jui pa­pū­tus nuo Sa­cha­ros dy­ku­mos, ga­li šok­te­lė­ti iki 38 laips­nių, o, pa­sak vie­ti­nių gy­ven­to­jų, žie­mą At­lan­to vė­jai at­ne­ša „sting­dan­tį spei­gą“ – +15. Lan­sa­ro­tė be­veik iš­ti­sai pa­deng­ta la­va. Iš jos ky­šo apie 300 jau ne­vei­kian­čių, mie­gan­čių ug­ni­kal­nių, dau­gu­mos vir­šū­nė smai­li ar net ap­va­li, ne­be­tu­ri bū­din­gos kra­te­rio pil­tu­vo for­mos. Pas­ku­ti­nis vul­ka­no iš­si­ver­ži­mas XVI­II am­žiu­je tru­ko net še­še­rius me­tus (1730–1736) ir mir­ti­nai įbau­gi­no sa­los gy­ven­to­jus – jie ma­nė at­si­ve­riant pra­ga­rą.

Ta­da že­mės pa­vir­šių už­lie­jo 8 mi­li­jo­nai ku­bi­nių met­rų la­vos, karš­to­ji ma­sė pa­lai­do­jo 20 kai­mų (420 na­mų). Lai­mei, nie­kas ne­žu­vo, žmo­nės spė­jo pa­bėg­ti į ry­ti­nę pa­kran­tę. O la­vos upės te­kė­jo į va­ka­rus – į van­de­ny­ną, ten su­si­dū­ru­sios su van­de­niu vė­so, mes­da­mos į dan­gų mil­ži­niš­kus ga­rų stul­pus, karš­ti pur­slai skrie­jo į vi­sas pu­ses ir pa­sie­kę šal­tą že­mę su­stin­go įvai­riau­sių pa­vi­da­lų lui­tais, sta­lak­ti­tais, sta­lag­mi­tais, iš­grau­žė grio­vius, tu­ne­lius, pa­li­ko kal­vas, kal­ne­lius, aki­mi ne­ap­rė­pia­mus lau­kus, lyg mil­ži­no su­ar­tus gi­gan­tiš­ku plū­gu. Sti­chi­jai nu­ri­mus, sa­los te­ri­to­ri­ja pa­di­dė­jo ket­vir­ta­da­liu – 200 kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų.

Sa­lą pa­mė­gu­sios šei­mos su vai­kais

Pa­ly­gin­ti su ki­to­mis Ka­na­rų sa­lo­mis – Te­ne­ri­fe, La Go­me­ra, La Pal­ma, Lan­sa­ro­tės gam­ta at­ro­do daug skur­des­nė. Čia nė­ra ne tik miš­kų, be­veik ne­ra­si­me ir na­tū­ra­liai au­gan­čių me­džių, krū­mų, žo­lės (ne­bent tik po liū­čių te­kan­čių iš­džiū­vu­sių upių va­go­se). Ant ak­me­nų vei­sia­si tik žals­vos, rus­vos, oran­ži­nės, pilkš­vos ker­pės, o ki­ta au­ga­li­ja te­gy­vuo­ja ten, kur lais­to­ma, – mies­te­liuo­se ir ku­ror­tuo­se. Be­je, sa­lo­je nė­ra grun­ti­nio van­dens. Iš­ti­sus šimt­me­čius vie­tos gy­ven­to­jai rink­da­vo lie­taus van­de­nį į spe­cia­lias tal­pyk­las, vė­liau jį nau­do­da­vo bui­ty­je ir že­mės ūky­je. Van­dens vi­sa­da trūk­da­vo, nes net ir ge­riau­siais lai­kais bū­na tik 30 lie­tin­gų die­nų per me­tus. Pra­dė­jus plė­to­ti tu­riz­mą, apie 1965 me­tus, ša­lia sos­ti­nės bu­vo pa­sta­ty­ta ga­myk­la, iš jū­ros van­dens ša­li­nan­ti drus­ką, da­bar vi­siš­kai ap­rū­pi­nan­ti sa­lą gė­lu van­de­niu. Ta­čiau van­duo iš čiau­po chlo­ruo­tas ir ne­ska­nus, to­dėl mais­tui ga­min­ti ten­ka pirk­ti bu­te­liuo­se.

Vi­si ku­ror­tai iš­si­dės­tę ry­ti­nė­je pa­kran­tė­je, o va­ka­ruo­se ir šiau­rė­je – vien aukš­tos, stat­me­nos uo­los. Įdo­mu, kad Lan­sa­ro­tės kran­to li­ni­ja 213 ki­lo­met­rų, o pa­plū­di­mių tik 16,5 ki­lo­met­ro, iš jų smė­lė­tų vos 10 ki­lo­met­rų, vi­sa ki­ta – uo­los. Ta­čiau trys di­džiau­si ku­ror­tai Pla­ya Blan­ca, Pu­er­to del Car­men ir Cos­ta Te­gui­se ga­na di­de­li, jau­kūs, džiu­gi­na šva­ra, tvar­ka, kruopš­čiai pri­žiū­ri­ma ir lais­to­ma au­ga­li­ja, il­go­mis pa­si­vaikš­čio­ji­mo kran­ti­nė­mis, ge­rai įreng­tais plia­žais. Be­je, pa­ly­gin­ti su Te­ne­ri­fe, Lan­sa­ro­tė­je daug ra­miau, ne­si­gir­di gar­sios mu­zi­kos, nė­ra gi­gan­tiš­kų pa­sta­tų, vy­rau­ja apar­ta­mentų ti­po vieš­bu­čiai, ne­di­de­li res­to­ra­nė­liai, to­dėl sa­lą pa­mė­gu­sios šei­mos su vai­kais ir sen­jo­rai.

Dė­kin­gi už iš­sau­go­tą gam­to­vaiz­dį

Sa­los gy­ven­to­jai la­bai ger­bia dai­li­nin­ką Ce­za­ro Man­ri­que (1919–1992), dė­kin­gi jam už tai, kad pra­dė­jus vys­ty­ti tu­riz­mą sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je bu­vo iš­sau­go­tas uni­ka­lus sa­los gam­to­vaiz­dis, o vie­tos val­džios įsta­ty­mai ap­ri­bo­jo pa­sta­tų aukš­tį. Tai­gi sa­lo­je tik ke­lio­li­ka pen­kių aukš­tų vieš­bu­čių, iš­dy­gu­sių dau­giau­sia jau po dai­li­nin­ko mir­ties. Iš­im­tis sos­ti­nė Are­si­fė – ten yra di­de­lių na­mų ir net­gi vie­nin­te­lis 15 aukš­tų pa­sta­tas. (Pa­sak gi­do, iš­dy­gęs lyg sve­tim­kū­nis dar prieš pri­imant įsta­ty­mą.) Lan­sa­ro­tės kraš­to­vaiz­dis įspū­din­gas – ply­ti juo­di la­vos lau­kai, ky­šo įvai­riau­sių at­spal­vių rus­vos, pil­kos, gels­vos bu­vu­sių ug­ni­kal­nių vir­šū­nės, juos­va­me ar rus­va­me fo­ne – bal­tų vie­na­aukš­čių na­me­lių san­kau­pos. Dai­li­nin­kas C.Man­ri­que pa­sie­kė, kad pa­sta­tų ap­dai­lai bū­tų nau­do­ja­mos tik tra­di­ci­nės spal­vos – na­mai tin­kuo­ja­mi bal­ta spal­va (iš­im­tis gels­va, nes kal­kės sen­da­mos gels­ta), du­ris, bal­ko­nė­lius, rė­mus ir lan­gi­nes lei­džia­ma da­žy­ti tik ža­lia, mė­ly­na ir ru­da spal­vo­mis. To­dėl vi­si sa­los ku­ror­tai ir mies­te­liai la­bai mie­li ir jau­kūs. Dar vie­nas bū­din­gas bruo­žas – įvai­riau­sių for­mų ka­mi­nu­kai ant pa­sta­tų. Ka­dai­se nau­do­ti kaip an­gos dū­mams iš­ei­ti iš kros­nių, ant ku­rių bu­vo ga­mi­na­mas mais­tas, da­bar – tik mie­las de­ko­ra­ty­vi­nis ele­men­tas.

Lan­sa­ro­tė­je daug ne­aukš­tų sto­ra­ka­mie­nių pal­mių, di­de­lių kak­tu­sų (at­vež­tų iš Mek­si­kos ir pa­mė­gu­sių vie­tos kli­ma­tą), ala­vi­jų, įvai­rias­pal­viais žie­dais ap­ki­bu­sių bu­gen­vi­li­jų krū­mų, rau­do­nų pu­an­se­ti­jų ir ki­to­kių au­ga­lų, ku­rie ne­lais­to­mi nu­džiū­tų, to­dėl ap­link juos vin­gu­riuo­ja plas­ti­ki­nės žar­nos su purkš­tu­kais ties kiek­vie­nu. Vi­sai ki­taip sau­so­se dyk­vie­tė­se. Čia te­ky­šo pu­sės met­ro aukš­čio dyg­liuo­ti krū­mai, ku­riuos ėda tik ož­kos ir kup­ra­nu­ga­riai. Ož­kos au­gi­na­mos ne­di­de­liuo­se ūkiuo­se, iš jų pie­no ga­mi­na­mi po­pu­lia­rūs sū­riai, kup­ra­nu­ga­riai bu­vo at­vež­ti iš Ma­ro­ko kaip su­si­sie­ki­mo prie­mo­nė, o da­bar vi­si sa­los kup­ra­nu­ga­riai – tiks­liau, 291, ap­tar­nau­ja tu­ris­tus – už­ne­ša ant nu­ga­ros į Ti­man­fa­jos na­cio­na­li­nį ug­ni­kal­nių par­ką.

Jau­tie­si lyg pa­kliu­vęs į Mė­nu­lį

C.Man­ri­que daug pa­da­rė, kad Lan­sa­ro­tė bū­tų pa­trauk­li tu­ris­tams, – ke­lių žie­duo­se stūk­so jo abst­rak­cio­nis­ti­nės skulp­tū­ros, gau­siai lan­ko­mas jo įkur­tas kak­tu­sų so­das, bu­vęs dai­li­nin­ko na­mas, pa­sta­ty­tas ant pen­kių la­vos bur­bu­lų, kur da­bar vei­kia fon­das ir mu­zie­jus. Ta­čiau svar­biau­si dai­li­nin­ko rū­pes­čiu at­si­ra­dę tu­ris­tų pa­mėg­ti ob­jek­tai – tai na­cio­na­li­nis Ti­man­fa­jos par­kas ir Ja­me­os del Aqua – so­das ir vul­ka­nų mu­zie­jus la­vos tu­ne­ly­je.

Na­cio­na­li­nio Ti­man­fa­jos par­ko, ki­taip dar va­di­na­mo „ug­nies kal­nais“, te­ri­to­ri­jo­je – 32 ug­ni­kal­nių kū­giai. Ti­man­fa­jos sim­bo­lis – C.Man­ri­que su­kur­ta vel­niu­ko skulp­tū­ra. Vel­nio kal­nas – tai vie­ta, ku­rią bū­ti­na ap­lan­ky­ti kiek­vie­nam tu­ris­tui, bet į na­cio­na­li­nį par­ką ge­riau­sia vyk­ti su eks­kur­si­ja. Mū­sų au­to­bu­sas pra­va­žiuo­ja pro už­tva­rą, pa­lik­da­mas dau­gy­bę ei­lė­je sto­vin­čių au­to­mo­bi­lių, nes lei­džia­mas tik nu­sta­ty­tas kie­kis: kiek iš­va­žiuo­ja, tiek įva­žiuo­ja. Sa­ko, kad se­zo­no įkarš­ty­je ei­lė­je ten­ka sto­vė­ti net ke­tu­rias va­lan­das. Ta­čiau ir įvei­kę už­tva­rą tu­rė­si­te pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lį vos už ke­lių šim­tų met­rų aikš­te­lė­je prie res­to­ra­no ir per­sės­ti į au­to­bu­są – po par­ką lei­džia­ma va­ži­nė­ti tik spe­cia­liu trans­por­tu su gi­du.

Vel­nio kal­nas – ypa­tin­ga sa­los vie­ta, ku­riai tik­rai tin­ka „pra­ga­ro var­tų“ api­bū­di­ni­mas. Že­mės gel­mės per gi­lias an­gas al­suo­ja karš­čiu, o tu­ris­tai ne tik pa­ma­to ne­pa­kar­to­ja­mus gam­tos reiš­ki­nius, bet ir ga­li kai ką pa­lies­ti ar net... pa­ra­gau­ti čia pat pa­ga­min­tų val­gių. Vie­no­je ne­di­de­lė­je aikš­te­lė­je su­sto­ja­me ra­tu. Aikš­te­lė kaip aikš­te­lė, nu­sė­ta ne­karš­tais rau­do­nais ak­me­nu­kais, o vi­du­ry­je įsmeig­tas kas­tu­vas. Gi­das pa­se­mia ak­me­nu­kų ir pils­to mums į sau­jas, prieš tai ges­tais pa­ro­dęs, kad juos rei­kės mė­ty­ti iš del­no į del­ną ir sau­go­ti ko­jų pirš­tus. Tuoj su­ži­no­me ko­dėl – ak­me­nu­kai la­bai karš­ti, net de­gi­na. Ki­to­je aikš­te­lė­je ap­su­pa­me gi­lią an­gą, iš ku­rios rūks­ta dū­mai. Įme­tus į sky­lę sau­są krū­mą jis be­ma­tant už­si­lieps­no­ja.

Ei­na­me to­liau, kur ste­bi­me gei­ze­rio efek­tą: iš že­mės ky­šo du vamz­džiai, par­ko dar­buo­to­jas į vie­ną su­pi­la pu­sę ki­bi­ro van­dens, po mi­nu­tės – ki­tą pu­sę, ir stai­ga į vir­šų triukš­min­gai šnypš­da­mas šau­na aukš­tas ga­rų stul­pas. O pa­čio­je vir­šū­nė­je įsi­kū­ru­sia­me res­to­ra­ne viš­čiu­kai ke­pa­mi ant gro­te­lių, įtai­sy­tų ant gi­lios juo­dos sky­lės, ku­ria iš že­mės gel­mių sklin­da na­tū­ra­lus karš­tis. Ar­gi ne tik­ra pra­ga­ro vir­tu­vė? Pa­sak gi­do, per lie­tų Vel­nio kal­nas al­suo­ja įvai­riau­sio dy­džio dū­mų stul­pe­liais, nes la­šai iš kar­to virs­ta ga­rais.

Ap­žiū­rė­ję vi­sus gam­tos ste­buk­lus, au­to­bu­su lei­džia­mės siau­rais na­cio­na­li­nio par­ko ser­pan­ti­nais, au­to­bu­se su­skam­ba grės­min­ga Van­ge­lio mu­zi­ka, klau­so­mės šiur­pios pas­ku­ti­nio ug­ni­kal­nio iš­si­ver­ži­mo is­to­ri­jos, ku­rią 1730–1736 me­tais ap­ra­šė ku­ni­gas, vie­nin­te­lis ne­pa­bū­gęs „be­si­ar­ti­nan­čio vel­nio“ ir ne­pa­bė­gęs į pa­kran­tę kar­tu su ki­tais ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jais. Gė­ri­mės įvai­rias­pal­ve ak­mens sim­fo­ni­ja – ug­ni­kal­niai, kra­te­riai, la­vos pa­lik­ti ka­na­lai, slė­niai, tar­pek­liai, su­stin­gę sta­lak­ti­tai ir sta­lag­mi­tai. Vaiz­dai vir­pi­na šir­dį, tik juos sun­ku ap­ra­šy­ti, net ir nuo­trau­kos ar fil­muo­ta me­džia­ga ne­at­spin­di tik­ro­jo vaiz­do bei ap­iman­čios nuo­tai­kos, rei­kia pa­ma­ty­ti sa­vo aki­mis. Sa­ko, kad pei­za­žas ypač įspū­din­gas sau­lei lei­džian­tis, – ta­da kal­nai su­žė­ri ne­įti­kė­ti­na at­spal­vių pa­le­te, o mė­ne­sie­no­je jau­tie­si lyg pa­kliu­vęs į Mė­nu­lį. Čia fil­muo­ta daug Ho­li­vu­do fan­tas­ti­nių fil­mų, tarp jų „Bež­džio­nių pla­ne­ta“, „2001 me­tų kos­mi­nė odi­sė­ja“.

Tu­riz­mas – pa­grin­di­nė eko­no­mi­kos ša­ka

Dar vie­na par­ko įžy­my­bė – sma­rag­di­nis El Gol­fo eže­riu­kas, ku­rį nuo van­de­ny­no ski­ria vos 50 met­rų juo­do smė­lio pa­plū­di­mio ruo­žas. Van­duo sū­rus, nes eže­ras po že­me su­si­sie­kia su van­de­ny­nu. To­kią ne­įpras­tą ryš­kai ža­lią spal­vą eže­riu­kui su­tei­kia ypa­tin­gi vie­na­ląs­čiai dum­bliai, pri­si­tai­kę gy­ven­ti sū­ria­me van­de­ny­je. De­ja, dėl ne­ži­no­mų prie­žas­čių El Gol­fas vis la­biau ga­ruo­ja ir jo plo­tas ma­žė­ja. Kol kas moks­li­nin­kai ne­ži­no, kaip su­lai­ky­ti šį pro­ce­są, to­dėl rei­kia pas­ku­bė­ti pa­ma­ty­ti, kol jis dar vi­sai nesu­si­trau­kė.

Te­kė­da­ma la­va pa­li­ko daug tu­ne­lių. Di­džiau­sio il­gis net 6 ki­lo­met­rai, iš ku­rių 1,5 ilo­met­ro įsi­skver­bė į van­de­ny­ną, ei­na šiau­rės ry­tų pa­kran­te. Tu­ne­lio sto­gas įgriu­vo še­šio­li­ko­je vie­tų, at­ver­da­mas di­džiu­lius ur­vus. Da­bar su gi­du ga­li­ma ap­lan­ky­ti gam­tos pa­min­klą – žmo­gaus ne­pa­lies­tą Ža­li­ą­jį ur­vą ir Ja­me­os del Aqua ur­vą, lan­ky­to­jams pri­ei­na­mą C.Man­ri­que dė­ka. Prie įė­ji­mo į ur­vą pa­si­tin­ka di­de­lė dai­li­nin­ko su­kur­ta me­ta­li­nė kra­bo skulp­tū­ra. Ur­ve li­ku­sia­me po­že­mi­nia­me eže­riu­ke gy­ve­na la­bai re­ti, ak­li bal­tie­ji kra­bai al­bi­no­sai. Žiū­rint į be ga­lo skaid­rų van­de­nį jie at­ro­do lyg žvaigž­du­tės juo­da­me fo­ne. Už­ra­šai įspė­ja nie­ko ne­mes­ti į van­de­nį, ypač mo­ne­tų, kad ne­su­ar­dy­tu­me uni­ka­lios gam­ti­nės ap­lin­kos. Ur­ve įsi­kū­ru­si ka­vi­nė, iš­skir­ti­nės akus­ti­kos kon­cer­tų sa­lė, o pri­ei­go­se, kur tu­ne­lio sto­gas įgriu­vęs, dai­li­nin­kas įkū­rė nuo­sta­bų so­dą su spal­vin­gais au­ga­lais. Be­je, ne­pra­leis­ki­te pro­gos ap­lan­ky­ti įdo­mų vul­ka­no­lo­gi­jos mu­zie­jų, kur pa­ma­ty­si­te ma­ke­tus, iliust­ruo­jan­čius, kaip su­si­da­rė Ka­na­rų sa­los, ste­bė­si­te ir gir­dė­si­te ug­ni­kal­nio iš­si­ver­ži­mą, ap­žiū­rė­si­te įvai­riau­sius la­vos pa­vyz­džius.

Da­bar Lan­sa­ro­tė­je gy­ve­na apie 130 tūks­tan­čių vie­ti­nių gy­ven­to­jų, sa­lą per me­tus ap­lan­ko maž­ne 2 mi­li­jo­nai tu­ris­tų. Tai­gi tu­riz­mas – pa­grin­di­nė sa­los eko­no­mi­kos ša­ka, ki­tas pa­ja­mas duo­da vy­nai, ož­kų sū­riai, ala­vi­jų pro­duk­tai. Iki iš­si­ver­žiant ug­ni­kal­niams, di­džiu­lė te­ri­to­ri­ja, šian­dien pa­deng­ta la­vos jū­ra, bu­vo der­lin­giau­sia Lan­sa­ro­tės že­mė. Nors da­bar žiū­rint į sa­los že­mės pa­vir­šių sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad tuo­se ak­me­nu­kuo­se kas nors ga­li aug­ti, pa­si­ro­do, ug­ni­kal­nio iš­mes­ti pe­le­nai la­bai der­lin­gi, to­dėl ne­di­de­liuo­se iš­dirb­tuo­se že­mės plo­te­liuo­se au­gi­na­mos įvai­rios dar­žo­vės ir ska­nio­sios Ka­na­rų bul­vės, ver­da­mos jū­ros van­de­ny­je su lu­pe­no­mis ir val­go­mos ne­lup­tos. Po­mi­do­rai au­ga po plė­ve­le – kad kait­ri sau­lė ne­iš­ga­rin­tų drėg­mės. Ta­čiau la­biau­siai ap­si­mo­ka au­gin­ti vy­nuo­ges. Jos so­di­na­mos į di­de­les pil­tu­vo for­mos duo­bes, ku­rių kraš­tai iš tri­jų pu­sių dar ap­dė­ti ak­me­nų tvo­re­lė­mis – sau­gant au­ga­lus nuo vė­jų ir kad už­si­lai­ky­tų lie­taus van­duo. Ša­lia vy­nuo­gy­no įsi­kū­ru­si vy­ni­nė, kur sa­vi­nin­kai mie­lai pa­vai­ši­na sa­vo pro­duk­ci­ja ir džiau­gia­si, jei per­ki taip rem­da­mas šią vie­tos pra­mo­nės ša­ką.

Fu­er­te­ven­tu­ro­je vul­ka­nai ne­si­ver­žė

Prie Lan­sa­ro­tės yra dar dvi sa­los – ma­žu­tė La Gra­cio­sa vos už ki­lo­met­ro nuo šiau­ri­nės pa­kran­tės, o Fu­er­te­ven­tu­ra pie­tuo­se – už 11 ki­lo­met­rų. Į abi bu­vo­me nu­plau­kę kel­tu. La Gra­cio­sa ga­li­ma apei­ti pės­čio­mis – il­gis 8, plo­tis 4 ki­lo­met­rai. Ta­čiau net to­kio­je ma­žu­tė­je sa­le­lė­je yra ke­li mi­rę vul­ka­nai. Čia gy­ve­na tik 600 gy­ven­to­jų, nė­ra as­fal­tuo­tų ke­lių, dai­lūs bal­ti vie­na­aukš­čiai Ca­le­ta del Se­bo na­mu­kai sto­vi tie­siog ant smė­lio, ta­čiau mies­te­lis tu­ri mo­kyk­lą, baž­ny­čią, ke­lias par­duo­tu­ves ir dau­gy­bę dvi­ra­čių nuo­mai. Gy­ven­to­jai žve­jo­ja ir ap­tar­nau­ja tu­ris­tus, ku­riuos trau­kia žyd­ras, šil­tas įlan­kė­lių van­duo, auk­si­niai smė­lė­ti pa­plū­di­miai. Vieš­bu­čio nė­ra, ta­čiau jei trokš­ta­te trum­pam pa­bėg­ti nuo ku­ror­tų šur­mu­lio, ga­li­te ap­si­sto­ti vie­tos gy­ven­to­jų nuo­mo­ja­muo­se kam­ba­riuo­se. Ypač ro­man­tiš­kai La Gra­cio­sa ir dar ke­lios ma­žos ak­me­nuo­tos sa­le­lės at­ro­do iš Lan­sa­ro­tės pu­sės, nuo aukš­to skar­džio, pa­si­kė­lus į Mi­ra­dor del Rio ap­žval­gos aikš­te­lę.

Į se­niau­sią Ka­na­rų sa­lą Fu­er­te­ven­tu­rą kel­tas plau­kia iš pie­čiau­sio Lan­sa­ro­tės taš­ko – ku­ror­to Pla­ya Blan­ca. Tai šil­čiau­sia sa­los vie­ta, nes įsi­kū­ru­si tie­siai prieš Sa­cha­ros dy­ku­mą. Fu­er­te­ven­tu­ra vi­siš­kai ki­to­kia sa­la. Lan­sa­ro­tė­je vy­rau­ja Mė­nu­lio pei­za­žas, čia – Mar­so. Ke­lio­nė per oran­ži­nes dy­ky­nes ir kal­nų ser­pan­ti­nais tie­siog gniau­žia kva­pą. Ki­taip nei Lan­sa­ro­tė­je, Fu­er­te­ven­tu­ro­je ne­si­ver­žė vul­ka­nai, čia yra grun­ti­nio van­dens, iki XVII am­žiaus dar te­kė­jo upės. Sa­la kaž­ka­da bu­vu­si la­bai ža­lia, bet su­že­mė­ję kal­nai ne­be­už­sto­jo nuo Sa­cha­ros pu­čian­čių vė­jų, ne­be­už­si­ka­bin­da­vo lie­taus de­be­sys, ir kli­ma­tas pa­si­kei­tė. Is­pa­nai at­ra­do Lan­sa­ro­tę 1404 me­tais, o Fu­er­te­ven­tu­rą – po ket­ve­rių me­tų. Kon­kis­ta­do­rai pir­miau­sia sta­ty­da­vo baž­ny­čią. Lan­sa­ro­tės ne­iš­li­ko po di­džio­jo vul­ka­no iš­si­ver­ži­mo XVI­II am­žiu­je, to­dėl pir­mo­sios sos­ti­nės Be­tan­ku­ri­jos baž­ny­čia se­niau­sia Ka­na­ruo­se. Bu­vu­si sos­ti­nė da­bar ne­di­de­lis ža­vus, žy­din­čiuo­se krū­muo­se sken­din­tis kai­me­lis, pil­nas res­to­ra­nė­lių, vi­lio­jan­čių gau­sius tu­ris­tus. Ne­to­li se­no­sios sos­ti­nės yra dar vie­na įžy­my­bė – va­di­na­ma­sis Bu­run­du­kų kal­nas, kur gy­ve­na dau­gy­bė ma­žų sim­pa­tiš­kų žvė­re­lių, kaž­ka­da įvež­tų iš Ma­ro­ko, pa­bė­gu­sių iš šei­mi­nin­kų ir pa­pli­tu­sių bū­tent šio­je vie­to­vė­je. Jie ži­no, kad tu­ris­tai pa­vai­šins rie­šu­tais ar sau­lė­grąžų sėk­lo­mis, to­dėl, vos iš­tie­sus ran­ką su ska­nės­tais, jie drą­siai at­bė­ga ir ėda iš del­no.

Ka­na­rų pa­plū­di­miai at­vi­ri vi­siems

Alternatyva Tenerifei: dvi salos Kanaruose, kur saulėta kiekviena metų diena
Fuerteventūros sala
© DELFI (A.Žukauskaitės nuotr.)

Fu­er­te­ven­tu­ro­je iš­li­kęs se­no­vi­nis ver­slas – drus­kos ga­vy­ba, kai van­duo ga­ri­na­mas spe­cia­liuo­se ba­sei­nuo­se, ku­rių dug­ne lie­ka drus­ka. Da­bar, kai yra šiuo­lai­ki­nės ga­myk­los, kur iš van­dens ša­li­na­ma drus­ka, to­kia drus­kos ga­vy­ba la­bai bran­gi. Ver­slą iš­lai­kė tik trys šei­mos, jas re­mia Eu­ro­pos Są­jun­ga, sau­go­da­ma na­cio­na­li­nį pa­vel­dą. Ki­taip su ala­vi­jų plan­ta­ci­jo­mis. Dėl ypa­tin­go sa­los mik­ro­kli­ma­to ir di­de­lio sau­lė­tų die­nų skai­čiaus ala­vi­jai už­au­ga ypač sul­tin­gi, jų pro­duk­tai la­bai po­pu­lia­rūs, bet bran­gūs (tin­ka­mi nau­do­ti tik 30 me­tų su­lau­ku­sio au­ga­lo la­pai, per me­tus ga­li­ma nu­skin­ti vos še­šis).

Dar vie­na Fu­er­te­ven­tu­ros įžy­my­bė – Ko­ra­le­cho ko­pos. Tai tik­ra gel­to­no smul­kaus smė­lio dy­ku­ma prie van­de­ny­no, il­gis 11 ki­lo­met­rų, plo­tis 3,2 ki­lo­met­ro. Vaiz­dą šiek tiek ga­di­na pa­čia­me ko­pų pa­kraš­ty­je prie jū­ros įsi­kū­ręs pen­kia­aukš­tis vieš­bu­tis, pra­dė­tas sta­ty­ti du mė­ne­sius prieš pa­skel­biant zo­ną na­cio­na­li­niu par­ku ir už­drau­džiant bet ko­kias sta­ty­bas. Da­bar jo gy­ven­to­jai tik­riau­siai džiau­gia­si atos­to­gau­da­mi vi­siš­kai ša­lia žyd­ro­sios vė­lia­vos pa­plū­di­mių ir iš sa­vo bal­ko­nų gė­rė­da­mie­si nuo­sta­bia pa­no­ra­ma.

Be­je, vi­so­se Ka­na­rų sa­lo­se pa­plū­di­miai at­vi­ri vi­siems. Vieš­bu­čiams drau­džia­ma at­si­tver­ti pa­kran­tės ruo­žą. Kar­tą vie­nas vieš­bu­tis sa­va­va­liš­kai pa­si­sta­tė tvo­ras pa­kran­tė­je, bet ne­tru­kus tu­rė­jo nu­griau­ti, nes mi­nios žmo­nių ėmė plūs­ti į plia­žą per vieš­bu­čio re­gist­ra­tū­rą, o ku­ror­to sa­vi­val­dy­bė net­gi ska­ti­no to­kius veiks­mus.

Alternatyva Tenerifei: dvi salos Kanaruose, kur saulėta kiekviena metų diena
Fuerteventūros sala
© DELFI (A.Žukauskaitės nuotr.)

Žmones tiesiog užkonservuoja

Pa­sau­li­nė kri­zė ne­ap­len­kė ir Ka­na­rų sa­lų. Lan­sa­ro­tė­je di­de­lis ne­dar­bas – net 33 pro­cen­tai. Ma­tė­me daug pra­dė­tų sta­ty­bų – stūk­so di­džiu­lių vieš­bu­čių griau­čiai, kai kur tik už­tver­ta te­ri­to­ri­ja su su­kal­tais po­liais, sto­vi pa­trauk­lių ne­di­de­lių ne­įreng­tų apar­ta­mentų blo­kai ir ne­aiš­ku, ar šie sta­ti­niai ka­da nors bus baig­ti. Yra net­gi vi­siš­kai įreng­tų tuš­čių dvi­aukš­čių vi­lų, ku­rių fa­sa­do skel­bi­mai kvie­čia pirk­ti. Kai­nos svy­ruo­ja nuo 200 tūks­tan­čių iki pu­sės mi­li­jo­no eu­rų. Ži­no­ma, ne­pi­gu. Bet, pa­sak vie­no su­tik­to žva­laus, jau­nat­viš­ko 88 me­tų šve­do, ku­ris jau 43 me­tus gy­ve­na Lan­sa­ro­tė­je, Pla­ya Blan­ca ku­ror­te, kli­ma­tas čia nuo­sta­bus, su­tei­kia svei­ka­tos ir ener­gi­jos, tie­siog už­kon­ser­vuo­ja žmo­nes. Vy­ras iš pra­džių pra­leis­da­vo sa­lo­je pu­sę me­tų (ki­tą pu­sę Šve­di­jo­je), re­mon­ta­vo lai­vus, vė­liau pats pluk­dė tu­ris­tus sa­vo lai­vu, o iš­ėjęs į pen­si­ją mė­gau­ja­si kiek­vie­na sau­lė­ta me­tų die­na ir ne­no­rė­tų gy­ven­ti nie­kur ki­tur.

Po am­ži­no­jo pa­va­sa­rio sa­lų mū­sų lau­kė ne­va­sa­riš­ka Lie­tu­va – ji pa­si­ti­ko ap­snig­tais lau­kais ir miš­kais. Da­bar tik su il­ge­siu pri­si­me­nu ke­lio­nę ir pa­ta­riu jums: kai niū­rio­mis, tam­sio­mis žie­mos die­no­mis Lie­tu­vo­je pa­si­ilg­si­te sau­lės, ši­lu­mos, žie­dų, re­ko­men­duo­ju ap­lan­ky­ti Ka­na­rų sa­las ir, ži­no­ma, Lan­sa­ro­tę.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Savaitės naujienų prenumerata

Top naujienos

Sąmokslo teorijų karalienė: kas slypi už kalbų apie slapta pasaulį valdančius žmones (93)

Mito apie iliuminatus atsiradimo istorija atskleidžia, kaip šiandien gimsta melagingos žinios, o...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (128)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (134)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Batelių paieška pajūryje: ar įmanoma rasti nebrangių ir įspūdingų batų? (8)

Kad Palangoje galima atrasti stilingų apdarų, DELFI Stilius jau įsitikino. Todėl šį kartą...

Pasipiktinę graikai įtaria NBA atstovus konspiracija

Medicininiai tyrimai tolimoje Kinijoje, nekonkreti diagnozė, bendravimas per socialinius tinklus....

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (32)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Sugriuvus automobilių stovėjimo aikštelei, mašinos pakibo ore (1)

Nottinghamo centre, įgriuvus daugiaaukštei automobilių aikštelei, dalis joje stovėjusių mašinų...

Priežastys, kodėl apsilankius tualete vargina nemalonūs pojūčiai (26)

Deginimo pojūtis šlapinimosi metu yra vienas nemaloniausių dalykų. Štai kodėl svetainė...

„Sostų karų“ žvaigždė E. Clarke prasitarė apie pasimatymų taisyklę (6)

Garsiųjų „Sostų karų“ aktorė Emilia Clarke nuolat supama gandų. Tačiau nuolat...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (225)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...