Nuo tada, kai pirmą žiemą praleidau gyvendama Alpėse, nebeįsivaizduoju šaltojo metų laiko be sniego, kalnų ir slidinėjimo. Tiesa, šiais metais, skirtingai nei pastarąsias keturias žiemas, nebegyvenu Alpėse. Gyvenu vasaros kurorte, Alpes matau pro langą kitoje ežero pusėje, tačiau nebeturiu tos prabangos ryte nubudusi įvertinti oro sąlygas ir, jei geras oras, prigriebus snieglentę pėsčiomis patraukti link keltuvo valandai – dviems prieš darbą.

Šiemet savo slidinėjimus teks planuoti. Gyvenant Centrinėje Šveicarijoje truputį nuvilia tai, kad aplinkui nėra didelių slidinėjimo centrų, visi mažoki. Nors, geriau pagalvojus, vienos dienos išvykoms užteks ir tų mažų, o norint nuvažiuoti iki didžiųjų, tai irgi ne amžiaus kelionė – viešuoju transportu 3 – 4 val, automobiliu apie 2 val, kas nėra taip jau labai toli. Kaip ten bebūtų, šiemet nepirksiu jokio sezoninio skipaso, ir panašu, kad aplankysiu nemažai skirtingų centrų. Planas žiemai – bent 5 kartai per mėnesį, bent 5 nauji centrai šią žiemą. Jeigu šio pažado pavyks laikytis sklandžiai, pasidalinsiu trumpomis slidinėjimo centrų apžvalgomis ir čia. Pradžiai – apie slidinėjimą Engelberg kurorte.
Engelberg kurortą ant Titlis kalno su draugais kanadiečiu bei vokiete pasirinkome ne atsitiktinai. Siaubingai liūdna ir apmaudu, bet beveik visą žiemą Šveicarijoje trūko sniego! Kalnuose šiek tiek snigo, bet vis tiek norint slidinėti reikia važiuoti į kurortus, kurie įsikūrę 2 – 3 km aukštyje, o dar geriau – ant ledyno. Vienas iš tokių – Titlis. Oficiali svetainė skelbia, kad Titlis – vienintelis ledynas Centrinėje Šveicarijoje, prieinamas turistams. Tai visus metus snieguota viršūnė, vasarą puikiai tinkanti kalnų žygiams, žiemą slidinėjimui. Ant šio kalno yra įrengta virš 80 km trasų, kuriose ras ką veikti tiek patyrę slidininkai, tiek visai pradinukai.
Tiesa, pradinukams į pačią viršūnę ( 3020 m.) siūlyčiau užkilti nebent dėl nepakartojamų vaizdų iš apžvalgos aikštelės arba aukščiausiai Europoje įrengto kabančio tilto, tačiau leistis į apačią nesiūlyčiau rizikuoti. Nuo pat viršūnės iki žemiau esančios stotelės yra tik viena juoda neruošta trasa. Ant Titlis / Engelberg daugiausia raudonos trasos, tačiau yra ir mėlynų, ir juodų. Ilgiausia trasa – 12 km, vingiuojanti per mišką iki pat slėnio.

Keltuvų šiame slidinėjimo centre rasite kokių tik norite: nuo senų, atvirų kėdučių, minkštų krėslinių, mažų gondolų iki didelio keltuvo, kuris, keldamas į viršų, dar ir apsisuka 360 laispsnių kampu, tad nesvarbu, kuriame gale atsistojate, – vis tiek pamatote visą kalnų panoramą. Šiais metais baigtas statyti Titlis Express gondolinis keltuvas, kuris per tikrai trumpą laiką užkelia daug žmonių nuo kasos apačioje iki pat kalno viršaus. Vidury savaitės niekur nėra jokių eilių, tai tik kilk ir čiuožk.

Kam aktualu, barų ant kalno labai mažai. Bandau prisiminti, ar mačiau daugiau, bet prieš akis stovi tik vienas restoranas, kuriame stabtelėjome papietauti, vienas pačioje viršūnėje ( ten beje toks jausmas, kad viskas labai orientuota į azijiečius) ir vienas apre ski bariukas, nusileidus į slėnį paskutiniąja trasa žemyn. Nežinau, gal dar kokio nepamačiau, bet, jei ieškote triukšmingų apre ski vakarėlių, jų reikėtų ieškoti ne Engelberg.

Kam aktualu, atvykimas iki Engelberg labai paprastas ir viešuoju transportu. Tiesiog traukiniu iki Luzern ir dar 40 min kitu traukiniu iki pat Engelberg. Iš traukinių stoties iki keltuvų veža miestelio autobusas.

Užbaigdama norėčiau paminėti, kad Engelberg / Titlis tinka ne tik kalnų slidininkams. Čia rasite ir lygumų slidinėjimo trasų, ir paruoštų pasivaikščiojimo takų, ir rogučių trasų, ir mažą iglu miestelį. Taip kad, jeigu esate su mažais vaikais, šunimis ar seneliais, Engelberg / Titlis tinka visiems.