10 piligrimystės dienų ir klaidos, kurių nesinori kartoti

 (2)
Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano piligrimystės istorija“. Dėkojame Laurai ir kviečiame dalyvauti ir jus!
© Foto / Laura Dauciunienė

10.08 4 val ryto pajudu iš namų, pirmasis skrydis į Paryžiaus Beauvais oro uostą, po poros valandų - skrydis į Porto, Portugaliją. Kuprinė 8 kg. Jei sąžiningai, ką būtinai imčiau kitą kartą: šviesius termo rūbus, labai pravertė striukė su pirštinėmis, nes rytais jau būdavo šalta, lietpaltį IKEA!, greitai džiūstančius apatinius. Kas buvo klaida - sportinės alia kelionių kojinės, kojos su jomis labai šunta, geriau paprastos medvilnines, aišku, aš ėmiau fotoaparatą plius 1 kg, miegmaišis buvo super 600 g. Peilių, šakučių neprireikė, o jei ir skrisit be bagažo, tai dar ir atims, žodžiu, viskas iš internetinių sąrašų, neturėjau lazdų ir pleduko, neprireikė, kaip ir puodelio, kurį nešiausi bei gertuvės, būtinai pasiimti patogias paplūdimio šlepetes, su kuriomis galėtum vakare vaikščioti.

Apie 1 jau buvome Porto centre, ten veža traukinukas iš oro uosto, reikia tik kartą persėsti, kaina apie 3 eur, bilietai lėktuvui irgi kainavo apie 100 eur į vieną pusę už abu skrydžius (perkant anksčiau galima gauti ir už 30 eur). Prieš akis - pagrindinė Katedra, joje paėmus piligrimo pasą, priešais jau matosi geltonosios rodyklės, rodančios kelią toliau, aš patarčiau užeiti į šalia bokšte įsikūrusį turistų info centrą ir paprašyti štampo į pasą bei piligrimams skirto žemėlapio su Albergių sąrašu.

Kadangi labai daug laiko neturėjau, nusprendžiau savo kelią sutrumpinti 2 dienomis (28 km), tad sekančią stotelę pasiekiau traukiniu tiesiai iš Porto centro i Pavoa de Varzim.

Turistinis miestas įsikuręs ant vandenyno kranto. Pirmoji užduotis surasti nakvynės vietą, tai pasirodo ne taip lengva, aš dar nepratusi sekti geltonomis rodyklėmis, pradžioje jų tiesiog nemačiau, taip pat pasibaigė internetas telefone (iškart nusistatykite maksimalų nemokamą, man dažniausiai užtekdavo, nebent kokiu Endomodo norite naudotis, tada tikrai teks pirkti papildomai, ryšys net viduryje miško būdavo puikus) ir negalėjau pasinaudoti GPS. Žodžiu situacija atrodė apverktina, kol mane parėmė jaunas vokietis, taip pat piligrimas, tik keliaujantis į priešingą pusę. Jis mane palydėjo iki Albergės, kuri yra šiek tiek nutolus nuo geltonų rodyklių kelio. Tad jei jau priėjote vandenyną, grįžkite nuo jo ta pačia gatve atgal kokius 150 m., nusisukus nugara į vandenyną, po kaire puse rožinis pastatas su iškaba, jei bus užrakinta skambinkite ateis moteris, mažai kalbanti angliškai, bet ji jumis pasirūpins.

Apsigyvenus Albergej iškeliavau ieškoti nuotykių, nes vis dar sunkiai orientavausi erdvėje, taip pat naujas piligrimo gyvenimas, bendravimas su nepažįstamaisiais ir gyvenimas viename kambaryje su svetimu vyru man atrodė siaubingai. Taip, taip Albergej tave guldo, kur yra vietos ir džiaugiesi gavęs pirmą lovos aukštą, nesvarbu, kas tavo kaimynai. Piligrimo išmintis, tik tinginiai miega antram aukšte, nes pavėlavo ateiti į Alberge, kol dar pirmam vietų buvo. Jei visiškai rimtai, sezono metu tikrai būna, kad atėję vėliau tiesiog vietų miegoti negauna.

Mano batai, taip, jie ne specialūs, nors man buvo gerai, ypač dėl ilgai besilaikiusios rasos ir lietaus, nes jie nepažliugdavo. Jei eičiau vasarą išvis keliaučiau su sportiniais sandalais, kad kuo labiau kvėpuotų koja.

Tą vakarą jaučiausi labai vieniša ir išsigandus, nes likau viena, ir tai buvo pirmas kartas po labai ilgo laiko, tuo labiau supratau, kad čia manęs niekas nesupranta t.y. nekalba angliškai - mane gelbėjo muzika.

10.09 6.15 val. aš jau kelyje dėl laiko skirtumo užmigau iš vakaro 8 :D keliauti tamsoje vienai ne didžiausias malonumas, miestas dar ošia, gaunu ir aš pasiūlymą prisijungti, nereaguodama nukulniuoju toliau. Palei vandenyną, kurio nesimato, bet girdisi. Sunku sekti rodyklėmis nes čia atnaujintas kelias, bet nuklydus kelis metrus į šoną vietinis šaukdamas rodo kur eiti "Bon Camino"

Visas kelias eina palei vandenyną, švintant rodyklės matosi geriau, bet vandenyną dabar užstoja tirštas kaip pienas rūkas, gal ir gerai nes skurdas viešpataujantis aplink atrodo labai slogiai.
Kažkur apie 8.30 pasigirsta bažnyčios varpai, deja nuo pakrantės jos nesimato, o juk sekmadienis, norėčiau į mišias pasileidžiu pagal garsą ieškoti kur ji, paklaidžiojus, pirštais pasišnekėjus su vietiniais randu ir jas abi.. tik deja tuščias.

Grįžtu į pakrantę ir vėl medinis takas veda mane tolyn, muzikos nereikia, nes ošia vandenynas nors jo ir nesimato, tik karts nuo karto rūke išryškėja pastatų ar krūmų siluetai ir vėl pranyksta.. iš niekur į niekur.

Deja pakrantės kelias baigiasi, tokia alia viešąja stotele purvina ir nelabai aiškiai apibrėžta, panikoje, kad pasiklydau labai atsakingai ieškau rodyklių ir atsargiai keliauju toliau, keliu tarp šiltnamiu, dirbamų laukų, aptvertų aukštomis tvoromis ir už uždarytų vartų, toks purvinai niūrus peizažas, rodos, tęsiasi be galo ilgai, pro šali pralekiantys antikvariniai pikapai nekelia jokio pasitikėjimo esama situacija.
Prie keisto altorėlio kas ėjo ar eis, supras apie ką aš čia, pasuku i keistą mišką, na, kol kas jokiu piligrimų nesutikau, o kadangi jau einu 4-ta valanda jau pradedu jausti ir nuovargį. Šioje atkarpoje patyriau baisiausią nuotykį per visą savo kelionę, man beeinant iš miško atbėgo gauja (10-15) šunų, kurie lodami mane apsupo sustojau kaip apmirus, jei sąžiningai maniau viskas.... po keliu akimirkų pasigirdo balsai iš miško ir tolumoje trys vyrai atbėgdami pradėjo juos vaikyti. Viskas baigėsi gerai, bet meile ir pakantumas palaidiems šunims sumažėjo iki minimumo.

Miestelis išvadavęs mane iš bado mirties :D Jau pusiaudienis, o aš jau 6 val. kelyje, natūraliai tikėjausi, kad būsiu jau nuėjus 20 km ir pasiekus sekančią nakvynės vietą, deja pasirodo ji už 6 km, bet čia gaunu sumuštinių su kava ir šviežių Eklerų mmmmm. Pamiršau papasakoti kaip dalyvavau mišiose, po sėkmingai pasibaigusios pažinties su šunimis, sekančiame miestelyje bažnyčioje vyko mišios, buvo labai įdomu, kitaip nei pas mus pirmu smuiku griežia moterys patarnautojos, aišku vien tai, kad aš buvau aukščiausias žmogus mišiose ko vertas, o ir apkabinimu gavau ir bučinių...
Mano keliones sekanti stotelė Esposende, kitoje tilto pusėje, jau apie 1-ma, bet rūkas visiškai nesisklaido.

Vaizdas kaip akvarelė.

Dar apie šunis, jei keliausite apie juos, tikriau juos tikrai išgirsite :D jų daug jie nekenčia piligrimų, tyliai laukia už kokio nuostabiai žydinčio krūmo ir puola iš už tvoros, aišku jie tavęs pasiekti negali, bet išgąsdina vis tiek. Čia foto specialioji portugališka veislė, kergta su ožkomis, jei laipo ant tvorų ir nuo jų karališkai skalija. Sutrumpino man gyvenimą 10 metu. Ispanijos šunys visai kitokie, visiška manjana :D
Rūkas nesisklaido, jau keliauju pusantros valandos, tie 6 km kaip nesibaigia, taip nesibaigia, jau ir wc norisi, o kur nueiti nelabai yra, juk vidurys miesto.

Žodžiu dar po valandos, manydama, kad atėjo paskutinioji, Albergės nepriėjau, bet radau WC, ALAUS ir WIFI, kokia tai laimė, jūs net neįsivaizduojat, gyvenimas nušvinta gražiausiomis spalvomis, net rūkas išsisklaido.

Vandenynas, vanduo kaip Baltijoje, braidau, fotkinu ir sutinku... pirmąjį draugą Matias ( 50 m. Vokietija, soc. Darbuotojas, ieško atsakymų, kaip padaryti visus laimingus. Jis iš Kelno keliasi gyventi į Vieną pas savo meilę, bet reikia palikti suaugusius sūnus.)

Kartu keliaujam link Albergės, ji dar gerokai paėjus palei rodykles nuo vandenyno, jei keliausit tai prieisit didelį kelią, kitoje jo pusėje ligoninėje reikia prisiregistruoti ir tuomet jus palydės į Albergę, dušai apačioje, neišsigąskite neradę jų viduje :D

Alebergės kambaryje miegam dvi senyvos (69m) vokietes ir mes su Matiasu. Nepasakosiu, kaip kas knarkia, kaip vienas kita žadina, kad neknarktų, ir kaip ūkia švyturys, nes vėl rūkas... aš tikra piligrime. Teisybės dėlei reiktų pažymėti, kad visose Albergėse, yra tikrai patogūs poilsio kambariai, svečių knygos, daugumoje jų pasirašydavau ir šiaip bandžiau žiūrėti, kas be manęs keliauja. Visuose taip pat yra virtuvėlės dažniausiai be viryklės, bet bent jau su mikrobangine ir virduliu, taip pat šaldytuvas must.
10.10 8 ryto kas paskutinis tas tvarko Alberge, aišku aš pasiskubinau išeiti anksčiau :D Vėl rūkas, tik šįkart jis net poetiškas.

Altorėliai visur jų daug, tikrai dievobaimingas kraštas, pamąstau, kad daug čia Pokemonų stotelių turėtų būti.

Ėjimas Portugalijoje, tai daugiausia sienos, net miške esi atitvertas siena ar tvora, kodėl taip yra neišsiaiškinau, tik šįkart jau tiek vieniša, kaip vakar, nesijaučiu, nes žinau, kad babulios eina iš paskos, o ir kiti kažkur, kas priekyje, kas už mūsų, nėra mūsų daug 7, ir visi susitarę susitikti tame pačiame Albergej sekančiame mieste.

Ir čia jau jaučiasi ruduo, ėjau jau pačioje sezono pabaigoje, 4 dienas lijo, bet tik vieną dieną popiet nesustojantis lietus buvo. Rytais vėsu, net pirštines išsitraukdavau, dienomis apie 20. Šiaip jei ne rūkas ir lietus oras būtų, buvęs super. Kas galvoja eiti pavasari nerekomenduočiau, nes po žiemos turėtų miškai būti labai pažliugę o ir lietaus būna žymiai daugiau.

Pasivogus mandariną keliauju mišku, jis kitoks nei mūsų, nors kažkiek primena šis peizažas Vosyliukus, tik tiek, kad šonuose akmuo, o kas priekyje man visiška mįslė.

O akmenyje išrašytas gal šimtas vardų, išbraukau akmenuku ir aš savąjį, o mandarinas labai skanus.
Tokios vietos nervindavo labiausiai. Va kelias, tai ne, man eiti į šoną, o ko ten eiti? Ir išvis, ko aš čia grūdausi? Tada susiimi, prisimeni, kad trečia diena kritinė, ir drebindama kinkas suki iš kelio, kur veda rodyklės...

takelis vos vienam, na ir čia vaikšto žmonės, na rodykles yra ar tikrai man čia, gal grįžti? nei ko paklausti, na bandau eiti toliau, žemyn skardis, apačioje upė, o gal čia koks maniakas tas rodykles perpiešė, fuiii laki fantazija kartais yra bausmė.

Na va ir tiltas, jis akmeninis stabilus ir keista, nemėgstu aš tiltų, bet ant šio jaučiuosi puikiai, su mano pafotkinimais ir apmąstymais, mane pasiveja ir Vokietes, krūtos bobutės, aš ir tokia noriu būti.
Prie šios bažnytėles susitinkam visi piligrimai, susirenkam štampus, ir vėl išsiskiriame, iki ... taip eiti visai gera.

Poilsio akimirka kartu su vietiniais žiurime Trampo ir Clinton debatus, kai pasistumiu kėdę arčiau tv dieduliai net suploja rankom ir bando man savo pozicija portugališkai išaiškinti, keista negali su jais susišnekėti, bet vis tiek esi bendruomenės dalis, bandau įsivaizduoti Dapkūniškių barelyje piligrimą :D
Yra senieji ir naujieji keliai, vokiečių garbingoji knyga, na jai reiktu skirti visišką, atskirą skyrių :D gera knyga ypač planai kaip pereiti miestus, nes juose labai klaidu, rodyklės mažos, apsitrynusios, jei sutiksit vokiečius žemėlapių foto pasidarykit, dar geriau įsigykite knyga, kur jos gauti nežinau Porto jos neradau, žodžiu aš pasidariau foto iš knygų, buvo lengviau, tai va knyga draudžia išeiti iš kelio, na pradžioje aš to nerizikuočiau daryti, bet vėliau buvo visko :D

Tipine Portugalu bažnyčia, salia ant kalno yra dar viena, Vokiečiai sake graži, aš neturėjau sveikatos užlipti, jei bus noro pabandykit :D

Dažnas vaizdelis, kaip ir fotkių stendai prie bažnyčios su telefonu kam dėl jų paskambinti iš pvz. miestelio šventės fotografui ir t.t.

Trečia diena, ypač jos pabaiga, buvo sunki jaučiausi pavargus, kojos drebėjo, teko eiti keistais užkampiais, o ir priekyje laukiantis tiltas buvo didžiausias išbandymas, man be galo bijančiai gilaus vandens ir aukščio. Į priekį vedė vien tik smalsumas, o kas ant to kalno, gal Maurų pilis ar kita užburta tvirtovė. Žodžiu perėjus tiltą, kilo panika kur Alberge, kur man laukti vokiečių ir t.t. Įsitaisiau cukrainėje šalia tilto ir bandžiau ramiai pasirašinėti su savais, bet susipažinau su LauraLinda, pasirodo Lindo yra gražus iš portugalų kalbos, ji pakankamai gerai kalbėjo angliškai tad mes praplepėjome visą laiką, kol atėjo Vokiečiai.

Apsistojus Albergeje, kuri įsikūrus prie bažnyčios, salia tilto gerai matomos nuo jo dešinėje pusėje, su niekuo nesumaišysit. Nusprendžiau patyrinėti kalno viršūnę, gal ten visgi Maurų pilis... Keltuvas dirba iki 18,30 jis visai šalia Albergės, bėda ta, kad kaip kelia pereiti neaišku, bet po kelių bandymų man pavyksta ir štai aš keliuosi į viršų.

Čia pasirodo bažnyčia įspūdinga iš išorės, ne ypatinga iš vidaus.

Pagrindinis grožis peizažas į miestą ir uostą. Kadangi tądien nukeliavau virs 25 km, kojos manęs nelabai jau klausė, atlingavau į paskutinį keltuvą ir atsisėdau, pradeda rinktis žmonės bobulytės žiūri kreivai, sėdi merga jauna čia, koks šiuolaikinis jaunimas, o kad aš neatsistoju, na nieks neklausia :D žodžiu nusileidžiame ir ką manot man raumenys atšalią, nesilanksto kojos, negaliu pakilti nuo kėdės, reikėjo matyt babytes, buvo gatavos vietoje keliais atgailauti už blogas mintis apie mane :D
10.11Priekyje Matias ir Izabela, ispanė virš 40, turi dvi dvynukes dukras 19 metų, neklauskit iš kur žinau, keliavom sekančias 2 valandas kartu, nes klaidus labai miestas, o pirštais galima daug ką išsiaiškinti, nes ji šneka tik Ispaniškai :D Žodžiu čia Matiazo paskutinė kelionė iki Vandenyno atsisveikinti, gaila prarasti draugą, bet jie su drauge nusprendė, kad kitąmet keliaus kartu, jis dėkojo už per 3 dienas rastus labai svarbus atsakymus.

Ant akmenėlio prisėdus pusryčiai. Kokios ten kepyklėlės, neįmanoma grįši numetus svorio, net labai laikantis, jos sugeba sužavėti, suvilioti ir ... na žodžiu, cukrus valdo. Kojos nebevaldo... nors gal valdo... na jas skauda, pūslės net ant padų.

Kelias į tamsą, bet po jos visada būna šviesa, ar ne?

Valgomieji kaštonai, bjauriai aštriais spygliais, čia laukiniai, mažiukai lašo formos, kuriuos gamina Paryžiuje ar Porto vietiniai varguoliai dideli, eidama mąstau gal jie kokie gali būti kultūriniai? Kaip obuoliai? Obuolių daug jie už tvorų, vynuogių jau nėra, o citrusiniai visi dar žali, hmmm neprasimaitintum šiaip sau. Nebent užeitum kivi plantacija, labai skanūs nors keista kad auga ant vijoklių tiesiog palei tvorą.

Einant miškais, kemsynais, aplotai pikto šunies ant tvoros, na man vis dar mistika kaip jis toks piktas man ant galvos neužšoko, randu apleistą ,apaugusią bažnyčią, į tokią pažiūrėjus gali patikėti pasaka apie miegančią gražuolę, kurią saugo erškėčiai... darausi poetiška, nuo pašnekesių su savimi :D
O čia ženklas, kad ir aš buvau.. esu.. dar būsiu
Kažkur 10 km už Viana do Castelo privatus Albergue, prisiekiu aš dar čia sugrįšiu, kalno apačioje mažas miestelis prie vandenyno, terasa su vaizdu į jį, šiuo metu į rūką.
Deja, nuėjau dar labai mažai, ir dar tik 12 dienos, nieks manęs nepriims, reik keliauti toliau. Oi kaip aš gailėsiuosi šitos minties eiti toliau, dar po kokiu 7 val.
Šiandien daug ėjimo mišku, vienai liūdna, Matiazas išvažiavo ir vėl kažkaip vienišumas spaudžia širdį, pagal prognozes turėtų pradėti lyti, bet dangus vis dar tik markstosi, tokie pakelės užrašai ypač miške, kai baiminiesi pametus taką labai pakelia motyvacija.
Manote gražios gebenės, neapsigaukit čia laukinis erškėtrožinis vijoklis, jis su aštriais spygliais, jų daug visur pakelėje, kaip ir pievų iš mėtų ir melisų, o Krapas yra piktžolė!
Priėjus vandenyną įsismarkauja lietus, šiandien reikia įveikti apie 30 km ir pasiekti Caminha, paskutinis žvilgsnis į vandenyną ir keliauju gilyn į žemyną palei upę. Jau 17 valanda neramu ar nepradės temti, slapia, kažkaip motyvacija eiti minimali.
EHOOO! Ar žinote jausmą, kai jau vilties nėra... ji mirė, mirdama nusinešė visus pojūčius, net kuprinės nejaučiu, realiai nejaučiu, mąstau gal mane einant apvogė, viska išėmė, veju durnas mintis šalin, ir kai jau rodos viskas, lietus priverkė man į sielą, NORIU NAMO! Sutinku juos 5 SAVUS! O kokia laime, dzin, kad autinas dar po valandos ir nusprendžiame eiti, o ne sukčiaujant pavažiuoti, einu su bobulėmis, žygiuoju didvyriškai dar žingsnis, dar vienas, ir dar vienas, aš galiu, aš nueisiu, argi svarb kad net sraigė mus lenkia, pagal gps dar 20 min, dzin, kad praėjusias 10 einam jau pusvalandi, aš ne viena, aš einu, paklaidžioję šiek tiek randam ir Albergue, ko gero jis prasčiausias, bet šalia yra kavinė kur gamina labai skanius hamburgerius ir yra wifi, dzin, kad viena asoba man labiau į bomžą nei i piligrimą panaši... ai čia ir vėl mano maniakinės baimes, apsitvarstau savo pūsles ir einu valgyti, Vokietes bobules nejuda sake " Caput"
10.12 ta baisi diena baigėsi, nauja diena, naujas rytas, nelyja. Sutariam su močiutėmis kur susitiksime, su kitais atsisveikinome, jei nuskubėjo tolyn. Laukiu Vitalijaus turim trumpam susitikti. Gražus miestas
Užklystu į turgų, dešra, sūriai, figos iš močiutės dieviškos, nuperku lauktuvių į Lt sau figų ir vaikštau, su šypsena nuo ausies iki ausies, va taip reik keliauti, va tai tikrasis džiaugsmas: bendravimas, mišiose apkabinau 4 bobutes, jos išsigando, o kas man aš jaučiu meilę viskam, išgyvenau, viltis atgimė, nueisiu, na kaip čia pasakius negirk dienos be vakaro.
Miestelio katedra pastatyta dar 12 amžiuje.
Centrine aikštė.... ji didelė, bet man gražiausias fontanas, lyja ai tegu lyja, vynas 10 ryto, net barmenui per anksti, bet kas mums jauniems piligrimams.
Pusiaudienis dar kartą keliauju tiltu į Portugaliją keliauju palei upę, kuri skiria ją nuo Ispanijos keliauju į žemyną,
ia pirmą kartą pasiklystu nubludijus per toli palei autostradą, tad jei jums pypsina ir rankom moja nekabina, gal pražiopsojote rodyklę!
Skaidrumas po lietaus, gražiausia bažnyčia mano kelyje, o kaip jos varpai skambėjo.
Čia daug apgriuvusių dvarų, ištaigingų namų, kartais galima įeiti į vidų apžiūrėti vidinius kiemus, keista kai tai taip nesaugoma, iš kitos pusės nuostabu.
Na va pagaliau raudonų plytų kelias! Juk kai buvau LT tikėjau, kad tai bus kelionė kaip geltonų plytų keliu, susirasiu draugų Kaliausę, Medkirtį ir Liutą ir busiu kaip Dorotė.... ai svajonės, viskas yra kitaip... tiesiog kitaip
Lipu dar į vieną ir dar į vieną kalną, ryte gertas vynas senai išgaravo , ir va tai tau tokį grožį randu kalno viršuje, įsivaizduoju, kad jis čia stovėjo dar tada gal kai LT buvo net nekrikštytas...
Visgi vynas neišsivedėjo, patraukia mane ant nuotykiu sumąstau užlipti į kalną kurio viršūnės beveik nesimato aplink apsidairyti, o taip aš to po to gailėjausi, ypač kai leistis reikėjo, nes juk mečiau kelią dėl takelio, tai kol radau vėl geltonų rodyklių kelią.
Nuostabus 15 amžiaus dvaras pritaikytas šiuolaikinėms reikmėms, aišku kurgi smalsioji turistė piligrimė ir čia neprasisuks, kas mane ištikro sužavėjo, kad pas juos vis dar veikia akveduku sistema tiekianti vandenį.
Cerveira, tai miestas kuri pasiekus verkiau, nes taip pavargau, kad maniau atsigulsiu prie akmenėlio, o kai jau atėjus dar ir Alberges nesugebėjau rasti išvis supanikavau. Alberge salia pagrindinio kelio vos paėjus atgal t.y. kaire pagrindiniu keliu nuo bažnyčios. Alberge aukščiausio lygio už 9 eur., gavom dar ir pusryčius. Šį vakarą nesugebėjau pasikelti ir išeiti kur nors pavalgyti, tad sukimšau Midijų konservus kuriuos gavau ryte iš Vitalijaus ir palaimingai atsijungiau, viena 4 vietų kambaryje, jėga.
10.13 Ryte kompanionės patraukė alternatyviu keliu palei upę, aš didvyriškai nusprendžiau laikytis rodyklių, nebuvo gera mintis, na bet ką padarysi, bet miestelis vertas dėmesio net labai.
Jis visas apmegztas, ir čia aš einu ratais tomis apkarstytomis gatvėmis palei didelės mūro sienas ir bandau prasiveržti į tvirtovę ir ką manot niekaip nerandu kaip įeiti :D
Kol galiausiai woalia, ji 13 amžiaus nerealiai sena, graži ant jos gynybinių bokštų gali ramiai laipioti ir šiaip mintis vienintelė oho čia žmonės vaikščiojo prieš 800 metu, kariavo gynėsi, žuvo...
Tiesiog, stebuklai glūdi mumyse, ir žiba kaip deimantai, nušlifuoti nugalėtų baimių, kaip slibinų.
Namas su megztiniu, kad naktį nesušaltu, visos miesto skulptūros ir net šiukšlių dėžės aprengtos :D
Va ir aš, pakeliui tarp niekur, kažkur už poros km radau fainą vietą papietauti, jau apsipratau su Portugalija ir jei sąžiningai įsimylėjau, po truputi tą paprastumą, va ant žemės besimėtančius graikinius riešutus... skanu :D ir viską kas joje vyksta, ir visgi dar šiandien teks ja palikti.
Atvykstu į Valenca pro senuosius vartus. Čia sutinku daugiau piligrimų ir suvokiu piligrimystės mąstą, nes susikertam su žemyniniu piligrimystės keliu. Dvi išprotėjusios Amerikietes fotkina mane, kaip kokį įdomu eksponatą ... na jo to aš nesitikėjau
Valencos fortas įspūdingas, 5 gynybiniai lygiai, kitoje upės pusėje Ispanija.
Spėkite į ką nutaikytos patrankos, aišku į Ispanija, na dabar tai atrodo juokinga, bet kažkada tai buvo realiai bauginantis dalykas, žvelgiu į toli juk mano kelias veda ten.
Kelias vedas žemyn, į pažadėtąją Ispaniją, kad ten viskas piligrimams paprasčiau, o man išties labiau norisi nuo žmonių bėgti, jau papratau būti viena.
Atia Portugalija
Tiltas jungia abi šalis, įdomu, o kas jį prižiūri :D
Kažkaip pirmi Ispanijos vaizdai ne ypač, na duokim jai dar viena šansą :D tikėjausi Ispanijos turtingesnės, pompastiškesnės. Mietas TUI
5 amžiuje statyta katedra, slepianti lobius savyje, įdomiausia, kad tau savo lobius ji atvers tik už papildomą mokestį, aš tiek pavargus, kad tiesiog noriu kur nors pasėdėti, tenka pirkti bilietą, na nenusiviliu tikrai gražu.
Ypač iš vaikystės filmų apie vienuolynus, Kristupą Kolumbą ar kitokius riterius, matyti kiemai, žadina vaizduotę.
O kur patrankos nukreiktos į Portugaliją, jums ką visai nebaisu :D
Labai Ilgai ieškojau Albergės, čia ne Portugalija, kur mieste gali būti tik viena, jų čia daug, su bobulėm sutarėm susitikti ElCamino Obispo Lago 5, tik ten tokios nėra, pasirodo pavadinimą pakeitė, o aš ratus valanda sukau, visa nusiplukus, prašau kambario su babuliom, sako atėjo čia gyvena, sakau kojinės ne jų :D neklauso na ir kas einu dar miestą patyrinėti, grižus randu jaunų vokiečių porelę, na ką jums vaikai vakarą pagadinsiu sorry. Kas buvo gerai išsiskalbiau ir išsidžiovinau rūbus, nes niekas nedžiūvo lietui lyjant.
10.14 Ryte sutinku bobules, jos pasakoja nuotykius apie naktį blūdijančius girtus ispanus jų kambaryje, kad per langą į WC ėjo ir t.t., vėl kelyje, vėl rūke.
Kelias vingiuoja tai palei autostrada, tai mišku. Miškas, kaip iš pasakų, nejučia pradedi dairytis meduolių namelio, o gal miško elfų sklendžiančių palei žeme su vėjo šnarėjimu, o va, visgi gyvena nykštukai su mažais traktoriukais, jis nupupsi į tolį, o pasaka nesisklaido kvepia mėtos ir čiulba paukščiukai.
Pagaliau saulė šveičia ir šypsena veide iškart, kaip gera kai nelyja, tik eismas piligrimų čia kaip autostradoje :D
Sraigės namelis, labai svarbu su savimi turėti skalbinių segtukų, kuprinė puikiai atlieka, netik kitų piligrimų linksminimo funkciją, bet dar ir išdžiovina skalbinius, tik pakeliui svarbu nieko nepamesti, nes pakelės pilnos pamesto, palikto išmesto keliautojų turto.
Kas varu i O Porrino veda senasis ir alternatyvus keliai, alternatyvus yra šiek tiek ilgesnis, bet žymiai fainesnis, tikrai rekomenduoju rinktis jį. Tik kodėl jis prasideda tokiu aukštus kalnu?
Keliausite palei nuostabiai gražų upelį, kuris po kurio laiko pabos, bet tai tikrai geriau nei namai, gamyklos ir tvoros ir aišku jei eiti vasara tai vėsiau.
O Porrino man jokio įspūdžio neaplikęs miestas, niūrus, tamsus, ir kažkaip niekaip nesužavėjęs, jame ilgai ir neužsibuvau, iškeliavau ieškoti savo nakvynes vietos, miestelyje už 3 km.
Aišku eilinį kartą tie 3 km buvo ilgesni žymiai, prisiskaičiau užrašų "Galicija ne Ispanija ir t.t." kuo geras šis Alberge jis Veigadanoj, visiškai šalia piligrimų kelio, naujas su normaliu dušu, šeimininkas fainas, alyvuogės labai skanios, vakarienei siūlė picos ir salotas, imkit salotas, pica nieko gero, salotos nerealios, o tokia porcija, kad užteks dar ir pusryčiams. Šiaip pusryčius gavome už simbolinę kainą vietoje, viskas buvo Osam. Vokiečiai su kurias prieš tai nakvojau pasirodo, ne tokie jauni kaip tikėjausi, dar sutikom bambančia austrę, na ji ieško ramybės vidinės, nes labai pavargo projektuodama vestuves, na kiekvienam savo.
10.15 deja ši diena šiek tiek liūdna, nes paskutinį kartą matomės su vokietėmis močiutėmis, kurios tapo labai savos, kaip nekintanti kiekvieno vakaro dalis, klausimas kas laukia ateityje. Bet šiandien šviečia saulė, aš stebiuosi ištverme Korėjietes Suzi, kurios tikro vardo niekas nesugebam ištarti , ji varo dvigubu greičiu gal ir man paskubėti, kad butu daugiau laiko pailsėti.
Šiandien vien kalnai pakalnes ir žada dar lietu į vakarą, bandau susidraugauti su bambančiąja Austre, sutariam, kad susitiksim sekančiame Alberge. Ji vis skundžiasi, kad blogai miega, pasakojo istorija, kad vieną naktį matė kiną išdarinėjanti ale karate pozas, šokinėjant ant lovos kol visi miegojo ir gaminanti selfius.. na visokiu būna
Keistas miestas senovinis Redondela, na nieko aš jame senovinio nemačiau, gal dėlto, kad lynojo jis atrodė pavargęs, pilkas ir niūrus.
Ką galiu pasakyti, nepatinka man Ispanija didelė, niūri, nešvari, ilgiuosi Portugalijos, čia net bažnyčios visos uždarytos arba išvis jų nėra. Kas fainiau, tai kad daug vynuogynų ir nebėra tvorų, nes jos slėgdavo.
Kalnas, pakalnė, į kalną, kalną, kalną, kiek galima, jau rodos ir nusiplūkiau. Piligrimų, aš čia buvau lenta :D na ir vėl už kampo kalnas.
Albergue O lar de Pepa, Arcade. Neikit į tą didelį Viešbutį, iškart už jo mažas ir jaukus Albergue, gal jis ne naujas, bet švarus, ten už 10 eur. Gavau dvivieti kambarį su vaizdu į upę, na ir kelią tuo pačiu, bet miegojau normalioje patalynėje ir viena kambaryje.
Čia sutikau savo Kaliausę, Medkirtį ir Liūtą :D vos man atvykus Albergue apsigyvenę buvo du italai ir prancūzas, jei ten lakstė, tupinėjo, visaip man padėjo, vėliau atkeliavo dar trys moterys. Italai suorganizavo vakarienę kartu, paklausė ar prisidedu, aišku, svarbu nieko daryti nereiktų :D Moterys pasirodo iš Slovėnijos, bet dvi iš jų gimusios Kaliningrado srityje, pradėjome bendrauti rusiškai, šeimininkas dar parūpino vyno ir netgi grapos „aqua“ :D žodžiu vakaras prie žvakių šviesos, lietui pliaupiant, rūbams džiūvant, gyvenimas nuostabus sėdžiu ir galvoju juk to ir keliavau, ačiū tau D
10.16 Iškeliauju paskutinė, vyrai išskubėjo, nes eis šiandien toliau. Pagal planą, o manęs laukia Albergue kur šeimininkas visiems daro vakarienę, na ką 8 dar tamsu.
O piligrimai jau traukia romėnų statytu tiltu, į tikslą dideli, kaip tas laikrodžio tiksėjimas iš eilėraščio.
"O laikrodis kartoja sena melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą,
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra"
H. Radauskas
Keistas tas ispaniškas miškas, ir stulpeliai Ispanijoje kitokie, jie kryptį rodo, ir km rašo iki tikslo. Eidami prieisite parko kelią, rodyklės rodys link gyvenamųjų namų, o pako kelias eis palei upę, tai nepažymėtas alternatyvus kelias rodykles kai kuriuos rodys eiti juo, kai kuriuos tiesiai, rinkitės kelia pagal upę, išeisite ten pat prie žiedo miesto pradžioje.
Šalia žiedo moteris savaitgaliais vietiniams bei piligrimams verda Pulpo (aštunkojus) vietoje, šis skanėstas apibarstytas prieskoniais 3 eur už lėkštę, firminė medinė, nerealiai skanu, tik man pats virimo kvapas šiek tiek atgrasus buvo.
Pontevedra didelis miestas, jo priemiesčiai man didelio susižavėjimo nesukėlė, lyg eitum stoties rajono užkaboriais, na, bet kelias nutiestas senojo kelio pagrindu, manau kai pirmieji piligrimai ėjo, miesto čia tikrai nebuvo :D Pats miestas didelis gražus, tądien jame vyko maratonas, tai ir triukšmingas.
Man labai patiko centrinė aikštė, nepatiko daug valkataujančių žmonių, jautėsi labai didelis chaosas dėl bėgimo, bei socialine atskirtis, labai ryškiai matoma plika akimi.
Šiam miestui galiu dėti riebų pliusą dėl rodyklių ir ženklų piligrimams, pasiklysti buvo sudėtinga :D
Piligrimu tiltas išpuoštas milžiniškomis kriauklėmis simbolizuojančiomis piligrimystę, nors man tolumoje matomi tiltai net labiau patiko, jei nebūčiau skubėjus jame būčiau užsilikus ilgiau.
Dažniausiai pasitaikantis tiltelių tipas Ispanijoje. Akmuo ar akmenys praėjimui, o vežimui ar mašinai važiuoti tiesiai upeliu.
Sekančios Albergue ieškojome jau kartu su Slovėnėmis, nes rodėsi jau nerasime jo. Kadangi jis šiek tiek nuo pagrindinio tako tai vis bijojome jį praleisti. Rodyklės nupieštos tiesiai ant kelio, kuomet jis išsišakoja kelias į Alberge veda į kalniuką, nesusimaišykite su kitu, kurio reklamos pakabintos ant medžių.
Albergue Portela - Barro Albergue da Portela, Pusiau privatus Albergue nakvyne 7 eur plius bendra vakarienė 7 eur, vakarienei makaronai, salotos, bulviniai paplotėliai, daug vyno :D
Na va vakaras prie stalo sėdame 17, ant sienos žemėlapis rodantis, kad čia atvyksta daug ir pastoviai žmonių, Sibiras, Vietnamas, Čilė.... Kadangi kompanija labai šauni, tai šeimininkas mums surengia ir magišką ugnies show, piktosioms dvasioms išvaryti, o viskas baigiasi internacionaliniais dainų konkursais
10.17 Rytas Slovėnės pašnibžda, kad šalimais yra gražus kriokliai, ženklas apie juos bus pasiekus didelį kelią, ir tikrai ten yra ženklas, krioklių nuo kelio nematyti, bet jie visai šalia, na ir kas, kad tai dienai aš numačius pusantros dienos maršrutą ir 30 km, netrukdo juk užkopti į patį viršų susipažinti su malūno savininku ir viska ištarinėti.
Pradeda man Ispanija patikti, ypač kai kelias eina po vynuogienojais, kaip bebūtų po jais ne karšta ir lietus nelyja, ir dar kartais virs jų šveičia vaivorykštė, kažkur čia prekiauja šviežiu vynu, bet man nepavyko rasti kur.
Vandens problemų kelyje nėra, jo šaltinių pilna visur, kur nerekomenduojama jo gerti yra suklijuoti įspėjamieji ženklai, didžioji dalis vandens talpyklų jau gerai apkerpėja nes nenaudojamos, ši kaip nauja, nors nea nenauja :D
Avys, asiliukai, šunys, katės, balandžiai, triušiai ir visi kiti gyviai, jų daug, jie visur, ir šiaip draugiški, šią dieną sutiksiu net gyvatę, kolekcija marga: kirstukas, katė, šuo, paukštukai atskrendantys draugauti, gal tampu šventa arba bent jau Snieguole :D
Vynuogynai, vynuogės skonio kaip Lietuvoje nieko ypatingo, nebent jūs pavaišintų vietiniai kultūrinėmis.
O Pino (Valga) miestas kuriame yra karstosios srovės fontanas piligrimai visi kiša į jį kojas, nors man sakė to nedaryti, tai va kiša ten jas jie visi!
Šiaip tai miestas turgus, jame galima rasti visko, nuo triusikų iki naujų kelionei batų, suknios atšventimui pasiekus tikslą, ar vaikiškų deimantais nusagstytų batų, čia kas kam svarbu.
Kuo arčiau Santjago tuo daugiau užrašų ant sienų linkinčių sėkmės ir kažkaip rodančių, kad piligrimai pageidaujami. Tądien sutikau senuką miške krituoli tvarkanti, pasisiūliau padėti, na aišku ženklų kalba, ir ką manot, jis man liepė stoti, jo laukti, gavau moralą, kad tokia jauna, graži, Ispanijos miškuose viena vaikštau, kad bus bėdos, kad jis mane nuveš kokia nesąmonė piligrimė ir t.t. na taip stovėjau nei žodžio ispaniškai nesuprasdama ir žinokite supratau viską. Besišypsodama, modama nuėjau toliau, aišku vakare pagalvojau o gal visgi reikėjo leistis nuvežamai.
Ponteeesures yra tikrai geras Albergue, bet aš traukiu toliau, kertu upę ULLA, šone palikus milžinišką gamyklą kurios su niekuo nesupainiosi ir keliauju į Padron, tikslas pačiame centre priešais bažnyčia esantis Albergue.
Koks nusivylimas kai jame nėra vietų, esu atsiunčiama į šalia esanti, keistai kinišką viešbutį primenanti Albergue, su balta patalyne, rankšluoščiais, kaimynais amerikonais. Ryte kai jie visi išėjo, paliko savo kuprines kad juos nuvežtų iki kitos nakvynės vietos, patyriau kultūrinį šoką! Kad ir kokia pavargus ar vienišą jaučiuosi, nes tikrai nebesutiksiu nieko iš pažystamų, nes visi liko už nugaros, einu ieškoti maisto, ir vėl nesėkmingai, tačiau mane palydi beveik iki pat restorano, kur patiekalus renkuosi mukdama ir kriuksėdama :D ir tik kai jau liūdna atsisėdu ir nieko nebelaukiu, įvirsta mano Medkirtys, Kaliausė ir Liūtas, vat vataip kai jau rodos juodai juoda, nelieki vienas.
10.18 d. paskutinė kelionės diena, daug ėjimo Santiago priemiesčiais, neveltui šis miestas yra Galicijos sostine.
Kadangi ypač pačiame mieste sudėtinga su ženklinimu siūlyčiau rinktis naujesnį kelią. Nes tikrai teko pasitikėti dažniau savo nuojauta nei rodyklėmis.
Kelias kuriuo žengi į centrinę aikštę, jos vaizdo nedėsiu, pajuskite patys. Keli mini patarimai turėkite su kuo pasidalinti, ši akimirka ypatinga, net labai. Dėl gyvenimo galite keliauti į info turistams ir gausit acomodation serviso kontaktus, aš gyvenau centre Albergue už 16 erų, man buvo super.
Būtinai nueikit į mišias pagrindinėje katedroje, jų laikas surašytas būna prie katedros durų aš ėjau 19.30, prieš tai traukinuku apvažiavus miestą, nes kojos jau nebeklaus. Sertifikatus išduoda nuo 8 ryto iki 8 vakaro, geriausiai eiti arba ryte arba vakare nes nebus eilių, jei norit gražesnio sertifikato kelionės tikslą pažymėkite dvasinis :D Dėl ko ten keliauja žmonės, Vokiečiai keliauja nes taip liepia knyga, pigu ir daug pamatai, daug kas keliauja pamatę filmą https://www.youtube.com/watch?v=o5VZKWcgw6c , keliaujančiu religiniais tikslais nesutikau arba nesisakė.
Dar prierašas nuo manęs, šiaip aš ėmiau turą autobusu į Muxia ir Finsitere, kaina gaunasi kaip autobusu nuvykti vien į Finistere, bet Muxia žymiai labiau verta dėmesio, jei galite sau leisti likite ten, tas patas turistinis autobusas jus rytojaus diena nuves į likusias vietas ir parveš atgal. tikrai verta.
Tiesiog dalis mano širdies liko ten
Ir Finisterre, romėnai tikėjo, kad tai pasaulio kraštas, tai mano kelio pabaiga, jei važiuosite paprastu autobusu, tai teks dar 4 km eiti pėsčiomis į kalną, kada nors aš tai padarysiu, bet šiam kartui buvo jau gana.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Savaitės naujienų prenumerata

Naujienos

Uždarius sostinės oro uostą susivienijo Vilniaus ir Kauno turizmo centrai (2)

Mobilizuoti resursai priimti Vilniaus turistus, du specialūs laikini turizmo informacijos centrai, šešiomis kalbomis parengtos kelionių instrukcijos: šių ir kitų priemonių ėmėsi Vilniaus miestas, iš anksto pasiruošęs sostinės oro uosto rekonstrukcijai, rašoma pranešime spaudai.

Keliaujantiems po Lietuvą padės nacionalinė turizmo informacijos sistema (19)

Daug metų buvęs primirštas, atsainiai ar tiesiog „kaip mokam taip” daugybės atskirų informacijos centrų vystomas vietinis turizmas keičiasi ir atgyja. Žinoma, prie to prisideda dar vienas Europos sąjungos investicijų į turizmo skatinimą ir viešinimą raundas, rašoma pranešime spaudai.

Norintiems pasakiškų atostogų lietuviai siūlo apsistoti viduramžių pilyse (8)

Didžiausia pasaulyje atostogų būsto nuomos paieškos platforma „HomeToGo“ vasaros atostogoms siūlo įspūdingas vietas: didingas Europos pilis, įspūdingus apartamentus Niujorke ar net vieną seniausių JAV keltų, rašoma pranešime spaudai.

Lietuvos viešbučių kasdienybė: vieni neprisimena vakar gėrę, kiti vagia be sąžinės graužaties (21)

Ar teko, įsikūrus jaukiame viešbučio kambaryje su mažais dailiais šampūno buteliukais ir įvairių dydžių muilo gabalėliais, pasijusti kaip kleptomanams? Gal visi tie mieli daikčiukai nepastebimai atsiduria jūsų lagamine?

Vilnius įtrauktas į UNESCO romantiškiausių Europos miestų maršrutą (22)

Penktadienį Ūkio ministerijoje buvo pasirašytas susitarimas dėl bendradarbiavimo kuriant ir vystant teminį Vilniaus maršrutą, kuris bus UNESCO įgyvendinamo projekto „Pasaulio paveldo pėdsakais Europos Sąjungoje“ dalis, rašoma pranešime spaudai.