Sarkastiškumu garsėjęs Oscaras Wilde’as manė, kad apie aplinkinių vulgarumą drąsiai kalbantis žmogus visada įsitikinęs, jog pats jo neturi nė lašo, o Diana Vreeland teigė, kad nuobodi apranga yra baisesnė už bet kokį vulgarumą.
Jei paliksime nuošalėje mados istorijos grandų pasisakymus, paaiškės, kad apie vulgarumą nuomonę turi visi be išimties mados gerbėjai ir vartotojai. Kaip taikliai pastebėjo ponas Wilde’as, dažniausiai šį žodį vartojame norėdami apibūdinti kitų žmonių skonį, aprangą ar elgesį. Tačiau nėra jokių tikslių ir neginčijamų įrodymų, kad kiekvienu konkrečiu atveju kalbame apie tą patį reiškinį. Galbūt dažnai painiojame vulgarumą su... na, švelniai tariant, vienais ar kitais kiek sudėtingesniais dalykais? O jei vis dėlto esame teisūs? Nejaugi aplink iš tiesų šitiek vulgarumo?
Iš tikrųjų vulgarumas išlieka viena keisčiausių šiuolaikinio mados pasaulio mįslių. Nepaisant neabejotinai neigiamo šio žodžio emocinio atspalvio, tenka pripažinti, kad vulgarumas madoje turi daugybę veidų. Kitaip tariant, pats savaime jis toli gražu ne visada yra neigiamas. Kad ir kaip būtų keista, didelė dalis dizainerių vienokiu ar kitokiu būdu naudoja vulgarumo elementus savo kūryboje, puikiai suvokdami, ką daro.
Tačiau kas šioms koncepcijoms nutinka eilinių mados vartotojų spintose? Pabandykime išsiaiškinti, ar įmanoma atpažinti bent jau pagrindinius vulgarumo veidus. (Ar veikiau kaukes?) Kai kurios jų išties atrodo keistokai, ypač turint omenyje, kad vulgarumo (tiesiogine šio žodžio prasme) po jomis dažnai nerasite.
