Pokylių tradicija susiformavo dar viduramžiais, kai Italijos, Prancūzijos ir Anglijos dvaruose buvo pradėtos rengti puotos, lydimos muzikos ir šokių - didingų ir grakščių kaip ir viskas, kas anuomet buvo madinga. Estampida, voltą, kurantė, pavana - tai iki mūsų laikų išlikę balinių šokių pavadinimai. Suknelės buvo siuvamos sunkios, aksominės ir brokatinės, dažniausiai iš bizantiškų ir venecijietiškų audinių. Pasakojama, kad vieno tokio pokylio metu Solsberio grafienė, šokdama su karaliumi Eduardu III, pametė keliaraištį, ir po šio įvykio Britanijoje 1348 m. buvo įsteigtas Keliaraiščio ordinas.
Renesanso epochoje, kai požiūris į kūno estetiką pasikeitė, prasidėjo standesnių korsetų ir gilesnių iškirpčių laikotarpis, vakariniai apdarai imti siūti iš šiltų atspalvių audinių. Pokyliuose vilkėtos itin puošnios suknelės, o tuomet madingos įmantrios, juvelyriniais dirbiniais išdabintos šukuosenos bendrą vaizdą darė dar šventiškesnį ir įspūdingesnį.
Baroko epochos pokyliai buvo neįsivaizduojami be styginių instrumentų o to meto vakarinės suknelės - be trijų sluoksnių sijonų. Prancūzijos karališkasis dvaras iš pradžių iš Luvro, o vėliau -Versalio visai Europai diktavo pokylių madas ir stebino naujomis išmonėmis. Tuo metu atsirado būtini vakarinio tualeto atributai - vėduoklės, iškvėpintos butonjerės, į madą atėjo ant veido klijuojamos „muselės", nėriniais puoštos apykaklės ir rankogaliai, taip pat - vien tik dvariškių nešiojama avalynė raudonai dažytomis pakulnėmis. XVII a., po Karaliaus Saulės vestuvių su Ispanijos infanta, Europoje padidėjo ispanų įtaka.
Tuo metu ypač išpopuliarėjo greitesni šokiai, tokie kaip sarabanda, žiga, alemanda, čakona, padespanas, taip pat į madą ateina prancūziškasis gavotas, burė ir kiti. Siekiant reglamentuoti pokylių eigą ir balinių šokių choreografiją 1661 m. Paryžiuje, valdant karaliui Liudvikui XIV, buvo įkurta Karališkoji šokio akademija.
1715 m. Prancūzijoje buvo iškelti pirmieji vieši mokami pobūviai, bet prašmatniausi karališkieji pokyliai vyko Versalyje XVIII a., rokoko epochos pradžioje. To meto iškilmėms dabintasi pudruotais perukais, deimantiniais papuošalais, pokyliuose skambėjo ilgesingi menuetai, gavotai ir polonezai.
1789 m., po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, pokyliai tapo demokratiškesni - pradėti rengti vieši miesto pobūviai. Vien tik 1797 m. buvo iškelti 684 pobūviai - po du per dieną! Madingiausi tos epochos šokiai buvo kadrilis, galopas, mazurka, lendleris ir polka. Paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje ypač išpopuliarėjo vadinamieji „teroro aukų pokyliai", kuriuose pasirodydavo dabitos - nuostabiosios ir neįtikėtini (Merveilleuses et Incroiables) - damos, vilkinčios kone permatomas pseudograikiškas baltas sukneles, ir jauni puošeivos, dėvintys frakais, baltais iškrakmolytais marškiniais bei liemenėmis.
Šis naujas reiškinys iš esmės pakeitė vakarinių drabužių mados tendencijas ir keliems dešimtmečiams tapo savotišku pokylių aprangos kodu. Nuo to laiko nieko geriau nei pokyliuose dėvimas frakas ir balti marškiniai vyrams nebuvo pasiūlyta, o moterys per kelis ateinančius šimtmečius vakarinėms suknelėms mieliau rinkosi šviesius, o ne tamsius audinius.
Mados istorijoje itin reikšmingas Vienos valsas pokylių sales užkariavo po 1815 m. įvykusio Vienos kongreso, kur buvo aptariama nauja tvarka, pasibaigus Napoleono karams. Greitas šio iš austrų valstiečių šokių kilusio šokio tempas ir sukiniai paskatino Europos puošeivas patrumpinti ampyro stiliaus sukneles iki kulkšnių, o vėliau pokylių mada padarė įtaką ir didžiajai madai. Štrauso valso garsai pokylių lankytojus visame pasaulyje džiugino dar ilgus dešimtmečius.
Pobūviai XIX a. buvo labai madinga ir prieinama pramoga, susipažinimo ir rafinuoto poilsio vieta. Buvo šokami ekosėzai, valsai, gavotai, galopai, mazurkos, polkos ir kadriliai, bet vakaras neišvengiamai prasidėdavo polonezais - didingiausiais iš XIX a. balinių šokių.
Apskritai gėlėms XIX a. pokyliuose buvo skiriamas toks didelis dėmesys, kad net sukurta slapta gėlių kalba, kur kiekviena gėlė turėjo savo reikšmę:
aguona - vertinu prisiminimus;
astras - aš linkusi į didybę; pirmenybę teikiu turtingiems vyrams;
baltas gvazdikas - vertinu vyro kilnumą ir dorybingumą
rausvas gvazdikas- esu pasiruošusi santuokai;
hiacintas - vertinu subtilų, artistišką būdą
jazminas - esu nekalta;
lauras - pirmenybę teikiu protingiems vyrams;
medetka - esu koketė;
meškauogė - galiu jus apgauti;
našlaitė - esu kukli ir draugiška;
rezeta - esu pasiruošusi trumpalaikei palaimai;
rugiagėlė - esu atsidavusi ir atvira, vertinu ištikimus ir nuoširdžius vyrus;
balta rožė - esu nekaltumo įsikūnijimas;
laukinė rožė - esu paprasta;
saulėgrąža - pasiruošusi meilės santykiams;
saulutė - aš kantri, bet liūdna;
tulpė - esu išdidi ir nedėkinga;
vilkdalgis - esu rami ir susivaldanti.
Svarbi vakarinio garderobo detalė buvo pokylių užrašų knygutė, kur iškilmių pradžioje pieštuku būdavo įrašomi būsimų šokių partnerių vardai. Damos į pokylius neišsiruošdavo be ilgų vakarinių pirštinių papuoštų keliomis apyrankėmis, be mažų rankinukų kuriuose talpindavo kvepalų flakonėlį, uostomosios druskos buteliuką, praversdavusį apalpus, ir iškvėpintų butonjerių su gėlėms, kurios užgoždavo nemalonų vyriškų vilnonių frakų kvapą po energingų galopų ar polkų.
Matronos į pokylius pasiimdavo nosinaites, lornetus, vakaro programas ir, žinoma, vėduokles. Pobūviuose buvo geriamas šampanas, kaip ir anksčiau, valgomi ledai, gaivinamasi uogų ir citrinų šerbetu. Pokylių salės XIX a. pirmoje pusėje, kaip ir ankstesniais šimtmečiais, buvo apšviečiamos žvakėmis, kurios degdavo 3-4 valandas, ir šitai, beje, lemdavo pobūvio trukmę. Antroje XIX a. pusėje pokylių salėms apšviesti sėkmingai pradėtos naudoti aliejinės ir žibalinės lempos, o XIX a. pabaigoje sales nutvieskė elektros lempučių šviesa.
XX amžiaus pradžioje, be jau pamėgtų valso ir galopo, kontrdanso ir mazurkos, madingas tampa argentinietiškas tango, vėliau - braziliškas tango, kvikstepas ir fokstrotas. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje pokylių vaizdas dramatiškai pasikeičia, pobūviai imami rengti daug rečiau - juk dauguma vyrų fronte. Pokylių naujiena 1915 m. tampa juoda - gedulo, karo baisybių spalva. Polio Puarė (Paul Poiret) dėka moterys galutinai išsivaduoja iš korsetų, jie tampa nebemadingi. Ir tik pasibaigus karui, 1918 m. prasideda naujas pokylių gyvavimo laikotarpis.
Itin išpopuliarėja karo nugalėtojų gatvės pobūviai, kuriuose dalyvaudavo jauni, iš fronto sugrįžę kareiviai. Vakarinės suknelės patrumpėja, pasaulį užlieja amerikietiško džiazo garsai. Elektrinis apšvietimas daugelį pokyliautojų paskatino rinktis naktinius klubus, taigi pobūviai iš pompastiškų iškilmių salių palaipsniui persikėlė į šokių ir naktinių klubų sales.
Art deco mada tiesiogiai atspindėjo moterų emancipaciją, jų norą apnuoginti pečius, rankas, nugarą ir kojas, vilkėti sukneles iki kelių, o liemens liniją pailginti iki klubų. Šiuo laikotarpiu madingos biseriu, stiklo karoliukais ir blizgučiais siuvinėtos muslino suknelės, prie kurių avimi gerai koją apgulantys bateliai su dirželiais, kad būtų patogu šokti tuomet į madą atėjusį čarlstoną.
XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje-ketvirto pradžioje, Didžiosios depresijos metais, vakariniame vyrų garderobe atsiranda smokingas, moterų aprangoje taip pat įvyksta pokyčių -vakarinės suknelės pailginamos iki grindų, sugrįžta natūrali juosmens linija. Tuo metu itin išgarsėja ekstravagantiškų, siurrealistinės meno krypties įkvėptų vakarinių suknelių kūrėja, italų dizainerė Elsa Skjapareli (Elsa Schiaparelli).
Jos konkurentė Gabrielė Sanel (Gabrielle Chanel) išaukština juodos gipiūrinės suknelės eleganciją, o geniali mados kūrėja Madlena Vjonė (Madeleine Vionnet) pasiūlo moterišką siluetą pakeitusias įstrižo kirpimo sukneles. Šiuo prieškario laikotarpiu prašmatnius vakarinius apdarus kūrė daugybė dizainerių. Pobūviai dažnai būdavo keliami garlaiviuose, transatlantiniuose laineriuose, mokymo įstaigose.
Prieškario pokyliai neretai buvo skirti tam tikroms profesinėms organizacijoms - rengti geležinkeliečių kepėjų, gydytojų, gaisrininkų, siuvėjų baliai. Tačiau žaviausi ir stilingiausi pokyliai buvo matomi Holivudo filmuose, kuriuose moterys tapdavo karalienėmis, vilkinčiomis prabangias krepdešino sukneles ar blizgaus audinio įmantrių modelių apdarus. Pokylių užrašų knygelės tuo metu labai supaprastėjo - jos buvo spausdinamos ant standaus popieriaus kaip nedidelės programėlės, kiekvienam pokyliui atskirai.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pokylių ir vėl žymiai sumažėjo, bet jie vis dar buvo rengiami. Šiuo laikotarpiu mados pasaulyje dažnai tariami dizainerių Magi Ruf (Maggy Rouff), Liusjeno Lelongo (Lucien Lelong), Kristobalio Balenciagos (Cristobal Balenciaga), Žanos Lanven (Jeanne Lanvin), o kiek vėliau Paryžiuje - Kristiano Dioro (Christian Dior) ir Pjero Balmeno (Pierre Balmain) vardai. Niujorke tuo metu šlovės spinduliuose maudėsi neprilygstamoji Valentina - iš Kijevo kilusi amerikiečių dizainerė Valentina Nikolajevna Sanina (Valentina Nicholaevna Sanina-Schlee).
Karo pabaiga ir kareivių demobilizacija atgaivino pokylių sales. 1947 m. K. Dioras moterims pasiūlė viliojantįATei^LooA: įvaizdį, jo sukurti platūs tiulio sijonai buvo tartum tyčia siūti pokyliams. Šeštame XX a. dešimtmetyje pamėgtos itin prabangios, įspūdingos vakarinės suknelės - labai moteriško silueto, gundančiomis iškirptėmis, pasiūtos iš švelnių šiltų spalvų audinių.
Revoliucingas septintas XX a. dešimtmetis gerokai pakeitė nusistovėjusias Senojo ir Naujojo pasaulių tradicijas. Įsigalėjus naujam gyvenimo būdui, pokylių žavesys nepaprastai greitai išblėso.
Jaunimas susidomi kosmoso tema ir su ja susijusia aprangos stilistika, naujais šokiais - tvistu ir šeiku. Be to, populiarumo aukštumas pasiekę mini sijonai sukelia painiavą dėl žemę siekusių vakarinių suknelių ilgio. Vis dėlto viešos iškilmės tebebuvo rengiamos - pobūviai Baltuosiuose rūmuose Vašingtone, Europos šalių vyriausybių organizuojami pokyliai, pavyzdžiui, „Rožių puota" Monte Karle.
Sparčiai ima populiarėti iškilmingos ceremonijos ant raudonojo kilimo - Kanų kino festivalio apdovanojimų iškilmės, „Oskarų" teikimo ceremonija Holivude ar „Cezario" kino premijų teikimas Paryžiuje. Pokylių imama rengti vis mažiau, o iškilmingų ceremonijų- gerokai daugiau, taigi senosios pokylių suknelės palaipsniui ima virsti moderniomis, bet ne mažiau įspūdingomis iškilmingų pobūvių suknelėmis.
Hipių judėjimas, prasidėjęs 1968 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, sumaišė visas kortas -tiek prabangūs vakariniai apdarai, tiek ir dauguma tradicinių buržuazinių vertybių išėjo iš mados. Pokylio sąvoką laikinai pakeitė hipių „hepeningai", vykę po atviru dangumi, roko koncertų metu ar skambant kantri muzikai, vilkint etniniais motyvais puoštus rūbus.
Vakarinių retro stiliaus drabužių sugrįžimas aštuntame dešimtmetyje siejamas su Ivo Sen Lorano (Yves Saint Laurent) vardu, tuo metu atsiradęs naujas - disko stilius pasiūlo ne tik naujus muzikinius motyvus, bet ir sužadina norą išsiskirti, kuris nenusileidžia norui tviskėti. Aštunto dešimtmečio pabaigos ir devinto dešimtmečio pradžios suknelės, nusėtos blizgučiais ir biseriu, buvo paskutinį kartą šiame šimtmetyje buržuazinėms vertybėms atiduota duoklė.
XX a. pabaigoje į madą ateina ekologija, minimalizmas, o kiek vėliau - maksimalizmas. Šiuo laikotarpiu prabangių vakarinių drabužių kūrėjų pasaulyje garsėja Oscar de la Renta, John Galliano,Alexander McQueen, Vivienne Westwood, Karl Lagerfield ir kiti.
Dėl blėstančio susidomėjimo iškilmingais pokyliais į didžiąją madą atėjusi krizė, pinigingų klientų stoka dizainerius paskatino gerokai supaprastinti vakarinių suknelių asortimentą ir kurti pramonines kolekcijas (prėt-a-porter). Tačiau jaunieji mados kūrėjai nenuleido rankų, jie viliasi, kad aukštosios mados klestėjimo laikotarpis sugrįš, ir kuria prašmatnias sukneles.
