Stebuklingi prisilietimai
„Regis, radai tinkamus marškinėlius, bet jų rankovės per ilgos, o reikia trumpų. Ką darai? Perki ir neši siuvėjai. Analogiškai elgiesi pamačiusi suknelę, kurios audinys gražus ir tinka prie veido, bet klostės nekrinta taip, kaip norėtųsi, – rankomis braukdama savąją kalbėjo viena iš „Second soul“ įkūrėjų Aistė Lagunavičiūtė. – Mes neišradome dviračio, mes darome tai, ką daro dažna moteris, – pritaikome drabužį. Tik ne sau, o kitoms.“
Taip, supratote teisingai – Aistė su gera bičiule Jūrate seniems drabužiams įkvepia gyvybės ir paleidžia juos naujam gyvenimui, tiksliau – į naujų šeimininkių spintas.
„Mes stengiamės iš esmės nekeisti drabužio modelio, bet pasitaiko ir taip, kad norėdami išsaugoti gražų audinį iš sijono pasiuvame palaidinę“, – tiesdama rankas į sausakimšas jaukios ir nedidukės kūrybinės studijos kabyklas kalbėjo Jūratė Malinauskaitė. Jaunos moterys stringantį vienos suknelės užtrauktuką pakeitė nauju, drabužį šiek tiek patrumpino. Po jų prisilietimo plonyčio audinio mamos sijonas džiaugėsi tiuliniu pasijoniu, o kelių dešimčių senumo palaidinė atsikratė nebemadingų petukų. Be to, visi drabužiai pasipuošė firminiu ženkleliu.
„Tai – sena suknelė, tik dabar ji trumpesnė, siauresnė, su balta apykakle ir sagutėmis“, –elegantiškai, tarsi besisukdama ant podiumo, pasakojimą apie savo naują aistrą pradėjo A. Lagunavičiūtė.
Įkvepiantis filmo siužetas
Kaip 2 kaunietėms, turinčioms rimtus darbus, kilo mintis užsiimti gana neįprasta ir rizikinga veikla? Ji esą kirbėjo jau senokai, bet galutinį tašką padėjo dokumentinis filmas apie knygą „Nekaltybės muziejus“.
„Prieš išleisdama dukrą į pasimatymą, mama vietoje paprastų sagučių įsiuvo kitas, kur kas puošnesnes, – lemtingos kino juostos siužetą atkartojo A. Lagunavičiūtė. – Atsisukau į Jūratę, o ji – į mane. Viena kitą supratome be žodžių: „Reikia ką nors daryti!“
Drabužių paieškos, prasidėjusios mamų ir močiučių spintose, išsiplėtė – entuziazmu verdančios draugės drabužius su istorija siuntėsi iš užsienio, „perlus“ graibstė didžiųjų miestų ir mažų miestelių dėvėtų drabužių krautuvėlių lentynose.
„Nekalbu apie masinės gamybos drabužius. Mes ieškojome ir ieškome tik geros kokybės ir gero audinio drabužių, turinčių ką pasakyti“, – paslaptimis dalijosi A. Lagunavičiūtė. Pašnekovės juokavo, kad kai kurių dėvėtų drabužių parduotuvių darbuotojos jas jau gerai pažįsta, todėl mušdamos čekius prašo nepamiršti parodyti senos suknelės ar palaidinės metamorfozės. Žinoma, kaskart pamačiusios „pelenės virsmą į karalaitę“ negali patikėti, kad šis drabužis kadaise kabėjo jų parduotuvėje.
Skirtingi moterų skoniai
„Geresnių drabužių po prekystaliu mums neslepia, – besitaisydama minkštasuolyje nusijuokė J.Malinauskaitė. – Pasitikime tik viena kitos skoniu, nors dažniausiai jie labai skiriasi. Kas gražu man – Aistei nepatinka.“ Galbūt todėl jaunų moterų kūrybinėje studijoje, esančioje V.Putvinskio g., galima rasti ir griežtesnių formų klasikinių drabužių, kurie artimesni Aistės sielai, ir blizgių suknelių ar palaidinių, atspindinčių pašėlusios Jūratės natūrą. Dydžiai? Nuo XS, į kurį lengvai įlenda smulkutė Aistė, iki aprangos, tinkančios labiau prisirpusioms moterims ir merginoms, nes nupirkusios drabužį moterys dažniausiai jį palieka tokį, koks buvo iki tol.
„Ar dirbame pagal užsakymus? Kol kas ne. Kodėl? Mes perkame tik kokybiškus drabužius, bet negalime garantuoti, kad tokius pačius atneš iš mūsų klientės. Bijome, kad nepateisinsime lūkesčių, ypač tuo atveju, jei atnešusi dėvėtą suknelę su purmpurais klientė tikėsis, kad iš jos padarysime „Versace“ mados namų drabužį, – atviravo simpatiška šviesiaplaukė A.Lagunavičiūtė. – Klausiate, kokios mūsų klientės? Jos – drąsios, nenuobodžios ir spalvingos asmenybės, žinančios, kad eidamos Laisvės alėja bus vienintelės ir nepakartojamos, nes tikrai neprasilenks su mergina, dėvinčia tokį patį drabužį.“ Pasmalsavus, ar dažnai puošiasi savo tobulintais drabužiais ir kiek jų suskaičiuotų savo spintose, Aistė ir Jūratė prunkštelėjo, kad joms galioja ta pati taisyklė kaip batsiuviams: šie – be batų, jos – be drabužių.
Perkratykite savo spintas
„Atsidarai spintą ir galvoji, kad nėra kuo rengtis? Taip būna ir man, todėl pernai nutariau paeksperimentuoti: 2 mėnesius nepirkau naujų drabužių. Manote, kad neturėjau kuo rengtis? Tikrai ne! Radau dešimtis netikėtų ir labai įdomių derinių“, – greitosios mados aukas dažniau pasukti galvą ragino A. Lagunavičiūtė. Mitus, kad drabužių spinta turi senaties terminą, sklaidė ir Jūratė. „Neturi būti buko vartotojiškumo – baigėsi sezonas ir meti lauk. Jei turite galimybę, pasaugokite drabužį: po keliolikos metų jis gali pasitarnauti. Nenorite? Tada pabodusią suknelę atiduokite kitai moteriai – jai ši bus kaip nauja“, – patarimus dalijo J. Malinauskaitė.
Paklaustos, ar tiki, kad drabužis gali sukaupti ne tik gerą, bet ir blogą buvusio šeimininko energiją, Aistė su Jūrate numojo ranka. Kol kas moterims neteko susidurti su panašiais prietarais tikinčiomis klientėmis. Tos, kurioms nepatinka dėvėti drabužiai, pas jas tiesiog neina, o minančios parduotuvės slenkstį ramia širdimi perka tai, kas joms krito į akį.
„Reikia tikėti savimi ir savo stipria energetika, – keisti požiūrį į gyvenimą ir tai pradėti daryti nuo spintos ragino A. Lagunavičiūtė. – Mes gyvename vartotojų amžiuje – perkame, metame, vėl perkame. Nesaugome nieko, net santykių. Taip neturėtų būti.“
Paklaustos, ar tiki, kad drabužis gali sukaupti ne tik gerą, bet ir blogą buvusio šeimininko energiją, Aistė su Jūrate numojo ranka.
