Portale Apartmenttherapy.com viena iš autorių, Shifrah Combiths, rašo, kad perskaičiusi šią knygą nusprendė pritaikyti šį principą tvarkydamasi savo drabužių spintą. Ji išvardijo priežastis, kodėl būtent šis klausimas gali padėti nuspręsti, ką verta, o ko neverta pasilikti. Sh. Combiths teigimu, šis klausimas ne tik padeda įveikti chaosą spintoje, bet priverčia susimąstyti apie gilesnius dalykus ir geriau pažinti save.
Sups tik daiktai, kurie jus džiugina.
Atrodytų, akivaizdu, bet dar kartą suformuluokime: atsikračius visko, kad nedžiugina, liks tik tie daiktai, kurie teikia džiaugsmą. Liks tik tie drabužiai, kurie jums tinka, su kuriais gražiai atrodote, su kuriais gerai jaučiatės. Nebeteks nešioti paprastų džinsų, kad „pataupytumėte“ brangiuosius, nes turėsite tik tuos gražiuosius!
Tai puikus būdas mėgautis tuo, ką turite. Nepamirškite, kad šis principas leidžia pasilikti daiktus, kurie jums svarbūs, pavyzdžiui, jei dešimties metų senumo, nusidėvėję ir ištampyti mokyklos laikų marškinėliai jus džiugina – jokiu būdu jų neišmeskite.
Padeda atrasti save.
Pasilikdami tik tai, kas spinduliuoja džiaugsmą, galime suprasti, kas esame šiuo metu. O atsisakydami daiktų, kurie neteikia džiaugsmo, dažnai atsikratome ir to, kas ir kokie buvome – arba kokie norėjome būti. Tokiu būdu galime geriau suprasti ir įvertinti tai, kas mes iš tiesų esame. Tai geras savirefleksijos pratimas ir švelnus, bet veiksmingas būdas paleisti praeitį.
Palengvėjimas, nes nebereikės laikyti daiktų iš kaltės jausmo.
Autorė rašo, kad atsirinkdama tik tuos daiktus, kurie teikia džiaugsmą, ji pagaliau galėjo atsikratyti daiktų, kuriuos laikė spintoje iš kaltės jausmo – nusipirktą drabužį, kurio niekada taip ir neapsirengė, kažkieno padovanotą drabužį arba daiktą, kuris, nors ir nenešiojamas ar nenaudojamas, yra „dar geras, todėl negalima jo išmesti“.
M. Kondo savo knygoje pataria kalbėtis su daiktais. Nors Sh. Combiths teigia, kad nors animizmas (tikėjimas, kad gyvūnai ir daiktai turi sielą) jai nebūdingas, vis dėlto ji pabandė simboliškai kalbėtis su daiktais, ir pati nustebo, kaip tai veiksminga. Ji prisipažino, kad kalbėjosi su senomis, prieš kelis metus mirusios savo tetos sportinėmis kelnėmis. „Ačiū, kad padėjote man kiek ilgiau jausti ją šalia“, pasakė ji joms, o po to atidėjo drabužius į krūvą, skirtą atiduoti labdarai. Jos teigimu, ši patirtis buvo labiau maloni, nei sunki.
Sh. Combiths pataria nepamiršti, kad į nenaudojamus daiktus, kuriuos sunku išmesti ar atiduoti, galima pažvelgti kiek kitu kampu. Pavyzdžiui, galbūt konkretaus drabužio „tikslas“ buvo suteikti mums džiaugsmo tik tuo metu, kai jį pirkome, arba galbūt tokiu būdu, padovanodami daiktą, kiti žmonės galėjo išreikšti meilę mums. Tai padeda išnarplioti mazgą, kuris laiko mus pririšęs prie daiktų dėl priežasčių, kitokių nei čia ir dabar jaučiamas džiaugsmas.
Intuityvus būdas.
Šis tvarkymosi metodas nuostabus tuo, kad atsakymą į klausimą „Ar šis daiktas suteikia man džiaugsmo?“ pajuntame akimirksniu, intuityviai. Kai įprasite taip rūšiuoti drabužius, užsidegsite šiuo būdu. Tai greitas, sąžiningas, ryžtingas ir labai asmeniškas būdas atrinkti tai, ką reikia pasilikti.
Šis klausimas užkerta kelią kitiems klausimams.
Nebereikės sukti galvos, ar kažkoks drabužis pravers vėliau, ar reikia pasilikti tuos marškinius, nes jie nepigiai kainavo, ir pan. Turėkite omeny, kad teikti džiaugsmą gali ne tik labai gražūs, išskirtiniai ar puošnūs drabužiai, bet ir tie, kurie mums tinka, kurie yra patogūs ir jaukūs. Pavyzdžiui, tinkamo dydžio patogi medvilninė liemenėlė arba nesuplyšusios kojinės.
Padeda suprasti, ko mums iš tiesų reikia.
Išmetusios visus daiktus, kurie teikė džiaugsmą praeityje ar buvo kupini prisiminimų, susidarysite aiškų vaizdą, ko jums reikia dabar, ką reikėtų įsigyti. O gal kaip tik pamatysite, kad jums reikia labai nedaug. Pamatysite, kad daugybė drabužių, kuriuos atiduodate jų stokojantiems žmonėms, jūsų spintoje tik užėmė vietą. Atsikračiusios jų pajusite, kad net lengviau kvėpuoti.
