Gyvendami Lietuvoje botus veikiausiai apsiaudavote per lietingą bulviakasį, į mišką ar į žvejybą, kol parduotuvių lentynose pasirodė ir greit tapo madingi įvairiaspalviai, linksmi botai. Jungtinėje Karalystėje botai labai populiarūs ir turi daug pavadinimų: rubber boots, wellies, wellingtons, topboots, billy-boots, gumboots, gumbies, gummies, rainboots, Alaskan Sneakers. Nenuostabu, kad čia žaidžiamas toks linksmas žaidimas, pavadinimu „Welly wanging“: velingtoną reikia nusviesti kuo įmanoma toliau, laimi tas, kurio velingtonas nulekia toliausiai.

Garbė atiteko užsakovui. Angliški guminiai batai dažniausiai vadinami – velingtonais. Specialiai apdorotos odos aulinius batus pirmasis avėjo Velingtono hercogas Arthur’as Wellesley (1769-1852). Jo prašymu, garsus Londono St. James gatvės batsiuvys George Hoby I (1759-1832) patobulino XVIII a. botfortus ir pagamino batus, kurie išgarsino jų šeimininką visame pasaulyje.

Dėl praktiškumo šie batai išpopuliarėjo, nes tiko ir kovos lauke, ir prie pietų stalo. Iki tol vyrai rinkdavosi batus su minkštais atvartais, kurie tiko prie trumpų kelnių, tačiau pasikeitus madai ir kelnėms pailgėjus, tapo nepraktiški.

Guminių botų atsiradimas. 1852 m. Hiram’as Hutchinson’as sutiko amerikietį Charles Goodyear, kuris 1839 m. eksperimentuodamas atrado būdą kaip vulkanizuoti gumą. „Goodyear“ buvo nusprendę gaminti padangas. Hutchinson’as nupirko patentą avalynei gaminti ir persikėlė į Prancūziją. 1853 m. įkūrė À l’Aigle (to the Eagle) kompaniją. Kompanija buvo vadinama tiesiog „Aigle“, „Eagle“. Šalyje, kurioje 95% žmonių karta iš kartos dirbo laukuose, avėdami medines klumpes, velingtono tipo guminiai botai tapo labai paklausūs.

Įkuriama Hunter kompanija. Išaugusi gumos paklausa paskatino verslininką Henry Lee Norris’ą perkelti savo verslą iš JAV į Edinburgą, kur jis 1856 m. įkūrė Šiaurės Britanijos gumos kompaniją, vėliau išgarsėjusią „Hunter“ vardu. Ši kompanija turi Jos Didenybės karalienės ir Edinburgo kunigaikščio dvaro tiekėjų garantą.

Botų gamyba suklestėjo karo išvakarėse. Velingtono botų gamyba išaugo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse: reikėjo batų, kuriuos kariai galėtų avėti drėgnuose Europos dirvožemiuose. The North British Rubber Company (dabar Hunter Boot Ltd) buvo paprašyta sukurti batus, tinkamus tokioms sąlygoms. Kad pagamintų reikiamą kiekį, kompanija dirbo dieną ir naktį. Iš viso 1 185 036 porų – Britų armijos poreikiams. Antrojo pasaulinio karo metais Hunter Boot kompanijos vėl buvo prašoma pagaminti didžiulius kiekius velingtonų, 80% produkcijos buvo gaminama karo reikmėms.

Žaliųjų botų brigada. Po karo velingtonais avėdavo blogu oru. Pasikeitė ir jų išvaizda. Tačiau, kai 1954 m. ši kompanija pristatė pirmuosius, žaliuosius „Hunter“ ir „Royal Hunter“ botus, greito pripažinimo jie nesusilaukė. Per metus buvo pagaminama vos kelios dešimtys porų. Ir, nors pradžioje jie buvo populiarūs darbininkų ir kaimo žmonių tarpe, o avintys žalius buvo vadinami „žaliųjų botų brigada“, tik marketingo dėka šiandien „Hunter“ yra populiariausi. XX a. dešimtojo dešimtmečio pabaigoje botus imta gaminti, kad būtų patogūs, šilti ir gražūs. Gamintojai ėmė specializuotis: kas orientavosi į žemdirbius, sodininkus, o kas – ėmė gaminti laisvalaikiui.

Murzinai žali botai – aukštuomenei. Šiandien botų pasirinkimas didelis, jų dizainą kuria net garsūs mados kūrėjai. Stilingi guminiai, tai ne tik praktiškas apavas, bet ir mados, prestižo reikalas. Po tradicinių žaliųjų mėgiami juodos spalvos botai. Tačiau žali laikomi stiligesniais ir labiau pritinkančiais aukštuomenei nei juodi. Jungtinėje Karalystėje visiems žinomais „Hunter“ avi karališkoji šeima. Madingieji taip pat renkasi „Hunter“ – arba tradicinius (murzinai žalius) arba kuo beprotiškesnius.

Hunter – rankų darbo. Populiarieji „Hunter“ – pagaminti rankomis. Batą sudaro unikalus vandens nepraleidžiantis karkasas ir iki dvidešimt aštuonių skirtingų dalių. Kiekviena dalis skirta užtikrinti patogumui, patvarumui ir elegancijai. Kruopštus rankų darbas reikalauja laiko – viena pora pagaminama maždaug per savaitę, o pagaminti botai dar ir kruopščiai patikrinami. Tad ir kainos neturėtų stebinti, kai pora kainuoja mažiausiai 60 svarų, o pvz.: „Jimmy Choo for Hunter“ ir 255 svarus.

Kaip gyveno velingtono botų gamintojas – batsiuvys? Turbūt tikrai įdomu sužinoti kaip jam sekėsi? Juk botai pavadinti buvo ne jo – George Hoby I, bet užsakovo garbei. Na, taip nutiko natūraliai, nes Velingtono hercogas buvo dabita ir mėgo puoštis, todėl visi pastebėjo jo naujus, praktiškus, dailius batus ir tokiu būdu jie išpopuliarėjo.

G. Hoby I didžiavosi savo pasiekimu – velingtonais ir yra pasakęs: „jei Lordas Velingtonas būtų turėjęs kitą batsiuvį, o ne mane, jis niekada nebūtų turėjęs tokio pasisekimo, nes mano batai ir maldos padėjo nugalėti“. 1813 m. buvo laimėtas Vittoria mūšis (prancūzai pralaimėjo), kuriame Velingtonas dėvėjo tuos batus.

Pergalės šlovė paskatino kitus pradėti nešioti šio naujo stiliaus batus. George Hoby I buvo žinomas ir siuvo batus Karališkajai šeimai bei aristokratijai Covent Gardene. Siuvo batus jau minėtam Velingtono kunigaikščiui bei Kento, Kamberlando, Sasekso ir Kembridžo kunigaikščiams.

Lietuvoje. Lietuvoje guminius botus pradėta gaminti tarpukariu. 1933 m. Vilijampolėje (dabar Raudondvario pl.) buvo įkurta guminių dirbinių akcinė bendrovė „Inkaras“.

„Kaunas – Vilijampolė, Michalinavos kaimas. Bendrovės tikslas – kaliošus, botus, batus, batukus ir įvairius guminius dirbinius bei prekes gaminti ir jais prekiauti. Pagrindinio kapitalo suma 500 000 litų.

1992 m. įmonę privatizavus, ji tapo AB „Inkaras“. Turbūt visi prisimenate „Inkaro“ sportbačius. Vėliau tapo UAB „Inkaro avalynė“, 2000 metais – bankrutavo. Šiai dienai yra ne viena įmonė Lietuvoje, gaminanti ar besispecializuojanti tam tikrų guminių batų gamyboje.

Iš lietuvių liaudies išminties:

Naginė – ne čebatas, boba – ne žmogus, vėžys – ne žuvis, ožys – ne gyvulys, kunigas – ne vyras, šūdvabalis – ne paukštis.

Savo klumpė meilesnė, negu svetimi čebatai.

Eik šikt po gudo ratais, po molio čebatais.

Niekas nežino, kam čebatas koją graužia.

Čebatai lakeruoti, kišenė kiaura.

Kas nor be vargo vietelę įgyti, privalo mokėti čebatą laižyti.

Čebatas pūstelnykas, vyža – gaspadinė.

Dažnai vyžas ten pastoja, kur čebatas nesvajoja.

Strielčius vis čebatus tepa, o rybokas – žuvį kepa.

Be čebatų ir pekloj negerai.

Čebatuoto blizga aulai, protingo – darbai.