‒ Kaip „atradote“ porcelianą?

‒ Mano tėtis – modeliuotojas. Nuo mažens matydavau, kaip vyksta darbas, kaip dirbama su įvairiomis medžiagomis. Pasitaikė puiki proga: turėjau iš ko mokytis ir žinojau, nuo ko pradėti. Niekada negalvojau imtis Ko nors kito. Porcelianas ir jo gamybos procesai mane sudomino ir patraukė iš karto. Iš pradžių buvo visko – ir sunkių pamokų, ir netikėtų atradimų.

Tiesa, pirmasis rimtas mano pagamintas papuošalas buvo dovana žmonai – nedideli drugeliai-auskarai. Norėjau jai sukurti ką nors unikalaus, dirbti su porcelianu man labai patiko, todėl gimė idėja, kad tokie papuošalai būtų labai įdomūs ir netikėti. Lietuvoje kaulinio porceliano papuošalų niekas negamino. Norėjau, kad mano gaminiai atspindėtų gamtos tematiką, būtų estetiški, minimalistiniai, įdomūs ir spalvingi.

Porcelianas suteikia daug erdvės kūrybai. Kaulinis porcelianas labai tinka papuošalams gaminti. Šis darbas atpalaiduoja, tai yra ir mano pomėgis.
Karolis Počiuipa

‒ Kuo kaulinis porcelianas skiriasi nuo paprasto porceliano?

‒ Kaulinis porcelianas (angl. Fine Bone China) – viena iš daugelio porceliano rūšių. Jo sudėtyje galima rasti 20–50 proc. kaulų pelenų. Ši medžiaga suteikia porcelianui nepaprastų savybių. Kuo didesnis kaulų pelenų kiekis, tuo jis tampa baltesnis ir labiau permatomas. Porceliane, kurį naudoju, yra maždaug 49 proc. kaulų pelenų. Jie išgaunami iš galvijų kaulų, yra smulkinami ir chemiškai apdorojami. Šis porcelianas yra plonas, peršviečiamas. Jei gaminį apžiūrėtume prieš šviesą, matytume skaidrumą. Tai atspindi gaminio ženklinimą žodžiu fine, reiškiantį ploną, grakštų ir baltą.

Jei norite atskirti padirbinį nuo tikro porceliano, atkreipkite dėmesį į glazūrą: ar ji padengta lygiai, visiškai. Taip pat žiūrėkite, ar gaminys nėra skilęs, patyrinėkite prieš šviesą.
Mano studija yra „Kaupo“. Jos pavadinime užšifruotas kaulinis porcelianas. Esu Karolis Počiuipa – pavadinime galima aptikti mano vardo ir pavardės inicialus. Žmonos vardas – Aušrinė. Taigi, visa šeima telpa pavadinime. Tiesa, sunku pasakyti, ar norėčiau, kad mano vaikai perimtų šį amatą. Norėčiau, kad jie rinktųsi, tai, kas jiems įdomu.

‒ Kaip jus pasiekia medžiaga?

‒ Ją užsisakau iš Anglijos. Su šiuo porcelianu dirba ir „Meissen“ gamykla (pirmoji porceliano gamykla Europoje – aut. past.). Norint jo gauti, reikia praeiti kryžiaus kelius. Gamintojai nenori gadintis vardo, stebi, kokias prekes gamini. Jie nori būti tikri, kad iš jų gaminamos masės gims vertingi kūriniai, kad su ja dirbs tikri meistrai ir nesugadins porceliano klasės.
Karolio Počiuipos porcelianiniai papuošalai

‒ Papasakokite, kaip gaminami papuošalai.

‒ Tai nėra greitas procesas. Rezultato negauname iš karto. Pirmiausia idėja gimsta galvoje, nusprendžiu, kaip papuošalas atrodys. Tada idėja perkeliama ant kaučiuko. Iš kaučiukinio plastilino, rankomis nulipdomas pirminis papuošalo modelis. Tada išliejama gipsinė forma, ji apdorojama, kad būtų švelnesnė ir gražesnė. Paskui gaminiui daroma formelė, nes viskas vyksta liejimo būdu, formelė padauginama.

Toliau – liejimas. Išlietas gaminys turi ilgai džiūti (maždaug dvi paras), tai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Galiausiai gaminys retušuojamas, tačiau tai – dar ne pabaiga: tik po retušavimo vyksta pirmasis degimas. Gauname biskvitą – neglazūruotą degtą porcelianą. Biskvitas glazūruojamas, degamas dar kartą. Tada vyksta dekoravimo darbai, tapyba auksu ir kt.

Spalvas ir raštus lemia nuotaika, oras, metų laikai ir aplinka, todėl visi papuošalai skiriasi.

Kartais gali prireikti ir keturių, penkių degimų. Tai priklauso nuo to, kiek įvairių elementų nori panaudoti. Nors procesas yra sudėtingas ir painus, galintis trukti pusantro mėnesio (daug laiko užima net degimo krosnines atvėsinimas), šis darbas man teikia didžiulį malonumą.
Karolis Počiuipa

‒ Kaip lietuviai vertina porcelianą? Ar jis populiarus?

‒ Jį labiausiai vertina vyresnės kartos žmonės, kurie jį sieja su sentimentais ir tobulu grožiu. Galbūt iš kartos į kartą yra perduodama porceliano baimė. Anksčiau nusipirkę servizą žmonės jį retai naudodavo, laikydavo indaujoje tik dėl grožio, jį būdavo baisu liesti, kad netyčia nesudužtų, neįskiltų. Ta baimė būdavo beveik pagarbi, todėl net ir dabar atrodo, kad porcelianas yra labai trapus. Tiesa, šis požiūris pamažu keičiasi. Tikiuosi, papuošalai leis į porcelianą pažvelgti kitaip.

‒ Kuri gamybos proceso dalis jums patinka labiausiai?

‒ Maloniausia – iš kaučiukinio plastilino lipdyti gaminį. Jau gali įsivaizduoti, kaip jis atrodys išdegtas, tačiau dar turi daug kūrybinės laisvės. Esu įpratęs, kad kuriant porcelianinius papuošalus būna gana daug gamybinio broko (apie 10 proc.) ir kitų nesklandumų. Tam tikrų procesų negali kontroliuoti. Kai tai žinai, neliūdi ir nesureikšmini nesėkmių.

Man patinka kūrybinis procesas. Niekada nebuvau Venecijoje, tačiau labai norėčiau ten nuvykti, būtent Venecijos karnavalo įkvėptas sukūriau seges-kaukes.

Kurdamas papuošalus nesilaikau jokios išskirtinės filosofijos ir nesivaikau madų.

‒ Kuo ypatingi papuošalai iš porceliano?

‒ Šie papuošalai nėra apie nieką. Iš porceliano gali pagaminti viską, ką tik nori. Tereikia idėjos. Mūsų pagrindinė idėja – perteikti gamtos motyvus. Kurtuose papuošaluose galite rasti žirnių ankštį, plunksną, obuoliukus, kriaukles, braškes. Tai – sumažinti gamtos elementai, gaminami iš neįtikėtinos medžiagos.

Auskarus su nedidelėmis braškėms įkvėpė vasara. Pats esu braškių mėgėjas (šypsosi). Norėjau padaryti papuošalą visiems braškų mėgėjams, kad jie galėtų ne tik jas valgyti, bet ir pritaikyti savo stiliuje, pasipuošti. Idėja – braškės išvaizdą perteikti porceliane. Žirniukai irgi įkvėpti gamtos. Ir žirniai, ir braškės – lietuviškas „paveldas“, mums artimi sodo-daržo motyvai (šypsosi).

Kai kurie papuošalai dengti auksu ir sidabru. Auksas – visada vertinamas ir prabangus. Jis ant gaminio liejamas skystuoju būdu. Aukso ir porceliano derinys žavi, nes derinamos dvi prabangios medžiagos, tai tampa akį ir dėmesį traukiančiu objektu. Jie abu turi savotišką spindesį, kartu atrodo nuostabiai.

Daug kam atrodo, kad porcelianiniai papuošalai lengvai dūžta, reikalauja ypatingos priežiūros. Tai nėra tiesa. Svarbiausia – nemėtyti ant plytelių (juokiasi). Juos reikia prižiūrėti kaip ir kiekvieną papuošalą, specialios priežiūros tikrai nereikia. Porceliano papuošalai gali būti perduodami iš kartos į kartą, jie labai ilgaamžiai. Jeigu jie saugomi, tikrai gali keliauti iš rankų į rankas. Porcelianas netamsėja, nerūdija, neapsineša apnašomis. Padengus glazūra, formą ir išvaizdą išlaiko daug metų.

Porceliano gaminiai yra „stipresni“ už masinės gamybos, nes jie turi idėją, koncepciją. Tai nėra tik apvalus ar kvadratinis daiktas – gaminys turi esmę.
Karolio Počiuipos porcelianiniai papuošalai

‒ Ar pats nešiojate papuošalus? Ar kaulinio porceliano papuošalai tiktų vyrams?

‒ Pats nenešioju papuošalų, bet idėja kurti vyriškus papuošalus iš porceliano yra įdomi. Jei mūsų papuošalus pamato pirkėjos, visada teiraujasi, gal juos gaminame ir vyrams. Tokių dar nesu sukūręs, tačiau tikrai norėčiau sukurti sąsagų ir kaklaraiščio laikiklių. Nežinau, ar vyrai rinktųsi kaulinio porceliano papuošalus. Dažniausiai vienintelis papuošalas, kurį renkasi vyrai, − laikrodis.

‒ Kaip žinote, kokie papuošalai patiks moterims?

‒ Daug pataria žmona: kokiu kampu gaminti modelį, kad jis atrodytų gražiau ir subtiliau, pasiūlo papuošalą labiau išlyginti ar išgaubti. Ji yra mano didžiausia kritikė ir patarėja. Iš tėčio komentarų dėl darbų kokybės ar dizaino nesulaukiu. Kartais galėčiau pats jam patarti (šypsosi). Iš jo, kaip minėjau, daug išmokau.
Manau, madą diktuoja kūrėjai. Kuriu tai, kas man patinka. Dažnai mugėse prieina žmonės ir sako, kad mūsų stalas yra gražiausias. Visi papuošalai įdomūs ir nematyti, tai žavi.

‒ Ką dabar kuriate?

‒ Dabar kuriu naujus auskarus. Jau esu sukūręs pakabutį-plunksną, šiam komplektui kuriu ir labai mažus auskarus-plunksneles. Mažus porceliano gaminius gaminti yra ypač sudėtinga: juos sunku paimti, dekoruoti, tam reikia didelio preciziškumo. Tačiau tai – techniniai dalykai, visko galima išmokti.