- Kaip atradote kvapų pasaulį ir vienas kitą?

Zigmantas: Istorija labai įdomi. Prieš metus grįžau į Lietuvą, dirbau, studijavau. Laisvalaikiu muzikuoju – gitara, būgnai, kartais ir dainuoju. Per pažįstamus prisijungiau prie grupės, kurioje dainuoja Eglė. Niekada nepamiršiu pirmo įspūdžio. Man atrodė, kad Eglė – gražiausia mergina Žemėje, bet sau sakiau: „Apsimesk, kad nieko tokio.“

Viena repeticija vyko būtent per Vyrų dieną. Ji padovanojo man vyrišką puokštę su svogūnų laiškais ir kvepalus „Adonis“ (gražiausias mirtingas vyras). Nusistebėjau, kad pati juos pagamino, iš karto pasikvėpinau, kaip sakoma, vietas, kurias noriu, kad kas nors pabučiuotų. Net naktį, nors visada miegu kaip užmuštas, vis tas kvapas neleido užmigti, vis priminė Eglę. Taip jau nutiko, kad užsimuzikavome iki kvapų (juokiasi).

Eglė: Kartu dirbant trinties, žinoma, pasitaiko, tačiau be jos juk nebūtų įdomu. Ir ji dažniausiai atsiranda dėl per didelio įsisukimo į savo mažus rūpesčius. Reikia nesusireikšminti, bendradarbiauti. Vis stengiuosi Zigmantą įtraukti į savo veiklą, kad suprastų, ką darau, paskui ir jam lengviau kurti, perteikti.

Veiklą pradėjau nuo masažų. Daug ką bandžiau studijuoti, bet viskas atrodė nereikšminga. Dalykas gal ir įdomus, tačiau realiai nieko gera neduoda. Su masažais į mano gyvenimą atėjo ir aromaterapija. Vieną kartą užsukau į kvepalų kūrimo seminarą. Labai užsikabinau. Nors pati itin retai kvepinuosi, mane sužavėjo tai, kad kvapais galima pasakoti istorijas. Aplinkoje tiek daug aromatų, o kai pats persikvėpini, nebeužuodi kitų.

Gaminant ir kuriant man svarbiausia pagauti tinkamą nuotaiką, emociją. Nelaikau savęs profesionale. Mėgstu eksperimentuoti, atrasti, neprisirišu prie konkrečių kvapų. Niekada iki šiol rimtai nesidomėjau kvepalais, per gyvenimą esu turėjusi gal 2 ar 3 kvepalų buteliukus. Ir net tie aromatai atrodė blankūs, neįdomūs, nieko nepasakojantys.

- Ar turite mėgstamiausią kvapą?

Eglė: Neturiu. Bet turbūt taip ir būna – kvepalų kūrėjui nėra mėgstamiausių kvapų. Viskas priklauso nuo kuriamos kompozicijos, netgi nuotaikos. Visi mano kuriami aromatai turi personažą, įkvėpimo šaltinį, savo istoriją. Į kuriamus kvepalus žiūriu ne kaip į kosmetiką, o kaip į meno kūrinį. Juk paveikslu, daina irgi galima papasakoti istoriją, perteikti jausmus. Tikiu, kad kvepalus reikia išklausyti iki galo, per visą dieną jie dažnai kinta. Esu sąmoningai kūrusi kvepalus be pirmųjų natų, įkvėpė paveikslas „Dama su šermuonėliu“, išėjo labai bukas, tačiau įdomus aromatas.

Dar yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau išbandyti. Teko dirbti ir su šieno eteriniu aliejumi, ir su degintomis kriauklėmis – abiejų kvapas įsimintinas. Būna, kad ir nepavyksta. Kepalai turi subręsti, o tada užuodi, kad jie nebeatitinka pirminės idėjos. Mano sukurtų kvepalų kolekcija dar nedidelė – apie 50 skirtingų buteliukų. Pamačius didelius parfumerinius vargonus su tūkstančiais kvapų mano kolekcija atrodo maža.

- Kaip jus pasiekia visi reikalingi, kartais net labai egzotiški, kvapai – vanilė, citrinžolės, melisos, sniego krūmų aliejus ir t. t.?

Eglė: Parfumerinė paslaptis (juokiasi). Negaliu išduoti. Tačiau, žvelgiant aromaterapiškai, – iš gerų eterinių aliejų parduotuvių. Mano kuriami kvepalai ypatingi tuo, kad yra natūralūs. Žinoma, būtų įdomu paeksperimentuoti ir su sintetika, bet tai jau kita sritis. Man labiau patinka natūralios priemonės, nes jų poveikis visai kitoks. Kvepalai tampa ne tik kvapu, bet ir tam tikrais vaistais – gydo ne sveikatos problemas, o emocijas, holistiškai harmonizuoja.

Pati renku Lietuvoje augančius augalus, vaistažoles. Kai kurie yra puikūs, ypač spygliuočiai, žolelės. Tiesa, Lietuvos gamta nėra itin palanki parfumerijai – per mažai saulės, todėl augalai nesubrandina pakankamai eterinio aliejaus.

- Dažnai dirbate su pluoštinėmis kanapėmis, pati jas renkate, distiliuojate kanapių aliejų, gaminate hidrolatą. Kuo ypatinga ši žolė?

Eglė: Pluoštinės kanapės ypatingos tuo, kad žmogus iš jų gali gauti beveik viską: nuo kosmetikos priemonių iki aliejaus, arbatos, net batų, drabužių, akinių. Netgi namai statomi naudojant pluoštines kanapes. Iš šio augalo galima pasigaminti įvairiausių dalykų.

- Kvapų pasaulis atrodo magiškas, o kvepalų kūrėjo profesija – paslaptinga. Papasakokite apie techninę pusę. Kokie procesai svarbiausi, ar ilgai jie užtrunka?

Eglė: Pati negaminu eterinių aliejų kvepalams, alembiką (distiliatorių) naudoju hidrolatams. Mano turimas alembikas labai mažas – aromaterapeutai juokais klausia, kiek jame telpa litrų. Tik penki. Sako, su tokiu kiekiu tik sau arbatos išsivirsi (juokiasi). Jis pas mane atkeliavo iš Portugalijos, ten geriausi meistrai, senos tradicijos.

Procesas gana paprastas. Daug kas pajuokauja: negi samagoną verdate? Taip, procesas tas pats. Tačiau kai pilamas vanduo, dedamos žolės, žiedai, garai atveria tam tikras ląstelės dalis. Garai teka per gervę, dar vadinamą gulbe, kaklelį, tada vėsta ir išteka hidrolatas su eteriniu aliejumi. Pagrindiniame puode yra kolonėlė, kuri atsiverčia, į ją galima dėti labai trapius augalus, žiedus. Tada jie nemirkomi vandenyje, per juos tik eina garai. Jei užpildai ir puodą, ir kolonėlę, išeina labai koncentruotas hidrolatas. Laikas priklauso nuo kiekio, viskas užtrunka apie 3–4 valandas, gaunu apie 3–4 litrus hidrolato.

- Ar atkreipiate dėmesį į parduotuvėse randamą šiuolaikinę kosmetiką, kvepalus? Kokias tendencijas pastebite?

Eglė: Pasirinkimas nėra labai ypatingas ar geras. Negyva kosmetika ne itin veiksminga. Bet parduotuvėse ji ir negali būti gyva, nes naudojama daug konservantų ir panašių medžiagų. Tokia realybė. Jei kremas gyvas, neprifarširuotas sintetikos, dažniausia trumpai galioja.

Rankų darbo kosmetika gali daug daugiau. Medžiagos koncentruotos, grynos, gaminiai neagresyvūs, nėra naftos produktų, sintetinių kvapų, kenksmingų priedų. Galima pačiam įsitraukti į kūrybos procesą: sukurti kosmetiką vien sau, su patinkančiais kvapais ir pagal poreikius. Yra ir truputėlis mistikos – jei pats augini augalus, gėles, daržoves, augalas sukaups būtent tau reikalingų medžiagų.

- Neseniai pristatėte naują idėją – kvepalų kortas.

Eglė: Tai mūsų abiejų idėja. Iš pradžių svarstėme, kaip žmogui perteikti kvapą, pavyzdžiui, internetu. Rašai žodžiais, rodai vaizdą, bet tai vis tiek yra pasiskolinta arba galų gale išeina mišrainė. Sugalvojome, kad būtų įdomu iliustruoti kvapą taip, kaip mes įsivaizduojame, sukurti personažą, istoriją.

Zigmantas: Aš dar tik mokausi dirbti su kvapais. Mano tikslas – pateikti žmogui kvapą, kai šis dar net neužuodžiamas. Sunku, tačiau gerai kūrybine prasme, turi stumtis pirmyn. Man pačiam nuo pat vaikystės labai patinka žaisti kortomis. Kortų idėja gimė iš Taro kortų: kasdien traukiama korta tampa tarsi tos dienos moto, pamoka. Kuriame tokią kvepalų liniją – kasdien ištraukta kvepalų korta virsta dienos įkvėpimo šaltiniu, savotišku žaidimu. Ji – tarsi aromato etiketė, kvapą nusakantis vaizdas. Šablonų buvau prikūręs įvairiausių. Į kortas jau net žiūrėti nebegalėjau, o Eglė tik užmeta akį ir tarsteli ramų „ne“. Abu daug šaudome ir gaudome. Kai pagauname, viskas tarsi tampa tobula.

- Zigmantai, ar jums kaip vyrui nekeista dirbti su kvepalais? Nemanote, kad tai moteriška veikla?

Zigmantas: Daug kvepalų kūrėjų yra vyrai. Net jei moterys kuria kvepalus, reklamose matomi būtent vyrų atvaizdai. Džiaugiuosi – su Egle sutinkame, kad nėra nei per daug vyriškų, nei per daug moteriškų darbų. Tikime tuo pačiu tikslu, tomis pačiomis vertybėmis, todėl mums smagu kartu dirbti. Net mano mėgstamiausias kvapas – tas, prie kurio tarsi dirbome kartu, greitai pasirodysianti antroji kvepalų korta.