- Studijavai scenografiją Vilniaus dailės akademijoje. Kada nusprendei rinktis menininko kelią? Ar tai buvo sąmoningas ar spontaniškas sprendimas?

- Tai tikrai nebuvo spontaniškas spendimas. Nuo penktos klasės žinojau, kad stosiu į Dailės akademiją, tikriausiai tuomet ir prasidėjo mano kūrybinis kelias. Dalyvavau daugybėje parodų, vasaros plenerų, olimpiadų, dailės mokytoja tapo ypatingu žmogumi mano gyvenime.

- Kodėl baigęs mokyklą pasirinkai būtent scenografijos, o ne, pavyzdžiui, tapybos studijas?

- Man visada patiko teatras. Nuo pat vaikystės mama mane vesdavosi į spektaklius, neretai net nesuprasdavau, kas vyksta scenoje, bet vis tiek kantriai sėdėdavau ir viską atidžiai stebėdavau. Teatro scena – tai konstrukcijų pasaulis, o man visuomet patiko kažką meistrauti, idėjas paversti realybe.

Tikriausiai sugebėjimą savo rankomis išpildyti sumanymus paveldėjau iš savo senelio, jis net traktorių pats buvo susikonstravęs. Apskritai man atrodo, kad šiais laukinio kapitalizmo laikais, kai visos reklamos tik ir rėkia apie tai, ko tu neturi, ko tau trūksta, ko tu negali, suvokimas, kad gali pats ką nors pasigaminti, įdarbinti savo rankas, yra be galo svarbus savęs įvertinimui. Tai kelia pasitikėjimą savimi.

- Kaip tavo gyvenimo kelias dėliojosi po studijų?

- Po bakalauro studijų iš karto įstojau magistrantūrą, tačiau, tiesą pasakius, jau nebežinojau, ko noriu. Pradėjau abejoti. Taigi po pusės metų nusprendžiau palikti Vilnių ir išvažiuoti į Londoną. Šis sprendimas tikrai buvo spontaniškas. Apsisprendžiau per vieną naktį, nusipirkau bilietus, susitvarkiau visus reikalus ir išvažiavau.

Galvojau, pakeliausiu, praplėsiu horizontus, suprasiu, ko noriu. Gyvendamas Londone suvokiau, kad negaliu nekurti. Dirbdamas įvairius darbus, atsigaudavau kurdamas rankines savo mažoje jaukioje studijoje London Bridge rajone.

- Kodėl nusprendei kurti būtent rankines? Kodėl, pavyzdžiui, nesiėmei drabužių kūrimo?

- Viskas prasidėjo nuo rankinės sau. Tai nebuvo sąmoningas ėjimas į verslą ar kūrybą – tai buvo labiau susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Paprasčiausiai man reikėjo rankinės. Ją pamatę, užsidegė tokias turėti ir mano draugai. Taigi pradėjau siūti rankines draugams, vėliau – draugų draugams. O drabužiai tikrai bus.

- Ar vis dar saugai savo pirmąją rankinę?

- Ne, jos nebeturiu… O gaila, ją nešiodamas susilaukdavau daugybės komplimentų, jos dėka ir gavau pirmąjį darbą Londone.

- Kaip tai įvyko?

- Atėjus į darbo pokalbį, vadybininkė pasakė, kad jau kažkur mane matė ir prisimena mano rankinę. Labai ją išgyrė. Ar galite patikėti – tokiame didmiestyje galima sutikti žmogų, kuris tave ir tavo rankinę pastebėjo kažkurioje Londono gatvėje ir įsiminė, o dabar kalbina dėl darbo. Esu įsitikinęs, kad būtent ta mano didžiulė rankinė ir buvo koziris, kuris padėjo įsidarbinti.

- Valdai visą rankinės kūrimo procesą: nuo idėjos gimimo, medžiagų parinkimo ir siuvimo iki galutinio rezultato. Ar nemanai, kad vertėtų šiuo procesu su kuo nors pasidalinti?

- Žinoma, dirbant su siuvėjais būtų lengviau, tačiau liktų mažiau kūrybos. Rizikuoti nebijau, bet labai sunku paleisti tai, ką kontroliuoji. Siūdamas pats, galiu nuolat viską keisti. Sukirpęs odą, sudėliojęs ją į būsimą rankinę, neretai pamatau, kad reikėtų kažką pridėti ar pakeisti. Atidavus siuvėjui, viskas pasiuvama taip, kaip nupiešta, o dažniausiai, deja, dar kitaip. Sudėtinga rasti žmogų, kuris tavo idėją įgyvendintų tinkamai.

- Kuris rankinės gamybos etapas tau mieliausias ar visi jie vienodai patrauklūs?

- Pats siuvimas – tai mechaninis darbas, juk reikia tiesiai nusiūti siūles, čia nėra jokios romantikos. Todėl man labiausiai patinka kūrinio užbaigimas, labiausiai mėgstu rezultatą.

- Rankinių kūrimas – tai menas ar amatas?

- Kas yra tikrasis menas? Manau, tai labai aktualus klausimas. Ar tai idėja? Ar tik jos įgyvendinimas? Ar svarbu, kad idėjos sumanytojas pats ją ir išpildytų? Ar tai visai nesvarbu, o tą idėją įgyvendinti gali bet kas? Atsimenu, Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje vykusią labai gerą parodą „Arts and Crafts“. Ji privertė susimąstyti apie amato nuvertinimą.

Ar žmogus, detaliai apgalvojęs atlikimo mechanizmą, kruopščiai sukonstravęs kokį kūrinį, nėra vertas menininko vardo? Pavyzdžiui, garsusis Damienas Hirstas pats neprisiliečia prie savo meno kūrinių – jis turi milžinišką cechą, kuriame darbuojasi šimtai menininkų ar amatininkų, kurie išpildo jo sumanymus. Tai kelia klausimą, ar tie darbai gali vadintis vertingais meno kūriniais, nors jų nelietė to menininko ranka? Aš su savo rankinėmis į meną nepretenduoju. Nors vis dėlto nesu tik amatininkas, jaučiuosi kūrėjas.

- Kuo skiriasi rankinės kūrimas konkrečiam asmeniui nuo rankinės kūrimo kolekcijai, dar nežinant, kas bus jos savininkas?

- Skirtumas tikrai yra. Šio skirtumo esmė – kūrybinė laisvė. Rankinę užsisakantis žmogus dažniausiai turi savo viziją, kokios formos ar spalvos nori. Kiekvienas klientas yra svarbus, nė vienam iš jų nesakau „ne“. Jei žmogus kreipiasi į mane, jis pasitiki manimi ir mano darbu, todėl kiekvieną labai vertinu. O siūdamas kolekciją kuriu visiškai laisvai, priklausomai nuo to, kuo tuo metu gyvenu, kas mane įkvepia.

- Neseniai grįžai iš Londono. Kaip jautiesi?

- Šiuo metu jaučiuosi gerai, bet Londono labai ilgiuosi – juk ten gyvenau. Londonas yra mano miestas, jis man labai savas. Pasiilgstu Londono gatvių, architektūros, muziejų, savų kavinių, parkų, parduotuvių, mandagaus bendravimo, lengvo small talk ir, aišku, draugų.

- Kaip planuoji užpildyti šį trūkumą?

- Dažnais vizitais. Bet čia, Kaune ir Vilniuje, man gera, taip pat sava. Gyvenimas čia stipriai skiriasi – viskas vyksta lėtai, ramiai, žmonės čia šaltesni. Džiaugiuosi būdamas Lietuvoje, čia galiu ramiai gilintis į savo amatą, mokytis meistrystės, nelėkti akis išdegęs. Sakoma, kad po penkerių metų socialiniai ryšiai nutrūksta. Manieji dar nebuvo nutrūkę – čia mano šeima, draugai.

- Kaip manai, kur dirva palankesnė kūrėjui: Londone ar Vilniuje?

- Londonas žymiai labiau įkvepia, net nespėji aplankyti visų parodų, perskaityti nuo pradžios iki galo sekmadieninių laikraščių… Labai įkvepia pasivaikščiojimai: Rytuose – hipsteriai, Vakaruose – Meifero ponios, Londono parduotuvių pardavėjai, kurie, mano manymu, yra stilingiausi Londono žmonės.

Pavyzdžiui, 9 val. ryto atsistojęs Bond gatvės pradžioje gali pamatyti visas „Comme des Garcons“, „Acne“, „Prada“, Paulo Smitho kolekcijas gyvai – taip apsirengę žmonės lekia į darbus. O kur dar mano mėgstamiausi žurnalai „Love“, „Another Magazine“, „Industry“, „Interview“, „Dazed and Confused“, „ID“, kurie taip įkrauna. Londone beprotiška įkvėpimo pasiūla, ten neįmanoma jausti kūrybingumo trūkumo. Labiausiai trūksta laiko – jis ten įgauna didžiulę prasmę. Net kava su draugu suplanuojama prieš dvi savaites.

- Ar įmanoma pragyventi iš kūrybos?

- Taip, įmanoma, tačiau reikia labai daug ir tikslingai dirbti. Jei tiki tuo, ką kuri, turi pavykti. Iš tikrųjų jaunų kūrėjų Lietuvoje yra labai daug. Lankantis Vilniuje įsikūrusiuose butikuose, pastebiu vis daugiau naujų pavardžių. Vadinasi, tuo verčiantis galima išgyventi.

- Ar manai, kad lietuviai pasiruošę įvertinti rankų darbo kūrinius?

- Manau, kad po truputį atsiranda vis daugiau tai vertinančių žmonių.

- Kaip tu manai, kodėl tavo darbai yra vertinami?

- Kalbant apie mano kolekcijas, labiausiai, manau, vertinamas unikalumas. Per ketverius metus nepasiuvau nė vienos tokios pačios rankinės. Smagu nusipirkti rankinę, kuri yra vienintelė tokia, žinant, kad niekas antros tokios neturi. Apskritai galiu pasakyti, kad lietuviai mėgsta išskirtinumą.

- Ar jautiesi atradęs save?

- Turbūt jaučiuosi pakeliui į savęs atradimą. Jaučiu, kad kelias, kurį pasirinkau, yra teisingas. Kurioje kūrybinėje srityje galėčiau dirbti? Turbūt daug kur: galėčiau ir norėčiau kurti vitrinų dizainą, kurio Lietuvoje praktiškai nėra, taip pat norėčiau grįžti į teatrą kurti scenografiją, kostiumus. Tikrai žinau, kad negalėčiau būti nei advokatu, nei gydytoju.

- Ką galėtum patarti jauniems kūrėjams, kurie kol kas dar tik įnirtingai ieško savęs? Ar vertėtų aktyviai blaškytis ieškant savosios paskirties, ar ramiai laukti likimo ženklo?

- Laukti galima ilgai. Manau, kad reikia ieškoti. Patariu kuo daugiau keliauti, kiek įmanoma daugiau patirti. Būtinai reikia išvažiuoti iš Lietuvos bent metams pasimokyti ar padirbėti. Tokia patirtis labai pakeičia mąstymą, įkvepia. Reikia plėsti horizontus – tai atveria labai daug galimybių. Supranti labai daug dalykų, kurių kitaip nebūtum supratęs.


Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (53)