Dryžuoti drabužiai – suaugusių laisvės siekio, vaikiško susižavėjimo išraiška. Jūrų brizo ištaršyti plaukai, vėjo gūsis, irklo mostas... O juk prieš šimtus metų dryželiai buvo laikomi velnio pramanu.
1254 m. į Prancūziją iš Šventosios žemės atvyko vienuoliai karmelitai, kurie ten dėvėjo paprastus, rudais ir baltais dryželiais margintus drabužius. Trylikto amžiaus paryžiečių akyse jie atrodė siaubingai. Iš vienuolių, apsirengusių Belzebubo apdarais, juokėsi net varguoliai, tad galiausiai popiežius paskelbė įsakymą, draudžiantį Dievo tarnams vilkėti dryžuotus abitus.
Savo knygoje „Velnio drabužiai“ istorikas Michelis Pasturo rašo: „Viduramžiais bet koks paviršius, kuriame nebuvo galima atskirti fono nuo piešinio, kėlė nerimą.“ Peršasi išvada, kad viduramžiais gyvenusiems žmonėms stebėti kankinimus ir viešas bausmes buvo ne taip baisu, kaip žiūrėti į dryžuotą audinį – tokie jie buvo estetai.
Dryželiai tapo atstumtųjų ženklu – svetimautojų, eretikų, prostitučių, raupsuotųjų, nesantuokinių vaikų, banditų, vagių, katorgininkų ir kitų Tamsiaisiais amžiais gyvenusių likimo nuskriaustųjų ir prietarų aukų. Šimtus metų dryželiai buvo negarbės ženklas. Iki dvidešimtojo amžiaus pradžios visoje Amerikoje kaliniai dėvėjo dryžuotus drabužius. Praėjus keturiasdešimčiai metų nacių koncentracijos stovyklų belaisviai taip pat buvo rengiami dryžuotai – siekiant juose sunaikinti visas žmogiškumo apraiškas.
Tiesa, baigiantis aštuonioliktajam amžiui dryželiai nebebuvo vertinami vien neigiamai: regentystės laikotarpiu elegantiškose Anglijos ir Amerikos svetainėse atsirado baldai, aptraukti dryžuotais apmušalais. Be to, nereikia pamiršti, kad Amerikos vėliavą puošė raudoni ir balti dryželiai. Šie trylika horizontalių dryželių šiandien – visiems žinomas demokratijos simbolis.
Prancūzija 1794 m. taip pat nugalėjo savo seną priešiškumą dryželiams – nacionaline vėliava tapo trispalvė. Dryžiai atsirado ir ant karinių ordinų, kuriais apdovanodavo pačius narsiausius karius. Dryžuotos vėliavos plevėsavo virš Anglijos burlaivių, o Bretanės žvejai, plaukiantys iki Anglijos krantų, savo laivuose iškeldavo dryžuotas drobes, kad iš tolo jų nepalaikytų piratais.
Nedaugelis iš mūsų žino dryželių istoriją, tačiau jų maištingą prigimtį mes jaučiame pasąmoningai. Juose yra kažkas įžūlaus, kažkoks chuliganiškas nerūpestingumas.
Gabrielle (Coco) Chanel užaugo tarp žmonių, apsirengusių griežtai ir visiškai vienodai – vaikystėje tėvas paliko ją prie Obazin abatijos vienuolyno mokyklos vartų. O drabužiai, kuriuos kūrė ji pati, išsiskyrė švelnumu ir lengvumu – tarsi atsvara sunkiai vaikystei.
Dryžuota žvejų apranga įsiminė jai iš jaunystės, tad ji naudojo dryželių motyvą, kurdama prabangius vasarinius drabužius poilsiui prie Žydrosios pakrantės – klasikinį džemperį ir jūrinio stiliaus maudymosi kostiumą.
Trečiajame dešimtmetyje C. Chanel daug laiko leido Škotijoje, savo mylimojo, Vestminsterio hercogo dvare. Išsiruošusi į medžioklę ar žvejybą, ji rengdavosi standžiais drobiniais džemperiais (ar tik nenuvilkusi jų nuo mylimojo?) ir figūrą pabrėžiančiomis tvido kelnėmis. Hercogo jachtoje „The Flying Cloud“ ji pozavo prieš kameras apsirengusi džersio kostiumu, su vieninteliu iššaukiančiu dryželiu, puošiančiu megztinio apvadą.
Coco mados pasauliui pateikė vertingą pamoką – vyriški elementai moteriškuose drabužiuose gali būti labai seksualūs. Nuo to laiko dryželiai tapo ir vyriškumo, ir moteriškumo atributu. Atpažįstami, kaip trumpas kirpimas ir liaunuose pirštuose laikoma cigaretė, dryželiai pažymėjo džiazo epochos klestėjimą bei traukiančio, laisvo ir nuodėmingo tipažo, kurį įamžino Francisas Scottas Fitzgeraldas romane „Švelni naktis“, įsigalėjimo triumfą.
Dryželiais margintų drabužių triumfo žygis prasidėjo Prancūzijoje. Šį stilių mums perdavė Coco Chanel, Bridgitte Bardot, Godardas ir garsusis prancūzas Pablas Picasso. Dryželiai, kurie kažkada simbolizavo kalėjimo pančius, o vėliau – karinę monotoniją, meniškoms natūroms ar tiesiog individualistams tapo saviraiškos priemone.
Dryželiai – tai jūros ošimas, spragėsių triauškesys cirko žiūrovų kėdėje, tai mediniai suoliukai miesto parke, kažkur Amalfio pakrantėje, kuriuos savo svajonėse regi išbalusi sekretorė, valganti priešpiečius priemiestyje. Dryželiai – nuostabu. Šalin taisykles! Devintajame dešimtmetyje Vivienne Westwood išpopuliarino juos tarp pankų, ir dėvėti dryželius tapo dar kiečiau.
