Iš tiesų, būtent Andre Kurrež sugalvojo šešiasdešimtųjų madą. Didžiojo ispano Kristobalio Balensiagi mokinys Andre Kurrež atidarė nuosavus mados namus kaip tik 1961 metais, tarsi nujausdamas, kad taps pagrindiniu naujos dekados herojumi.
1965 metais jo kolekcija tapo sensacija, kurią lygino su Kristiano Dioro New Look. Joje jis pabandė nuspėti 2000 metų moters atvaizdą, kurio pagrindą sudarė “Bauhauso” ir rusiškų konstruktyvininkų idėjos. Kurrež buvo pirmasis, rizikavęs nutraukti tradicinius įsivaizdavimus apie moters eleganciją”,- sakė Yves Saint Laurent’as. Ir tai iš tiesų buvo taip, nes Kurrež sukūrė stilių, siekiantį ateities, kupinos fantastinių atradimų ir kosminių nuotykių.
Šešiasdešimtuosius priimta prisiminti su pagarba, nes tai buvo paskutinė tikra mados revoliucija. Nuo to laiko mados industrija tik ir kartoja save.
Prisiminti šešiasdešimtuosius malonu. Kaip malonu būna prisiminti audringą jaunystę ir visas neapgalvotai padarytas keistenybes. Dvigubai malonu, kai visa beprotybė staiga pasirodo ne šiaip laiko simbolis, bet ir komerciškai sėkmingas sumanymas.
Toks sėkmingas, kad šiandien jį cituoja jauni ir seni, pradedantys dizaineriai ir meistrai. Beje, šios citatos ne pažodinės, o dizainerių interpretacijose šešiasdešimtųjų formos ir linijos, kurių daugumai ši dekada tik miglotas ankstyvosios vaikystės prisiminimas, atrodo naujai.
Tai buvo dekada, siekianti šviesios ateities. Baltos spalvos laikas. Andre Kurrež balta - švaros spalva. Jis manė, kad žmonės dėvi juodus drabužius tik todėl, kad ant jų purvas ne toks pastebimas, o skalbimo mašinos išradimas išlaisvino juos nuo varginančių rūpesčių dėl drabužių švarumo. Šiandien Miucca Prada pakartoja Kurrež formas juodoje arba tamsiai rudoje, terakotos derinyje su violetine, atimdamas iš jų futuristinį sterilumą.
Kurrež pirmasis panaudojo naujas aukštos technologijos medžiagas - plastiką ir sintetiką, perimtas iš sportinės ir karinės aprangos. Todėl, kai šiandien Lagerfeldas siuva mažytes suknytes ir mini sijonus iš lengvučių kailių arba nesvarios vilnos, jie tampa lengvesni ir paslankesni, nei architektūriniai Andre Kurrež drabužiai.
Inžinierius pagal išsilavinimą, Kurrež savo modelius kūrė iš principo pagal kitus įstatymus. Talijos linija jau daugiau “nelaikė” suknelės - ji laikėsi ant klubų arba kilo iki krūtinės, todėl naujos proporcijos buvo modeliuojamos nuo pečių linijos. Šiuolaikinės A - silueto suknelės ir trumpi tunikai, apsiūti plačia kailine juosta, neatrodo architektūriškai griežti, juose nėra pirminio šaltinio kategoriškumo, todėl neretai jie net panašūs į viduramžių apdarus.
O įžymius apsiaustus su iškirptėmis rankoms, kurie prieš keturiasdešimt metų atrodė tarsi ateivių drabužis, Prada siuva iš plono karakulio ir paverčia jaukiais maloniais moteriškais daikčiukais.
Be kosmoso ir futuristinių idėjų, Kurrež įkvėpimo šaltinis buvo vaikiški drabužiai. Trumpi sijonai ir šortai, prigludusios pėdkelnės su gumyte, suknelės - sarafanai ir būtinai plokščia avalynė. Tais metais Chanel iš aukšto peikė jauną Kurrež už tai, kad suaugusias moteris jis bando paversti mažomis mergaitėmis. Tai buvo labai jauna mada, drabužiai kartai, kuri dainavo: “I hope, I die before I get old”.
Tačiau šiandien, kai mergaičių modelių amžius svyruoja tarp penkiolikos - šešiolikos metų, šie daiktai neatrodo tokie iššaukiančiai vaikiški. Prada lengvai vaikiškus “Meri Džein” batelius pakelia ant aukštų kulniukų, Lagerfeldas mini- sukneles papildo aulinukais- botfortais ir uždeda sagę su kamelija ant karakulio švarkelio apykaklės.
Džunija Vatanabe siuva vaikiškas sukneles iš tvido - suaugusiųjų ir tradicinės medžiagos. Ir viskas persiverčia žemyn galva: atrodo, kad mergaitės nenori būti vaikais, o bando atrodyti suaugesnės, iš mamos drabužinės atsidėjusios porą daikčiukų. Mėgstamas šiuolaikinės mados žaidimas sumaišant stilius, atitraukia dizainerius nuo tiesioginio kopijavimo.
Jeigu Prada pirmiausia įkvepiama Kurrež, tai Karlas Lagerfeldas, kurdamas Fendi mados namams, nevengia ir Pjero Kardeno palikimo su geometriniais siluetais ir detalėmis. Fendi kolekcijos suknelės panašios į stačiakampius, o dekoratyvinės iškirptės talijoje - į ovalius kosminių laivų iliuminatorius.
Svarbiausias šešiasdešimtųjų madingų revoliucionierių rūpestis buvo patogumas. Kurrež buvo sportininkas ir aistringas sveiko gyvenimo būdo šalininkas. Todėl šešiasdešimtųjų pabaigoje jis sugalvojo revoliucinį modelį - trikotažinį kombinezoną, panašų į naro kostiumą. Ant šio keisto daikto, priglundančio prie kūno tarsi antra oda, paviršiaus buvo velkama suknelė - prijuostė, labai panaši į Prados sarafanus.
Derinyje su plokščia avalyne, kuri, Kurrež manymu, leido moteriai judėti kaip šokėjai, toks drabužis suteikė visišką laisvę. Mūsų dienomis, kai į paltinius audinius dedama likros, visa tai atrodo kiek naiviai. Ir vis tik po keleto super elegantiškos suaugusiųjų mados sezonų laisvės lengvumo pojūtis ypač malonus.
Šešiasdešimtųjų revoliucijoje dalyvavo ir gretutinių profesijų atstovai, pavyzdžiui, įžymusis Vidal Sasun su savo įžymiomis geometrinėmis šukuosenomis, kurios triumfuojančiai šiandien sugrįžta į madą. Kartu su jomis sugrįžta ir šešiasdešimtųjų makiažas - blyškios lūpos ir juodu pieštuku ryškai apibrėžtos akys. Panašumas į pagrindinę tų metų heroję Tviggi visaip sveikintinas.
Tikriausiai Andre Kurrež iš tiesų buvo genijus. Pabandęs nuspėti 2000 metų moters atvaizdą, jis apsiriko tik pora metų. Už visus jo nuopelnus 20- ojo amžiaus madai, gyvenantys 21- ajame tikrai atleis jam tą mažytę klaidą.
